Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.
Jurafsky atkreipia dėmesį, kad maistas pirmiausia sukelia stiprius jausmus, ypač jei padavėjas atneša ilgai lauktą patiekalą jau visai drungną. Tada, grįžus namo, galima prie kompiuterio išlieti visus susikaupusius jausmus. Pasak mokslininko, neigiami ir teigiami atsiliepimai skiriasi struktūra. Jei norėsite parašyti blogus įspūdžius, tekste bus daug būtojo laiko veiksmažodžių ir visa istorija su kulminacija bei pabaiga. Jei pagirti, tekstas labiau primins tostą, o ne rišlų pasakojimą.
Pasak Jurafsky, kalbėdami apie maistą naudojamės dviejų rūšių metaforomis. Apie brangius restoranus ir vynus dažniausiai kalbama sekso kalba, apie greitą maistą ir alų – narkomanų žargonu. Tai suprantama, nes tapti priklausomu nuo „šiukšlino“ maisto – tai lyg nusiimti atsakomybę: kova su narkotikais dažnai tokia pat bevaisė, nes jėgos nelygios. Užtat kalbėdami apie gurmanų maistą recenzentai dažnai patiria orgazmą. Čia svarbiausi žodžiai – „leisti sau“, „pamiršti savikontrolę“.
Jurafsky teigia, kad būtent tuo ir skiriasi Rytai ir Vakarai. JAV reklama dažnai pasitelkia žodžius „minkštas“, „sodrus“, „tirpsta burnoje“, o, pavyzdžiui, Tailando – „aštrus“, „deginantis“, „tvirtas ir gumbuotas“. Šiuo požiūriu lietuviai, matyt, priklauso Vakarams, nes ne tik žodžių, bet ir tikrai aštrių patiekalų pas mus beveik neįmanoma rasti. Dar vienu aspektu mes vėl artimesni JAV, kur, pavyzdžiui, reklamuojant pačius pigiausius traškučius skurdžiausiai auditorijai, akcentuojamos „metų patikrintos tradicijos“ ir „šimtametė istorija“. Kuo ne lietuviškas alus? Turtingiesiems skirtoje reklamoje, atvirkščiai, – pabrėžiamas maisto išskirtinumas, naujumas, ekologiškumas.
Vieną knygos dalį Jurafsky skyrė žodžiui „tikras“. Pasirodo, kuo buržuaziškesnė ir prabangesnė vieta, tuo sunkiau meniu bus aptikti šį žodį. Juk ten užsisakę krabų salotų tikrai nesitikite gauti krabų lazdelių. Pasižvalgęs po restoranų meniu archyvus, Jurafsky pastebėjo, kad „tikri“ skirtingais laikais buvo skirtingi produktai. Septintajame dešimtmetyje – sviestas (nes reikėjo atskirti jį nuo margarino), 10-ajame – vėžlių sriuba (nes netikra gaminta iš veršelių smegenų).
Jurafsky mano, kad viskas, kas gali būti pasakyta, tinka ir maistui apibūdinti. Tai idealus bet kokių išgyvenimų, net religinių, objektas. Joks kitas nepadės patirti tokio plataus jausmų spektro. Tad savaime peršasi išvada, kad šaldytuvas – visai neblogas psichoterapeutas. Jei maistas moko suvokti priklausomybę, brangūs traškučiai – neįstrigti tarp tradicijų, o atvėsęs plovas – pasakoti istorijas, verta su juo pasikalbėti.
Žinoma, ta proga neprošal bus prisiminti ir Noros Ephron filmą „Julie ir Julia“ (TV1, 24 d. 21 val.). Tai biografinis filmas, sukurtas pagal Julie Powell knygą „Julie and Julia: 365 days, 524 recipes, 1 Tiny Apartament Kitchen“. Jis pasakoja apie prancūzų virtuvės subtilybes JAV namų šeimininkių sugebėjimams pritaikiusios kulinarinių šou žvaigždės Julios Child (Meryl Streep) gyvenimą ir apie tinklaraštininkę Julie Powell (Amy Adams), kurios likimą visiškai pakeitė sprendimas per metus pagaminti visus 524 valgius, kurių receptus ji rado Child knygoje. Abi filmo herojės – realios, tik gyveno skirtingais laikais, todėl niekad nesusitiko, bet mes galime žavėtis abiem iš karto. Tam, kas vyksta ekrane, neprilygs joks kulinarinis šou (ypač mūsiškas) – užtenka tik pažvelgti į produktus ir, žinoma, į dabar, manau, geriausias amerikiečių aktores.
Nora Ephron sukūrė kelias klasikines romantines komedijas, tarp jų ir mano mėgstamą „Nemigą Sietle“, bet gyvenimo pabaigoje ši įžvalgi moteris ir, beje, puiki rašytoja, matyt, nusprendė atsipalaiduoti. Neabejoju, kad filmui pasibaigus ir Jūs, mieli skaitytojai, paklausite savęs: „Kas gali būti geriau už virtuvę?“, – ir nušlepsėsite prie šaldytuvo naktipiečių.
Smerkiantiems tokį neatsakingą požiūrį į gyvenimo malonumus, ypač kinu maniakiškai besidomintiems lietuvių filosofams, televizijos, be abejo, pasiūlys kitokių filmų. Ruperto Wyatto „Beždžionių planetos sukilimas“ (TV3, 23 d. 21.30) kalba apie aktualiausias pasaulio problemas. Filmo herojus, jaunas kilnus mokslininkas (James Franco), bando naujus vaistus nuo Alzheimerio ligos. Žinoma, bando ne su žmonėmis, o su beždžionėmis. Preparatas pranoksta lūkesčius – jis keliskart padidina primatų intelektą. Tad toliau filme bus galima stebėti, kaip elgiasi mąstyti ir kalbėti pradėjusios beždžionės, ir pasvarstyti, kodėl tai kelia grėsmę Vakarų civilizacijai.
Roberto Luketiciaus „Paranojos“ (TV3, 22 d. 22.40) turėtų sudominti lietuvių liberalus, sumaniusius įvairiose LRT ir LRT Kultūros laidose šviesti tautą ir mokyti ją verslo. „Paranojos“ herojus Adamas (Liam Hemsworth) tikisi padaryti karjerą telekomunikacijų bendrovėje. Jos prezidentas (Gary Oldman) nori, kad Adamas šnipinėtų buvusį jo mokytoją, dabar – pagrindinį konkurentą (Harrison Ford). „Paranojos“ sumanymas, be abejo, kilnus ir pedagogiškas – parodyti, koks baisus pinigų ir verslo pasaulis.
Vis dar knygas skaitančius žmones, manau, patrauks pavadinimas „Domas Hemingvėjus“ (TV3, 23 d. 23.35) ir jų tikrai laukia staigmena, nes pagrindinis Richardo Shepardo („Matadoras“) filmo herojus, kurį suvaidino Jude’as Law, – linksmo būdo, ciniškas seifų virtuozas, kuris po dvylikos kalėjime praleistų metų tikisi atgauti skolą. Kai planas žlunga, vyras bando suartėti su dukterimi, kuri, deja, nenori turėti su tėtušiu nieko bendra. Toks jau yra gyvenimas, ir nuo jo visada galima pasislėpti virtuvėje.
