Rolandas Emmerichas kūrė filmus apie ateivius iš kosmoso („Žvaigždžių vartai“, „Nepriklausomybės diena“), klimato kaitą („Diena po rytojaus“), iš gelmių išlindusį monstrą („Godzila“), pasaulio pabaigą („2012“). Ko gero, ta pati masinė kultūra bei jos gerbėjai ir pašnibždėjo režisieriui sukurti „Anonimą“ (TV1, šįvakar, 5 d. 23.15). Juk ir juos domina ne vienam intelektualui iškilęs klausimas, kaip kažkoks beraščių tėvų sūnus, aktorius Williamas Shakespeare’as galėjo sukurti tokius šedevrus. Ar jis iš tikrųjų buvo genialus dramaturgas, ar už šios pavardės slepiasi kažkas kitas?
Emmerichas, kaip populiarių ir brangių filmų režisierius, atsisakė literatūrologų ir istorikų įrodymų ir pavertė filmą kažkuo, primenančiu „Delfi“ antraštes, pavyzdžiui, „Intymi moterų higiena: mitai ir faktai“ ar „Operai neabejingos garsenybės leido vakarą „Trubadūro“ premjeroje“. Ko gero, Emmerichui nėra didelio skirtumo, kas filmo herojus: Godzila, ateivis iš kosmoso ar Shakespeare’as, – visi jie vienodai žadina masinę vaizduotę, juolab kad poetas Edwardas de Vere (jam dažniausiai ir priskiriamas Williamo Shakespeare’o pseudonimas) karalienės Elžbietos I laikų Anglijoje jaučiasi lyg visai šiuolaikiškame politiniame gyvačių lizde. Poetą aristokratą suvaidinęs Rhysas Ifansas yra prisipažinęs, kad norėjo parodyti savo herojų seksualų („Davidas Bowie sutinka Karlą Lagerfeldą“). Deja, jam tenka visą filmą vaikščioti rūškanu veidu. Aristokratą kankina ir jo žmona, ir kūrybos procesas, ypač vidiniai balsai. Be to, poetas filme dar yra pavainikis karalienės sūnus ir jos pavainikio kūdikio tėvas – koks politinis detektyvas be incesto? Trumpai tariant, gerbiami snobai, būkite pasirengę pažiūrėti jums skirtą filmą ir dar kartą sužinoti, kuo jus laiko televizijos programų planuotojai.
Man regis, idealų filmą snobams ateinantį trečiadienį (LRT Kultūra, 10 d. 23 val.) parodys „Elito kinas“. Tai madingo šiuolaikinio menininko ir kino režisieriaus Steve’o McQueeno „Gėda“. Filmo herojus – trisdešimtmetis Niujorko gyventojas ir reklamos specialistas Brendonas (Michael Fassbender) yra seksoholikas, leidžiantis gyvenimą naktiniuose klubuose, striptizo baruose ir pornografiniuose tinklalapiuose. Prieš jį negali atsilaikyti nė viena mergina, bet ir šis herojus jaučiasi nelaimingas. Jis toks pat kankinys, kaip debiutinio režisieriaus filmo „Alkis“ veikėjas, IRA kovotojas, ar iškart po „Gėdos“ sukurto ir „Oskaru“ apdovanoto McQueeno filmo „12 vergovės metų“ herojai vergai. Tik Brendonas yra ne idėjos, o savo kūno vergas. Sunkią erotinę Brendono kasdienybę sudrumsčia sesuo (Carrey Mulligan). McQueenas taip pat pažeria miglotų užuominų apie incestą, nors sesutė ir privers herojų ašaroti, tiesa, visai dėl kitų priežasčių.
99 ekraninio laiko minutes žiūrėti tobulus ir gražius kadrus (režisierius nepamiršta, kad yra šiuolaikinis vaizdų menininkas), kvapą gniaužiančius Niujorko peizažus, stambius seksu užsiimančio žmogaus veido planus ir pajusti empatiją sunkiam seksualiniam Brendono gyvenimui bei suvokti taip uoliai režisieriaus pabrėžiamą jo tragediją bus sudėtinga, nes kontekstas ar psichologija McQueeną domina daug mažiau už dabar itin madingą kūno, kūniškumo temą, tad „Gėda“ vis dėlto – snobų malonumas.
