7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvenimas rašo keistus scenarijus

Aktorius Markas Ruffalo apie filmą „Foxcatcher“

Kora Ročkienė
Nr. 3 (1109), 2015-01-23
Kinas
Kadras iš filmo „Foxcatcher“
Kadras iš filmo „Foxcatcher“
Šį penktadienį ekranuose pasirodo 2014 m. Kanų kino festivalio prizu už geriausią režisūrą apdovanotas Bennetto Millerio filmas „Foxcatcher“ (JAV, 2014). Du brolius imtynininkus –  olimpinių žaidynių nugalėtojus Marką ir Deivą Šulcus – šiame tikrais faktais grįstame filme suvaidino Channingas Tatumas ir Markas Ruffalo. Brolių ryšys patirs išbandymų „Foxcatcher“ klube, kurio savininkas – multimilijonierius Džonas Du Pontas (netikėtas komiko Steve’o Carello vaidmuo) – daro viską, kad jo imtynininkai pasiektų pergales iš pradžių pasaulio čempionate Budapešte, paskui Seulo olimpiadoje 1988-aisiais. Markui tai ir šansas ištrūkti iš treneriu tapusio vyriausiojo brolio šešėlio. Tačiau „mecenato“ charakteris ir jo psichologinis nestabilumas neigiamai veikia sportininką. Pamažu trys pagrindiniai veikėjai pradeda neišvengiamai artėti prie tragedijos, kurios finalo niekas negalėjo numanyti.
Markas Ruffalo vaidino Martino Scorsese, Ango Lee, Michaelo Manno, Spike’o Lee filmuose. Jis išgarsėjo po vaidmenų Davido Fincherio trileryje „Zodiakas“ (2007) ir Lisos Cholodenko komedijoje „Viskas bus gerai“. Ruffalo ir pats režisuoja, yra filmų prodiuseris. Pateikiame aktoriaus pokalbio su Anna Tatarska fragmentus.
 
„Foxcatcher“ pažadino Jūsų prisiminimus.
Pradėjau treniruotis mokydamasis septintoje klasėje, kai man buvo 12 metų. Tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Todėl maniau, kad galėsiu grįžti prie sportiškos formos per kelias dienas, daugiausia – per savaitę. Bet kai atsidūriau ant kilimo ir pradėjau treniruotis, fantazija susidūrė su realybe. Buvau ne talentingas imtynininkas Markas iš praeities, o keliolika metų vyresnis, seniai nesitreniravęs aktorius Markas.
 
Daugelis suaugusių žmonių su dėkingumu kalba apie tai, ko juos vaikystėje išmokė sportas. Ar jūs taip pat?
Žinoma. Treniruodamasis išmokau nugalėti prieštaravimus, nebijoti jų. Be to, stebėdamas, kaip tam tikrais gestais ir judesiais „susikalba“ sportininkai, supratau, kad egzistuoja kūno kalba, nežodinės komunikacijos sistema, kuri tokia pat sudėtinga, turi tiek pat dialektų, kaip ir žodžių kalba. Imtynių tradicija siekia penkis tūkstančius metų. Tam tikra prasme ji naudojasi kažkuria iš mūsų protėvių prokalbių.
 
O minusai? Juk intensyvios treniruotės verčia daug ko išsižadėti, sportas susijęs su konkurencija. Kas Jums tada buvo sunkiausia?
Manau, kad šiuo požiūriu imtynės yra unikalios. Tarsi ir esi komandos narys, bet iš tikrųjų vienas. Konkurencija tokia stipri, varžybų atmosfera tokia tiršta, kad ją galima pjaustyti peiliu. Savaičių savaites turi kovoti su vis kitu žmogumi, būtina nugalėti, kad išsilaikytum pirmoje sudėtyje. Tai kuria nerimo, netikrumo atmosferą. Mane visąlaik lydėjo jausmas, kad priartėjo kažkas, kas atims mano šansą toliau kovoti. Jaunam žmogui atsidurti šioje terpėje yra šokas, net ir fiziškai. Pavyzdžiui, privalėdavau labai greit numesti penkis, septynis ar net dešimt kilogramų, kad atitikčiau svorio kategoriją. Iki šiol prisimenu, kaip žiūrėdavau į kalakutą per Padėkos dieną. Nuolat turėjau mesti svorį.
 
Visai kaip kine, tiesa? Prisimenu „Foxcatcher“ sceną, kur Jūsų veikėjo brolis, kurį suvaidino Channingas Tatumas, turi 90 minučių, kad atsikratytų 6 kilogramų. Ar tai iš tikrųjų įmanoma?
Taip ir ne. Techniškai – taip. Filmavimo aikštelėje tai tikrai padarėme. Nors ir ne per pusantros valandos. Iškart po pietų nusprendėme pažiūrėti, ką galima padaryti... Pasistengėme ir abu numetėme po penkis kilogramus. Nepasakosiu apie mūsų metodus, nes niekam nenoriu įvaryti depresijos. Pedagogiškai pridursiu, kad tokio „svorio metimo“, kuris matomas tik sveriantis, bet ne matuojantis drabužius, kategoriškai privalote nebandyti atlikti vieni patys.
 
