Knygos „Siaubo filosofija, arba Širdies paradoksai“ autorius Noelis Carrollas atkreipė dėmesį, kad siaubo filmai JAV tapo svarbiu masių estetinės stimuliacijos šaltiniu. Lietuvių kinui tokios stimuliacijos taip pat reikia, todėl į Ričardo Matačiaus filmą „Rūsys“ (Lietuva, 2014) išsirengiau su viltimi. Ją maitino ir mintis, kad žanrinis kinas – gera amato mokykla, būtina bet kuriai nacionalinei kinematografijai. Galėčiau išvardyti daug žanrinio kino privalumų, nes būtent tokie filmai tenkina konservatyvios auditorijos lūkesčius ir kartu nuolat atnaujina ryšį tarp tradicijos ir dabarties. Dualistinis žanrinio kino pobūdis leidžia kurti įvairias opozicijas. Vienas ryškiausių žanrinio kino bruožų yra pasikartojamumas: rinkdamiesi filmą, renkamės žinomus personažus, konfliktus, atomazgas. Kartu žanrinis kinas visada yra simboliškas, juk neatsitiktinai įžvalgus jo tyrinėtojas Jackas Shadoianas teigia, kad žanrai visada yra kultūros metaforos ir psichikos veidrodžiai, leidžiantys pamatyti vienos ar kitos bendruomenės dvasinio gyvenimo ypatumus. Galima sakyti, kad žanrai iš dalies ir formuoja bendruomenės, tautos tapatybę.
Turint omenyje, kad ypač paskutiniais politinių ir socialinių transformacijų dešimtmečiais mūsų geografinėse platumose dvasinis gyvenimas sparčiai kito (beje, bendruomenės taip pat), buvo smalsu, kaip visai tai atsispindės lietuviškame siaubo filme. Juk šio žanro privalumas dar ir tas, kad jis metaforizuoja, išryškina slaptas baimes, nesvarbu, ar jos susijusios su ekonominėmis krizėmis, ar su mokslo pažanga, ar su „svetimu“, „kitokiu“, ar su sparčiomis permainomis, kurių prisibijo bet kuri visuomenė. Siaubo filmų temos nuolat keičiasi, bet taisyklės išlieka, kitaip neliktų universalaus mėgstamo žanro.
Deja, Matačiui ir filmo scenaristei Linai Simutytei tos taisyklės visiškai nerūpėjo. Jiems užteko išorinių požymių – tamsoje skendinčio kadro, uždaros erdvės, grėsmingos, atmosferą kuriančios muzikos. Tačiau tai dar nekuria žanro, kaip jo nekuria ir audringos pagrindinės filmo herojės Ievos (Jurga Šeduikytė) konvulsijos. Filmas prasideda, kai moteris grįžta iš ligoninės ir godžiai geria vyną, kol jos vyras Tomas (Marius Jampolskis) žaidžia su kūdikiu Jokūbu ir kabina kambarių kampuose stebėjimo kameras. Esą taip gydytojas galės stebėti, ar veikia nauji vaistai. Kuo serga Ieva, galima tik spėlioti – gal epilepsija, gal astma, gal pogimdymine depresija, o gal net ir psichikos liga.
Po šios įžangos „Rūsio“ veiksmas baigiasi, prasideda jo variacijos – personažai ir situacija iš esmės nesikeičia, nors įvykių filme lyg ir nestinga: paslaptingas paveikslų pirkėjas blondinas (jis ir gydytojas, ir Jokūbo tikrasis tėvas) atkeliauja į Ievos ir Tomo namų rūsį, kažkas pakaria ant tualeto durų niekuo dėtą katiną, Ievos būklė tik blogėja, o Tomas bando derinti pianiną (suprask, santykių metafora) ir slaugyti žmoną, nes ją labai myli, net atsisakė lakūno karjeros, kad visąlaik būtų šalia. Kad Ieva nemyli nei vaiko, nei jo, aišku iškart, nes ji nuolat kelia Tomui scenas ir naudojasi juo tik kaip virėju ir gyvu vibratoriumi, o į verkiantį vaiką nekreipia dėmesio.
Kas buvo iki sugrįžtant į namus, kodėl jie kartu, ar anksčiau juos siejo kažkas daugiau nei lova ir vaikas, galima tik spėlioti, kai ekrane pora skrieja su parašiutais, važiuoja dviračiu ar supasi sūpynėmis. Priešistorės nėra, psichologinių motyvų taip pat, personažai – vienos monotoniškos spalvos, visiškai nepaslankūs ir net prie aktorių neprisikabinsi, nes jie akivaizdžiai neturi ko vaidinti, todėl reikia tiesiog patikėti tuo, kas rodoma ekrane. Apie tai, kad kažkas keltų siaubą, net nekyla mintis. Skulptūriškų bicepsų Ieva tik raičiojasi konvulsijose arba tapo autoportretus, kažkodėl primenančius garsųjį Edvardo Muncho „Riksmą“.
