Metų pradžioje Lietuvos ekranuose pasirodė Damieno Chazelle’o filmas „Atkirtis“ („Whiplash“, JAV, 2014). Pernai jis pelnė pagrindinį Sandanso kino festivalio apdovanojimą, buvo gerai įvertintas Kanuose, pateko į „Sight and Sound“ ir „Cahiers du cinema“ geriausių 2014-ųjų filmų dešimtukus, pretenduoja į svarbius JAV kino apdovanojimus. Pateikiame pokalbio su „Atkirčio“ režisieriumi, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus. Su Chazelle’u Kanuose kalbėjosi Pawełas T. Felisas.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado būgnai?
Iš tikrųjų nuo mažens norėjau kurti filmus. Būgnai atsirado kaip hobis, kai man buvo vienuolika. Vidurinėje mokykloje sutikau mokytoją, kuris ne tik vedė muzikos pamokas, bet ir vadovavo džiazo ansambliui. Tai buvo neįtikėtinai įkvepiantis, bet kartu ir siaubą keliantis žmogus. Būtent dėl jo ketverius metus visiškai atsidaviau grojimui.
„Atkirtis“ – tai savotiškas kerštas?
Ne! Greičiau būdas pagaliau išsivaduoti iš praeities. Kažkuriuo momentu supratau, kad mažiausiai kartą per mėnesį mano gyvenime pasirodo tie patys siaubingai realistiški košmarai: vėl groju ansamblyje, vėl groju per lėtai arba per greitai. Ir kiekvienąkart esu vaikas, norintis pelnyti kieno nors pripažinimą. Pasiekti lygį, kurio nebuvau pasiekęs. Tačiau baigiau mokyklą juk prieš dešimt metų, o mano mokytojo seniai nebėra gyvo. Be to, niekad nenorėjau būti profesionaliu perkusininku!
Ar filmas ką nors pakeitė?
Grojimą sapnuoju rečiau. Bet jau žinau, kad sapnai niekad neišnyks. Tokios jau tos jaunystės traumos: tas skrandžio skausmas, kai dar anksti, bet žinai, kad 14 valandą prasidės repeticija. Jos įauga sąmonėn visam laikui. Taip pat supratau, kad tai mano praeities problema, nes prastai susitvarkau su neišsipildžiusiomis ambicijomis. Iš prigimties esu pedantas ir perfekcionistas, o ta prigimtis buvo smarkiai sužeista. Na, dar ir kompleksas kūno, kurio nesugebi suvaldyti taip, kad išlaikytum nuoseklų tempą.
Ar kaip režisierius esate panašus į beširdį Flečerį?
Regis, esu šiek tiek malonesnis. Bet nemėgstu vidurio, kartais lyg apsėstas siekiu tikslo. Epizodą, kuriame Flečeris perklauso tris būgnininkus vieną po kito, filmavome vieną dieną dviem kameromis. Baigiame vieną dublį ir iškart kitas. Taip penkiolika kartų. Tad prakaitas buvo tikras, nuovargis taip pat. Ir įniršis. Paskui visi trys aktoriai perkusininkai klausė, kas man atsitiko. Tačiau aš norėjau pasiekti transo, isteriško apsėdimo būseną, kuri ekrane atrodys tikroviškai. Elgiausi ciniškai kaip Flečeris. Gal kartais taip reikia?
Vienas filmo prodiuserių Jasonas Reitmanas („Viskas ore!“) pavadino Jūsų filmą „Metalinio apvalkalo“ ir „Švytėjimo“ mišiniu.
Iš pat pradžių norėjau sukurti muzikinį filmą, kuris veiktų kaip trileris. Kad jis būtų žiaurus, bet tiesiogiai nerodytų prievartos. Kad visąlaik balansuotų ant ribos, kaip veiksmo filmuose, kai niekad nežinai, kas ir į ką tuoj pat iššaus. Jei ieškočiau įkvėpimo, tai greičiausiai Peckinpah, Scorsese’s, Leone’s filmuose. Ir šiek tiek filme „Rokis“, tai tobulas pavyzdys beveik atskiro žanro apie žmogų iš niekur, kuriam sportas padeda tapti įžymybe. Tačiau „Atkirtis“ – tai ne „Rokis“, dar ir todėl, kad ieškojau kitokio nei tradicinė laiminga pabaiga finalo.