Metėte imtynes dėl aktorystės?
Kai buvau jaunesnis, pamačiau Marloną Brando „Geismų tramvajuje“ ir pagalvojau, kad norėčiau dirbti tą patį, ką ir jis. Bet visiškai rimtai apie aktorystę pradėjau galvoti tik baigdamas mokyklą. Galima sakyti ir taip, kad supratau, jog teatro repeticijų partneriai ir ypač partnerės įdomesni už treniruočių draugus. Ir geriau kvepia.
 
Iš puikių filmų „Capote“ ir „Žmogus, pakeitęs viską“ žinomas režisierius Bennettas Milleris garsėja tuo, kad yra nepaprastai reiklus ir preciziškas. Recenzentai vienbalsiai žavisi tuo, kaip nufilmuotas „Foxcatcher“. Kas Jums padarė didžiausią įspūdį?
Dirbome su tikrais imtynininkais ir labai intensyviai treniravomės. Šis procesas truko septynis mėnesius, jis vyko savarankiškai. Bennettas visąlaik buvo su mumis, dėmesingas ir pasirengęs padėti. Jis suprato mūsų padėtį. Ir nors buvau filmavimo proceso dalis, pamenu, kad po pirmos peržiūros iš salės išėjau nuoširdžiai nustebęs. Iki tol nebuvau matęs filmo, kuriame taip kompleksiškai būtų atskleista sporto prigimtis.
Šis filmas užima ypatingą vietą mano širdyje. Turėjau brolį, bet labai anksti jį praradau. Žinojau, kad persikūnyti į žmogų, jaučiantį stiprų ryšį su broliu, man bus sunku. Juolab kad Milleris garsėja perfekcionizmu: jis reikalauja, kad aktorius atsivertų, atsikratytų kaukių, parodytų tiesą. Jis neleidžia tau jaustis komfortiškai. Su Channingu labai susidraugavome, rėmėme vienas kitą, kai buvo sunku. Mūsų personažų santykiai sudėtingi, kartu su jais patyrėme visą jausmų spektrą – nuo bendros euforijos iki aštrių susikirtimų. Mūsų personažų tėvai nepasirūpino jų saugumo jausmu, broliai patys turėjo susikurti sau vietą, kur jaustųsi saugūs. Taip ir mes filmavimo aikštelėje, kur beveik tapome tikra šeima.
 
Profesinį pripažinimą pasiekėte gana vėlai. Po mokyklos persikėlėte į Los Andželą. Ilgai režisavote teatre, vaidinote televizijos ir net B klasės filmuose. Pirmą didelį vaidmenį suvaidinote jau būdamas trisdešimtmetis.
Ir tą patį gavau atsitiktinai. Lūžis įvyko 2000-aisiais. Kennethas Lonerganas rengėsi kurti filmą pagal pjesę, kurią anksčiau stačiau teatre. Iš pradžių mano suvaidintas herojus turėjo būti jaunesnis, tad Kennethas net nepasiūlė dalyvauti aktorių atrankoje. Bet aš užsispyriau ir galų gale jis sutiko. Ko gero, padariau įspūdį, nes jis nusprendė pasendinti visus filmo personažus, kad aš galėčiau suvaidinti „Gali manimi pasitikėti“ („You Can Count on Me“). Paskui viskas ir prasidėjo. Staiga visi mane įsimylėjo, negalėjo atsistebėti, kur taip ilgai slapsčiausi. Bet aš visąlaik buvau šalia, tik jie nenorėjo manęs pamatyti. Gyvenimas rašo keistus scenarijus.
 
Paskui buvo kiti vaidmenys, dar vėliau – šokiruojanti žinia apie smegenų auglį.
Auglį susapnavau. Vieną dieną atsibudau ir tiesiog žinojau, kad jis yra. Gydytojas nustebo, bet rentgenas patvirtino mano intuiciją – už kairės ausies kažkas buvo. Auglys pasirodė esąs operuotinas ir buvo pašalintas. Nepraradau nieko, išskyrus klausą vienoje ausyje. Tačiau gavau aiškesnį požiūrį į pasaulį, sutvarkiau prioritetų hierarchiją.
 
Bandysiu spėti: pirmoje vietoje – šeima. Filmuose juk dažnai vaidinate tėvą.
Iš tikrųjų tėvo vaidmenų buvo daug. Bet ne aš panašių vaidmenų ieškau, greičiau jie patys ateina. Esu tėvas ir kasdien savo namuose užsiimu gana didele žmonių grupe (aktorius turi tris vaikus, – red. past.) Gal tai nuskambės pagyrūniškai, bet asmeniniame gyvenime esu geras tėvas. Gal ekrane tai paprasčiausiai matyti?
 
Ar dar norėtumėt vaidinti sportininką?
Niekad gyvenime. Tai buvo pats sunkiausias pasirengimas vaidmeniui per visą mano karjerą. Be to, man nelabai tinka trumpai nukirpti plaukai.
 
Parengė Kora Ročkienė

 

 

Kadras iš filmo „Foxcatcher“
Kadras iš filmo „Foxcatcher“
Mark Ruffalo
Mark Ruffalo
Kadras iš filmo „Foxcatcher“
Kadras iš filmo „Foxcatcher“