Vasario 5 d. Berlyne prasidės 65-asis tarptautinis kino festivalis. Festivalio senbuviai žino, kad daug originalių filmų ir naujų autorių visada pateikia Jaunojo kino forumo programa. Su jos vadovu Christophu Terhechte Berlyne kalbėjosi Kauno kino festivalio vadovė Ilona Jurkonytė. Pokalbis įvyko gavus „Nipkow Programm“ stipendiją.
Kaip apibūdintumėte šių metų Jaunojo kino forumo programą?
Pagrindiniai akcentai kasmet kinta. Pernai į programą įtraukėme net aštuonis Rytų Europos filmus. Šiemet filmų iš šio regiono mažiau. Paprastai rodome nedaug Lotynų Amerikos filmų, bet šiemet jų įtraukėme kur kas daugiau nei įprastai. Programa priklauso nuo to, kaip sutampa kino sezonai ir globalesnės kino bangos. Tai itin nenuspėjama, tačiau visada smagu reaguoti į šiuos veiksnius. Neturime jokių šalių kvotų, tad jei rastume tris įdomius lietuviškus filmus, įtrauktume visus tris, tačiau taip dar nė karto nenutiko.
Kaip, Jūsų galva, susidaro tos kino bangos?
Trumpesnės sezoninės bangos susidaro dėl daugelio atsitiktinių veiksnių, o didžiosios bangos, trunkančios ilgėliau, manau, susijusios su politinėmis, socialinėmis sąlygomis. Jos priklauso nuo valstybinio finansavimo schemų, taip pat nuo žiniasklaidos ar kokio nors kitokio palaikymo.
Prieš penkiolika metų Kinijoje radosi ryški pogrindinio kino banga ir viskas, kas tuo metu išnirdavo iš Kinijos, buvo itin įdomu, bet ši banga jau nuslūgo, nes dabar Kinijos režisieriai tiesiog kopijuoja ankstesnę kartą ir tai jau nuobodu. Atskiros asmenybės tebekuria įdomius filmus, bet tik pavieniai atvejai. Tačiau, pavyzdžiui, 10-ojo dešimtmečio pradžioje Rumunijos Naujoji banga buvo tokia stipri, kad iškėlė daug autorių, kuriančių ir toliau. Jie sukūrė ryškų įvaizdį. Kai taip nutinka, bangos poveikis gali būti didesnis ir ilgesnės trukmės.
Sudarydami programą, turime būti lankstūs, budrūs bei žvalgytis į visas puses. Jei užstrigtume ties vienu reiškiniu ir bandytume jį nuolat kartoti, prarastume aktualumą.
Kaip manote, ar filmai, kurie, pavyzdžiui, nuo scenarijaus etapo buvo rutuliojami viename ar kitame koprodukcijos forume, verti didesnio pasitikėjimo?
Tikrai ne. Tiesą sakant, kartais net atvirkščiai. Kartais dėl tokių fondų ir forumų projektai tampa „pervystyti“, kad atitiktų festivalių skonį. Man tai nepatinka. Pasitaiko projektų, kurie akivaizdžiai neskirti vietos žiūrovams, neišreiškia autoriaus kūrybinės laisvės, o tiesiog sukurti tokiems kaip aš. Kai tik pajuntu, kad filmas šaukia: „Patikėk manim! Patikėk manim!“, niekad nepatikiu. Tai ir yra globalizacijos bei panašių tarpusavyje susijusių fondų keliamas pavojus – skonio spektras vis siaurėja... Nelieka ankstesnės raiškos ir stiliaus įvairovės.
Ar nemanote, kad programos sudarytojas, režisierius atsiduria gana paradoksalioje padėtyje? Ar radote būdų, kaip šiuos uždarus kino gamybos ratus pralaužti?
Mano vienintelis būdas – neprisijungti prie šio karavano.
Kaip renkatės filmus?
Jei rodau filmus, kurių mano žiūrovai nesupranta, tada tikrai darau kažką ne taip. Jei rodau filmus, sukurtus specialiai šiai auditorijai, jei neprovokuoju, nestebinu, tada taip pat prastai atlieku savo darbą. Turiu rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų kraštutinumų. Reikia žiūrovus stebinti, tačiau nedera jų maitinti tuo, ko jie negali suvirškinti. Tiesiog nesudarinėju elitinių programų, nes blogai yra abiem atvejais: jei darai programą sau ir jei darai programą vidutiniam art house kino žiūrovo skoniui. Reikia nuolat mesti iššūkį, kad galima būtų rodyti kaskart vis daugiau eksperimentinio kino. Manau, kad apskritai Berlinalės bei konkrečiai Forumo programa taip ir buvo formuojama. Jei nebūtume rodę avangardinių, eksperimentinių, drąsių, provokuojančių filmų, dabar neturėtume tokių žiūrovų. Juos reikia ugdyti.