Kodėl pasirinkote džiazą?
Dėl tėvo. Jis nuolat klausėsi džiazo. Žinojo daugybę anekdotų, kad ir tą apie Charlie Parkerį, kuris esą tapo genijumi tik todėl, kad būgnininkas Jo Jonesas metė į jį lėkštę ir vos nenukirto jam galvos. Net nesvarbu, ar tai tiesa, nes iš tikrųjų visas džiazas remiasi mitais. Egzistuoja oficiali džiazo istorija iš muzikos enciklopedijų ir žodinė, perduodama iš lūpų į lūpas gerbėjų ir muzikantų. Pradedant legendomis apie Naująjį Orleaną, istorijomis apie Parkerį ar Milesą Davisą. Kas svarbiausia tose legendose? Ypatingo pažeminimo momentas. Nes, kaip tvirtina džiazo muzikantai, tikrasis genijus – tai kančia, skausmas, kraujas ir ašaros.
Ar psichopatą primenantis Flečeris yra bent kiek teisus? Kiekvienas normalus mokyklos direktorius jį atleistų iškart. Flečeris (ir tai puikiai parodė jį suvaidinęs J.K. Simmonsas) elgiasi kaip karo vadas: jo akiratyje – nepilnamečiai, dažnai seksualiai nepatyrę vaikinai, tad jis nori juos pažeminti. Flečeris svaidosi homofobiškomis replikomis, seksualiais keiksmažodžiais, šaiposi iš vyriškumo ir stiprių emocinių ryšių su tėvais. Jis puikiai žino, kaip smogti žodžiu, kad skaudėtų labiausiai. Tokia forma yra liguista. Bet tikslas? Flečeris nuoširdžiai tiki, kad tikrą meistriškumą galima pasiekti tik sunkiu darbu. Kaip sako garsioji 10 tūkstančių valandų taisyklė, jei tiek laiko jaunystėje neskirsi pratyboms, neturi jokių šansų pasiekti sėkmę. Juk neatsitiktinai didieji – Buddy Richas, Harry Jamesas, Benny Goodmanas, Milesas Davisas ar Jamesas Brownas – buvo tironai, kankinantys savo bendradarbius.
Tačiau man filme įdomiausia, kad muzika, panašiai kaip ir sportas, siaubingai neteisinga. Juk net tokios drastiškos repeticijos visai negarantuoja išskirtinio pasisekimo.
Čia nieko nepavyks suplanuoti ar garantuoti. Ko gero, tai labiausiai nervina Flečerį. Jis dirba daugybę metų, maišo su žemėmis vis naujas jaunuolių kartas, tad privalėjo galiausiai rasti savąjį Parkerį. Bet nerado. Pats taip pat juo netapo. Tam, kas gyvena legendomis, klausosi tik džiazo genijų plokštelių, tai katorga.
Jaunojo Endriu, kurį vaidina Milesas Telleris, vaidmuo ypatingas tuo, kad didžiąją filmo dalį jis nekalba.
Būtent toks buvo mūsų sumanymas: norėjome sukurti beveik nebylų personažą, kuris kreipsis į žiūrovus be žodžių. Dar ir todėl, kad būgnai – nepaprastai fiziškas instrumentas. Tame yra kažkas žiauraus, natūralistiško. Kaip sporto treniruotėje. Kita vertus, tai siaubingai vienišas užsiėmimas. Net jei groji ansamblyje, iš tikrųjų didžiąją laiko dalį praleidi su savimi. Jaunas žmogus turi atkirsti dalį savęs – tą dalį, kuriai reikia kontakto su žmonėmis, pasilinksminimų, paprasto nieko neveikimo.
Endriu net pernelyg atsiskiria nuo kitų. Ar tai ambicijos, ar išskirtinumo jausmas?
