2012 m. Londone vykusias parolimpinės žaidynes pradėjo triukšmingas šou. Įsimintiniausios šio atidarymo akimirkos – paralyžiuoto mokslininko kosmologo Stepheno Hawkingo pasirodymas ir kompiuteriniu balsu per jam specialiai sukurtą įrangą nuskambėjusi kalba, kurioje jis priminė savo teorijas apie ribų neturinčią visatą ir teigė, kad ribų nereikėtų ir žmonių siekiams.
Dabar jau septyniasdešimt trejų metų britas nuo dvidešimt vienų serga amiotropine lateraline skleroze. Ši liga sunaikino kadaise energingo, nenustygstančio jaunuolio raumenis ir prikaustė prie invalido vežimėlio. Rodos, šis faktas ir vaizdas tokie nepakeliamai trikdantys, kad net du filmai priešinasi šiai aplinkybei ir rekonstruoja mokslininko jaunystę, kai jis dar buvo sveikas. Filmai pabrėžia pirmųjų akistatų su liga akimirkas, kai Hawkingas sužino diagnozę, puola į neviltį, tačiau palaikomas mylimos merginos sugeba atsitiesti, gyventi ir dirbti toliau. 2004 m. televiziniame Philipo Martino „Hokinge“ jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas. Pernykščiame Jameso Marsho filme „Visko teorija“ („Theory of Everything“, D. Britanija, 2014) šiltą ir žavų, jau „Auksinį gaublį“ laimėjusį ir „Oskarui“ nominuotą vaidmenį sukūrė Eddie Redmayne’as.
Hawkingo mintys apie beribius žmonių siekius sufleruoja atsakymą ir į kitą klausimą – kodėl įdomiais dokumentiniais filmais išgarsėjęs Jamesas Marshas („Žmogus ant lyno“ pelnė „Oskarą“, įspūdingas buvo ir „Projektas Nim“, analizuojantis keletą dešimtmečių trukusį kontroversišką eksperimentą su šimpanze) ėmėsi ganėtinai komercinio romantinės dramos žanro? Norėtųsi tikėti, kad šis filmas, kuriame koncentruojamasi į asmeninį, šeimyninį mokslininko gyvenimą, nėra tik patogus būdas pasinaudoti garsiu vardu ir užsidirbti pasakojant apie jo buitį. Norėtųsi tikėti, kad režisierius siekė išplėsti mūsų sampratą apie šią ypatingą asmenybę. Šmaikštų ir daugiausia mokslinėms Hawkingo idėjoms skirtą dokumentinį filmą pagal jo knygą „Trumpa laiko istorija“ jau 1991 m. sukūrė Errolas Morrisas, gal todėl Jamesas Marshas ėmėsi kitos šio neeilinio žmogaus gyvenimo pusės ir ekranizavo pirmosios mokslininko žmonos Jane Hawking prisiminimų knygą „Kelionė į begalybę. Mano gyvenimas su Stephenu“ („Travelling to infinity: My life with Stephen“). Ar pavyko?
„Visko teorija“ – tai ypač diskretiškas, britiškai puritoniškas pasakojimas (vos keletas bučinių – Jane Hawking yra atvirai religinga) apie moters pasiaukojimą šeimai, šviesiąsias ir juodąsias santuokinio gyvenimo akimirkas, sutuoktinių pagarbą vienas kitam. Dabartiniais vienišių laikais, kai žmonėms vis sunkiau rasti priežasčių likti kartu nei išsiskirti, ši prieš keletą dešimtmečių įvykusi istorija net gali pasirodyti anachroniška. Tačiau puiki Redmayne’o ir Felicity Jones (aktorė taip pat nominuota „Oskarui“) vaidyba įtikina, įtraukia. Feministiškai nusiteikusiems žiūrovams tai galėtų būti vienas vis dar retų filmų, kuriame moters vaidmuo nesuprastinamas iki silpnos, plokščios, isteriškos vargšelės tipažo. Džeinė nuolat rūpinasi ne tik vyro, bet ir savo gyvenimu, todėl su ja lengva tapatintis.
6–9-ojo dešimtmečių atmosfera filme taip pat atrodo natūraliai, neerzina. Ir nors kai kurie kritikai teigia, kad šiuo filmu režisierius pabandė peržengti save, akivaizdu, kad pasitarnavo Marsho patirtis kuriant archyviniais kadrais paremtus dokumentinius filmus. Daugybė „Visko teorijos“ scenų nufilmuota tarsi mėgėjišku stiliumi, menančiu tais laikais atsiradusias nešiojamas kino kameras ir dėl jų išpopuliarėjusias šeimyninio gyvenimo kronikas. Deja, šiuo gebėjimu kurti autentišką namų romantiką šiek tiek užsižaidžiama, ji brukama dažnai, rodoma šalia liūdnų, nevilties kupinų suvokimo apie vis didėjančią negalią scenų, todėl žiūrovas beveik visą filmo laiką, t.y. dvi valandas, virkdomas. Taigi net tamsioje kino salėje mėgstantiems gerai išsiverkti žiūrovams patartina pasiimti papildomą nosinaičių pakelį.
Didžiausias filmo trūkumas – klaidinantis pavadinimas „Visko teorija“, nurodantis į Stepheno Hawkingo siekį rasti raktą, paaiškinantį visatą. Besidominčius mokslininko idėjomis filmas net gali supykdyti, nes tų idėjų čia tikrai stigs. Tokiu atveju geriau žiūrėti Errolo Morriso dokumentiką arba tiesiog griebtis knygos, nes kyla įspūdis, kad fizika „Visko teorijoje“ vulgariai suprimityvinama ir pateikiama tik tada, kai randamas būdas ją kaip nors patraukliai pademonstruoti: per vaizdingą palyginimą su kavos puodelyje besisukančiu pieno šlakeliu, šokančiomis poromis ar žirneliais ir bulvėmis. „Visko teorija“ – filmas ne apie visatos teoriją, o apie rūsčią, kartais melodramatišką šeimyninio gyvenimo praktiką.