Susidaro įspūdis, kad savo auditoriją pažįstate labai gerai.
Nežinau demografinių rodiklių, bet ir vykstant festivaliui, ir vėliau praleidžiu itin daug laiko kino teatruose, todėl gerai žinau, kaip žmonės reaguoja. Pavyzdžiui, prieš kiekvieną susitikimą ir diskusiją su kūrėjais, kad geriau pajusčiau seanso atmosferą, filmą pasižiūriu kartu su žiūrovais. Antraip negalėčiau su jais susitapatinti. Žiūrovai gali prie manęs prieiti ir pasidalinti įspūdžiais.
Gal galite papasakoti apie įsimintiniausias žiūrovų reakcijas? Žinau, kad per diskusijas visad kas nors įsimena.
Man patinka, kai žmonės pasakoja, kaip iš pradžių jiems nepatikęs filmas atsiveria ir pradeda veikti. Aplanko jausmas, kad kažką pakeitei filmo seansu ar pokalbiu po jo. Kartais net seanso metu jauti, kad žiūrovai nepriima filmo, o jam pasibaigus iš aplodismentų supranti, kaip viskas toliau eisis. Tačiau pokalbis su režisieriumi keičia atmosferą, žmonės ima suprasti ir sako: „Turiu filmą pamatyti dar kartą.“ Ir tai yra didžiausias komplimentas, kokį tik gali gauti.
Kada pirmąkart apsilankėte Berlinalėje?
Maždaug prieš 30 metų.
Kaip keitėsi festivalis?
Didžiausias pokytis įvyko, kai iš Vakarų Berlyno festivalis persikėlė į centrą ir tapo viso miesto festivaliu. Pamenu, Woody Alleno filmą „Nusikaltimai ir prasižengimai“ („Crimes and Misdemeanours“) tą pačią dieną mačiau dukart: „Cosmos“ kino teatre Rytų Berlyne ir „Gloria“ – Vakarų. Aktorius Martinas Landau pasakė kalbą, kurioje teigė, kaip nuostabu, kad Rytų ir Vakarų Berlyno gyventojai juokiasi tose pačiose filmo vietose. Tačiau tai buvo melas. Jo kalbą kažkas parašė kur nors Los Andžele. Iš tiesų žiūrovai labai skiriasi. Bėgant metams, festivalis plėtėsi, augo, tačiau pagrindinis akcentas išlieka – atiduodama pagarba kino menui ir siekiama mesti iššūkį žiūrovui.
Tačiau juk ne visus pokyčius galima sieti su Berlyno sienos griūtimi?
Taip, darėme sąmoningus sprendimus. Kai pradėjau dirbti, nutarėme į Forumo programą įtraukti mažiau filmų. Prieš tai programa buvo per didelė, nes Erika ir Ulrichas Gregorai, dirbę Forume 31 metus, darė daug nuolaidų žmonėms, kurie su jais užaugo. Berlinalės direktoriumi pradėjęs dirbti Dieteris Kosslickas įsteigė koprodukcijos mugę, „Talent Campus“ (dabar – „Berlinalės talentai“), „Kulinarinio kino“ programą, pakeitėme vaikų kino festivalio („Kinderfest“) programą – iki tol jame rodyti tik mažiesiems skirti filmai, mes pradėjome rodyti filmus ir paauglių, jaunimo amžiaus grupėms. Pasikeitė visos programos koncepcija: rodome filmus, kuriuos turėtų žiūrėti vaikai, tačiau jie nėra skirti tik vaikams.
Ne paslaptis, kad Berlinalė suvokiama kaip politinis festivalis...
Tai tiesa. Kur dar tokį festivalį rengti? Tačiau tai nereiškia, kad politika svarbiau už estetiką. Forumo programoje siekiame rodyti politinį kiną, tačiau jei filmas nepasižymi jokia estetika, tokio nerodysim. Jei pavyksta suderinti abu aspektus, puiku, tačiau visada atiduosime pirmenybę geram kinui, ne politikai.
Ar kai sudarinėjate programą, kaip nors ją sau apibendrinate? Pavyzdžiui, man ji kaip tekstas – vienas filmas turi susikalbėti su kitu. Koks Jūsų požiūris?