Greičiausiai ir viena, ir kita. Jei tiek daug atsisakai, nori tapti garsenybe, pasijusti elito dalimi. Esi geresnis, nes gyveni kitaip. Bet negyveni taip, kaip draugai, nes esi sukurtas didesniems dalykams.
Ar dažnai Milesas Telleris buvo dubliuojamas?
Nė karto. Kiekvienoje scenoje, kur pasirodo Endriu, groja Milesas. Jis anksčiau grojo būgnais, bet ne džiaze. Prieš filmavimą jis skyrė daug laiko – dirbo truputį su manimi, truputį su profesionaliais perkusininkais, kad išmoktų geriau groti. Iš dalies dubliuotas buvo tik garsas: maždaug pusė garso užrašyta filmavimo aikštelėje, kitą pusę įrašėme vėliau studijoje su profesionaliu muzikantu.
Kaip radote Tellerį?
Pamačiau „Triušio urve“, kur jo partnerė buvo Nicole Kidman. Jis pasirodė antrame plane, bet tai buvo gražus vaidmuo. Tai vienas iš tų fantastiškų jaunų aktorių, kurie dar daug nuveiks. Ko gero, jis pats geriausias iš savo kartos. Kai kalbiesi, jis elgiasi kaip paprastas vaikinas, galvojantis tik apie vakarėlius. Bet priešais kamerą pasikeičia visiškai – puikiai junta niuansus, saugosi, kad nevaidintų „per stipriai“. Tačiau būtent „Atkirtyje“ kartais jį stumtelėdavau, kad perspaustų. Bet Telleris gerai suvokė, kaip rasti aukso vidurį.
Metais anksčiau buvo trumpametražė „Atkirčio“ versija, ji laimėjo atskirą Sandanso konkursą už „rizikingą humoro jausmą, fantastišką aktorystę ir aštrią kaip skustuvas režisūrą“. Ar tai padėjo?
Neįtikėtinai. Atsidarė daugybė durų, labai greit atsirado pinigų. Praėjus metams po trumpametražio filmo, jau kūrėmepilno metražo vaidybinį filmą. Biudžetas buvo gana kuklus, turėjome tik 20 filmavimo dienų. Bet neprireikė jokių kompromisų, puikiai pasirengėme filmavimui. Turėjome 150 puslapių knygelę, visą storyboard, kruopščiai apgalvotą planą, kaip bus filmuojama.
O kaip montažas? Juk specifišką filmo ritmą kuria daugiau nei filmuose įprasta montažo atkarpų?
Šį sumanymą išbandėme iš pradžių trumpo metražo filme. Be to, turėjau laimės dirbti su Tomu Crossu, kuris man yra montažo genijus. Jis turi puikią klausą, gerai žino, kaip sukurti pasakojimo „melodiją“. Be to, iš pat pradžių žinojome, kad „Atkirtis“ turi būti neįtikėtinai dinamiškas ir preciziškas filmas. Jei mano filmas apie džiazą būtų be ritmo, sudegčiau iš gėdos.
„Atkirčio“ muzika taip pat puiki.
„Whiplash“ ir „Caravan“ – du standartai, kuriuos jaunystėje būgnais repetavau iki išsekimo. Nusipirkome šių kūrinių teises, nes be jų filmas netektų prasmės. Kitą muziką Justinas Hurwitzas ir Timas Simonecas parašė specialiai mums. Taip pat jie parašė ir puikų solinį numerį, kurį Flečeris groja klube. J.K. Simmonsas, beje, jį sugrojo pats.
Kitas Jūsų filmas „La La Land“, kurio filmavimas prasidės kovą, taip pat bus apie muzikantus?
Tai bus romantiškas miuziklas, kuriame pasirodys Emma Watson ir, žinoma, Milesas Telleris. Šįkart jis vaidins pianistą. Tai bus kažkas panašaus į „Dainas lietuje“, „Džentelmenai renkasi blondines“ ar „Šerburo lietsargius“ – geros dainos, daug šokių numerių. Bet turiu vilties, kad energija bus bent jau tokia pat intensyvi kaip „Atkirčio“.
