Šeštadienį Bydgoščiuje (Lenkija) baigėsi „Camerimage“ – festivalis, kuriame vertinami operatoriai. Šiemet jo apdovanojimai atiteko operatoriams, mokantiems kurti metaforas. Svarbiausiu festivalio prizu „Auksinė rupūžė“ šiemet apdovanotas rusų operatorius Michailas Kričmanas, nufilmavęs Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“. Šis filmas jau yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų. Rusija filmą šiemet pristatė „Oskarui“.
Kričmanas yra savito Zviagincevo stiliaus bendraautoris – kartu jie kūrė „Sugrįžimą“, „Išnykimą“, „Jeleną“. Zviagincevas mano, kad „Kričmano akys mato tai, kas nematoma“. Pats Kričmanas yra sakęs, kad operatoriumi nutarė tapti pamatęs Dariuso Kjondji nufilmuotą Davido Fincherio filmą „Septyni“. „Leviatanas“ kurtas Kolos pusiasalyje, kai naktis ten truko tris valandas. Filme dominuoja pilka ir žydra spalvos.
Kričmanas dirba su Vera Storoževa, Pavelu Lunginu, Aleksejumi Fedorčenka, šiemet „Scanoramos“ žiūrovai galėjo matyti jo nufilmuotą Liv Ullmann „Freken Juliją“.
Žiuri, kuriam šiemet vadovavo režisierius Rolandas Joffé („Mirties laukai“, „Misija“) „Sidabrine rupūže“ įvertino operatorių Ehabą Assalą už Palestinos režisieriaus Hany Abu-Assado filmą „Omaras“. „Bronzine rupūže“ apdovanotas Xavier Dolano filmo „Mamytė“ operatorius André Turpinas.
Lenkų filmų konkurso nugalėtoju tapo Krzysztofo Skonieczno „Hardkor Disko“, kurį nufilmavo Kacperas Fertaczas. Pilnametražių dokumentinių filmų konkurse nugalėjo Alinos Rudnickajos „Kraujas“ – jį filmavo Jura Gaucelis ir Sergejus Maksimovas. Pastaruosius filmus Lietuvoje pristatė Lenkų kino savaitė ir „Nepatogus kinas“. „Leviataną“ ir „Mamytę“ ateinančiais metais žada rodyti „Kino pavasaris“.
Mirė Mike’as Nicholsas
Lapkričio 19 d. Niujorke mirė režisierius Mike’as Nicholsas – vienas garsiausių 7-ojo dešimtmečio JAV kino atnaujintojų. Režisierius garsėjo savo humoro jausmu. Jo „Filmų kūrimo taisyklėse“ galima rasti ir tokių minčių: „Jei manai, kad gėris yra kiekviename iš mūsų, vadinasi, dar nesutikai visų“, „Draugai gali ateiti ir išeiti, bet priešai greičiausiai taps kino studijų vadovais“.
Nicholsas gimė 1931 m. Berlyne, žydų, po bolševikų revoliucijos pabėgusių iš Rusijos, šeimoje. Tada jis vadinosi Michailas Igoris Pečkovskis, o jo pusbrolis buvo Albertas Einsteinas. Kai būsimam režisieriui buvo septyneri, šeima emigravo į JAV ir prisijungė prie anksčiau ten išvykusio tėvo gydytojo.
Iš pradžių Nicholsas buvo aktorius – kartu su Elaine May jie sukūrė populiarų Čikagoje komikų duetą, vaidino naktiniuose klubuose, radijuje, televizijoje. Kaip režisierius Nicholsas debiutavo 1963 m. Brodvėjuje. Jo kino debiutas „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ (pagal Edwardo Albe pjesę) išgarsėjo iškart, o Nicholsas buvo pavadintas „naujuoju Orsonu Wellesu“. Už filmo „Absolventas“ (1967), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Dustinas Hoffmanas, režisūrą Nicholsas pelnė „Oskarą“.
Nicholsas mėgo žanrinį kiną. Jis sukūrė 36 filmus ir 5 serialus. Tarp garsiausių – antikarinė satyra „Paragrafas 22“ (1970, pagal Josepho Hellerio romaną), nuotykių filmas „Delfino diena“ (1973), vieną pirmųjų „Oskarų“ Meryl Streep atnešusi biografinė drama „Silkvoud“ (1983), romantinė komedija „Dirbanti mergina“ (1988), siaubo filmas „Vilkas“ (1994), psichologinė drama „Artumas“ (2004), serialas „Angelai Amerikoje“ (2003).
Nicholsas buvo keturis kartus vedęs, turėjo tris vaikus. Režisieriaus aistra buvo veisliniai arkliai, kuriuos jis augino savo fermoje Konektikute.
CŽV finansavo animacinį filmą pagal George’ą Orwellą Minint 60 britų animacinio filmo „Gyvulių ferma“ jubiliejų, išleistas jo DVD. 1954 m. šis animacinis filmas pagal George’o Orwelo apysaką buvo iškilmingai pristatytas JT Niujorke ir gerai įvertintas kritikų. Tačiau ta aplinkybė, kad pirmo pilnametražio britų animacinio filmo gamybą slapta finansavo CŽV, buvo įslaptinta iki 1974 metų.
Tada pasirodė Everette’o Howardo Hunto knyga „Slapta: amerikiečių slaptojo agento prisiminimai“ („Undercover: Memoirs of an American Secret Agent“). Joje Huntas rašė, kaip 1950-aisiais, iškart po Orwello mirties, CŽV nusiuntė jį pas rašytojo našlę Sonią įgyti „Gyvulių fermos“ ekranizavimo teisių. Esą Orwello našlei už tai buvo pažadėtas net susitikimas su jos mėgstama Holivudo žvaigžde Clarku Gable’u.
Būsimo filmo prodiuseriu Huntas pasirinko Louis De Rochemont’ą – kino naujienų „The March of Time“ kūrėją. Kartu jie nusprendė, kad filmą gamins anglų kompanija „Halas & Batchelor“, kurią įsteigė vyras ir žmona Johnas Halasas ir Joy Batchelor, išgarsėję karo metų propagandiniais filmais bei kukurūzų dribsnių „Kellogg’s“ reklamomis. Kurti Anglijoje filmą buvo daug pigiau. Beje, britų animatoriai tada taip ir nesužinojo, kas finansavo „Gyvulių fermos“ kūrimą.
Būsimą Weso Adersono filmą įkvėpė Vittorio De Sica
Viešėdamas Portugalijoje, Lisabonos ir Estorilo kino festivalyje, režisierius Wesas Andersonas papasakojo, kad būsimą jo animacinį filmą įkvėpė italų kino klasiko ir vieno neorealizmo pradininkų Vittorio De Sicos filmas „Neapolio auksas“. Šešių filme pasakojamų istorijų herojus susieja miestas ir būtent tokia filmo struktūros koncepcija norėtų pasinaudoti Andersonas. Kuriant šio filmo projektą režisieriui vėl talkino Romanas Coppola. Kaip ir ankstesnis Andersono animacinis filmas „Nuostabusis ponas Foksas“, ir šis bus kuriamas stop motion technika.