Būtent! Nebuvau pagalvojęs apie teksto metaforą, tačiau išties, kai rašai apie filmus, pradedi nuo vieno, keliauji prie kito... Jei jie nesusiję, tada kas tai? Žodynas!? Viename tekste pagrįstai sujungti dešimt skirtingų filmų – tai ir yra mūsų, kaip programos kuratorių, darbas. Žinoma, reikia nuo kažko pradėti, tačiau ir pradžia nebūna atsitiktinė, nes renkamės pagal savo jausmus ir supratimą. Po kiek laiko supranti, kaip filmai susiję, kaip kartais jie vienas kitam prieštarauja, kaip formaliai, estetiškai bei turinio prasme jie susiję vieni su kitais, o kartais ir kertasi... Tai įdomu. Kuo daugiau filmų įtrauki į programą, tuo labiau ryškėja struktūra ir sąsajos.
Kaip įveikiate vietos, geografinės, kultūrinės tapatybės ribojimus?
Žinoma, esu Vokietijoje užaugęs europietis ir visada toks būsiu. Įdomu, kad kai keliauji į skirtingas šalis ir tų šalių kiną žiūri ten, kur jis sukurtas, matai skirtingai. Pavyzdžiui, jei Brazilijoje per trumpą laiką pasižiūri 30 filmų, juos matai kitaip nei tuo atveju, jei juos tektų žiūrėti po vieną per dieną, čia, Berlyne. Kita vertus, visad bus man nepažinių dalykų. Mūsų kuratorių komandoje yra užsieniečių. Svarbu būti kiek įmanoma atviresniam, suprasti, kad egzistuoja skirtingi požiūriai, kuriuos dera išmokti vertinti. Kaip sakiau, jei žengi per toli – tampi elitinis, jei manai, kad rodai kažką įstabus, tačiau žiūrovai to nesupranta... Kam visa tai? Tada tai labiau panašu į nesuvokiamą šiuolaikinio meno muziejų.
Manau, kad gerai vesti žmones ta kryptimi, tačiau jei eisi per greitai, žmonės neseks iš paskos, o man svarbu eiti kartu su jais. Tačiau negali atsistoti minios vidury ir stovėti lyg niekur nieko. Turi būti šalia minios ir traukti ją savo kryptimi, bet negali ir bėgti, nes praloši.
Patiko įžvalga, kad kuratorius sujungia tolimus horizontus ir vietinės auditorijos lūkesčius. Kas Jums dar svarbu?
Žinoma, daug skaitau, tačiau stengiuosi nebūti susitelkęs tik į kiną. Lankausi koncertuose, dramos bei operos teatruose, parodose. Nesu kino teoretikas. Stengiuosi žiūrėti į filmus jų kontekste. Manau, kad ritmu bei struktūra itin su kinu susijusios disciplinos yra muzika ir matematika. Manęs nedomina kino, teatro bei literatūros sąsajos. Vokietijoje šis santykis itin pabrėžiamas. Toks protestantiškas požiūris į kiną ypač populiarus Vokietijoje – esą žodžiai daug svarbesni už vaizdą, vaizdai yra skirti tam, kad padėtų perteikti mintį. Man tokio pobūdžio kinas yra miręs. Ir visada toks buvo.
Kiek žmonių dirba prie programos?
Suskaičiuoti nelengva... Apie 25.
Jūs visada pasižiūrite visą programą?
Taip, aš esu vienintelis, kuris pamato visą programą prieš prasidedant festivaliui.
Kaip manote, ką šiandien reiškia „eksperimentinio“, „avangardinio“ kino sąvokos?
Nė viena iš šių sąvokų nėra naudinga. Nemėgstu abiejų. „Avangardas“ skamba elitaristiškai. „Eksperimentinis“ reiškia, kad eksperimentuoji – darai dalykus, kurių kiti autoriai nebuvo darę, tam, kad pamatytum, koks bus rezultatas. Gali eksperimentuoti savo laboratorijoje ar su žiūrovais. Dar „eksperimentiniu kinu“ vadinama ir tai, kas visai neavangardiška, – tiesiog žanras. Kai Godard’as naudojo jump-cut, žmonės buvo šokiruoti, tai buvo eksperimentas, o dabar visos reklamos naudoja šį montažo būdą.
Sutinku, kad sąvokos „avangardinis“ bei „eksperimentinis“ kinas – greičiau istoriniai terminai, o šiuolaikiniams reiškiniams reikėtų naujų apibūdinimų.
Man patinka iššūkio idėja. Kine ieškau iššūkio, bet kartu ir erdvės kvėpuoti bei mąstyti. Nemėgstu idealių filmų, kuriuose viskas paskaičiuota – jie hermetiški, juose neįmanoma gyventi, negali užduoti klausimų. Esu žiūrovas. Žiūrėdamas kuriu savo filmą.