Nesnobai, be abejo, rinksis filmus apie meilę ir detektyvus. Šįkart pasisekė Stiego Larssono trilogijos „Millenium“ gerbėjams. Šiąnakt TV3 (5 d. 23.50 ) rodo Davido Fincherio ekranizuotą pirmąją dalį „Mergina su drakono tatuiruote“ (2011), kurioje pagrindinius vaidmenis – tatuiruotą keršto angelą, genialią programišę Lizbet ir progresyvų žurnalistą, kovotoją už tiesą Bliumkvistą sukūrė Roona Mara ir Danielis Craigas, TV1 (7 d. 21 val.) pradeda kartoti skandinaviškąjį romano ekranizacijos variantą „Mergina su drakono tatuiruote“ (2009), kuriame Lizbet Salander puikiai suvaidino Noomi Rapace. Larssono gerbėjų (žinoma, ir manęs) netenkins, matyt, nė viena ekranizacija, nes kiekvienas knygos personažus įsivaizduoja savaip, bet būkime teisingi – abi ekranizacijos profesionalios, gerai suvaidintos ir mažai kuo skiriasi. Nebent antiburžuaziniu patosu.
Serialų mėgėjus palepins LRT. Penktadienį (5 d. 18.45) ji pradeda rodyti 2011 m. Briano Kirko sukurtą mini serialą „Didieji lūkesčiai“. Taip ir nesugebėjau suskaičiuoti, kelinta tai garsiojo Charleso Dickenso romano ekranizacija, bet keista našlaičio Pipo istorija, regis, nenusibos niekad.
Šeštadienį (6 d. 23.15) LRT pradės kitą miniserialą – Uli Edelio pernai sukurtą „Adlono viešbutį. Šeimos istoriją“. Tai ir pasakojimas apie Berlyne, netoli Brandenburgo vartų, įsikūrusį legendinį viešbutį (beje, neseniai jis vėl atvėrė duris), ir kartu kelionė laiku, juolab kad viešbučio istorija neatsiejama nuo dviejų šeimų ir keturių jų kartų likimo. Kai vokiečių televizijos kanalas ZDF rodė pirmą seriją, ją žiūrėjo 8,5 milijono žiūrovų.
Nostalgiją žadins ir Arūno Žebriūno 1982 m. Centrinės televizijos užsakymu sukurtas keturių dalių serialas „Turtuolis, vargšas“ (TV1, 6 d. 21 val.). Nors tada visur populiarų Irwino Shaw romaną režisierius su scenaristu Sauliumi Tomu Kondrotu pritaikė sovietų žiūrovų mentalitetui ir tragišką vienos amerikiečių šeimos istoriją parodė taip, kad ji atitiktų sovietų propagandą, kas atsispirs malonumui vėl pamatyti sudėtingus vaidmenis kuriančius Liubomirą Laucevičių, Rūtą Staliliūnaitę, Nelę Savičenko, Regimantą Adomaitį, Saulių Balandį, Remigijų Sabulį, Jūratę Onaitytę, Romualdą Ramanauską, Vytautą Tomkų, Juozą Budraitį, Gediminą Girdvainį? Nebent tie, kuriems užtenka, kad moterys meluoja geriau.
Tik jos ne visada meluoja. Štai Andrew Sipeso 1995 m. filmo „Sąžiningas žaidimas“ (BTV, šįvakar, 5 d. 21.30) herojė advokatė Ketrin (Cindy Crawford) visai to neįtardama įsipainiojo į buvusių KGB darbuotojų žaidimą. Ją reikia pašalinti, tačiau mergina sutinka taip pat prieš savo valią žaidime atsidūrusį detektyvą... Kitaip nei amerikiečiai, mes juk žinome, kad buvusių KGB darbuotojų nebūna, todėl filmas, regis, ir vėl aktualus.
Panašiai atsitiko ir su Tony Scotto 1998 m. filmu „Valstybės priešas“ ( LNK, 9 d. 22.10), kurio vienas personažų – aukšto lygio valdininkas (Will Smith) – tapo pavojingu nusikaltėliu, ir valstybė pradėjo jį medžioti.
Keistos medžioklės objektu tapo ir Jaume’s Collet-Serra psichologinio trilerio „Nežinomasis“ (LNK, 7 d. 22.15) veikėjas. Atsibudęs iš komos Berlyne, kur atvyko į gydytojų konferenciją, vyras (Liam Nesson) suvokia, kad kažkas pasisavino jo tapatybę, ir supranta, kad niekas juo netiki, net žmona. Laimė, jo kelyje pasitaiko graži taksistė (Diana Kruger), kuri dar ir moka užjausti.
Žinoma, nenuleidžia rankų ir pats herojus, nuolat kartojantis sau ir kitiems: „Aš esu Martinas Harisas. Aš viską prisimenu. Išprotėjau ne aš, o visi kiti.“ Tie, kuriems panašius žodžius tenka kartoti pirmiausia sau ir ne tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis, manau, nenusivils.