Konvulsijas ir kitokius nervus dirginančius įvykius režisierius suskirsto į dalis, kurių kiekvieną įvardija filmo pradžioje pasirodžiusio žodžio culpa raidėmis, nors kodėl viena konvulsija ir pasidraskymas įvardyti „c“, o kita – „l“ ir t.t., taip ir nesupratau. Kad žiūrovo sąmonėje palaipsniui dėliotųsi „kaltė“, kurios reikšmė išaiškėja dar gerokai prieš filmo pabaigą: Jokūbo tėvas yra blondinas gydytojas, o Ieva jaučiasi kalta prieš vyrą, kuris Jokūbą augina kaip savo? Tiesa, Ieva dar ryja sūnaus krikštynoms nupirktą kryžių, bet tai jau tarsi filmo apie velnio išvarymą epizodas, siūlantis kitą interpretaciją, kur šėtonas yra stebintis įvykius gydytojas blondinas. Galima rinktis, nes principas „du filmai viename“ griauna „Rūsio“ pasakojimo logiką. O tikro siaubo filmo logika visada geležinė.
Žiūrėdama filmą, prisiminiau seną rusų anekdotą apie darbininką, kuris, kad ir kaip bandytų surinkti siuvimo mašiną ar šaldytuvą, iš visko padaro tik „Kalašnikovą“. Matačius kuria siaubo filmą, bet vis tiek išeina tik namudinis lietuviškas art house. Efektinga forma režisieriui akivaizdžiai svarbesnė už įtikinamą istoriją. Filmo įvykius matome tik tokiu rakursu, kokiu gali matyti stebėjimo kameros, o kai Tomui realybė ima slysti iš rankų, kamera tampa „dogmiškai“ subjektyvi. Bet šis žiūrėjimo taško nenuoseklumas itin akivaizdus epizode, kai pranešusi apie nėštumą Jurga bėga ežero lieptu ir jį matome tarsi jos akimis: nejučia pagalvoji, kur pritvirtinta kamera – juk tikrai ne akių lygyje, o kažkur daug žemiau.
Jau visai autorinio kino parodija „Rūsys“ tampa pačioje filmo pabaigoje, kai pagimdžiusi kūdikį Ieva atsigauna iš komos ir mintyse pradeda „atsukinėti“ atgal prieš tai matytą filmą. Šie negrabūs sugrįžimai į praeitį turėtų visai išmušti iš vėžių žiūrovą, kuris jau sulipdė mintyse šiokią tokią daugmaž paaiškinamą „Rūsio“ istoriją. Aš ją susilipdžiau kiek anksčiau, žiūrėdama epizodą, kai tapydama autoportretą Ieva masturbuojasi, bet netrukus puola prie Tomo, kad atsiduotų jam. Gyvas vyras geriau už bet kokią meno terapiją ar meną kaip slaptų geismų sublimaciją. Bijau, kad „Rūsio“ kūrėjams sublimacija ar postmodernistinė žanrinio kino masturbacija, deja, svarbiau. Nors kartais ta sublimacija pradeda priminti home video, ypač kai virš Ievos ligoninėje palinksta vieno popsinio dainininko galva – jis kažkodėl vaidina gydytoją. Ir po to norite, kad filmą žiūrėtų rimtai?
Lietuviški filmai vis dažniau primena vakarėlius, į kuriuos filmo kūrėjai prisikviečia gerų savo draugų ir tegu bebalsių, bet populiarių „žvaigždžių“. Regis, ir „Gustavo nuotykius“ (Lietuva, 2014) režisieriai Valdas Lekavičius ir Augustinas Gricius kūrė panašiu principu. Pasikvietė Marijoną Mikutavičių, Kariną Krysko, Arūną Sakalauską, Andrių Žebrauską, Remigijų Sabulį ir, žinoma, Audrių Rakauską, kad kartu pagamintų „kapustniką“ iš jau girdėtų istorijų, tik žadėdami perpasakoti jas savaip.
Visada įtartina, kai vietoj dramaturgijos filmo autoriai siūlo tik atrakcionus, bet tai pagrindinis „Gustavo nuotykių“ principas. Kompiuterinės milžiniškos žuvys, Robinzono Kruzo sala, paskendęs „Titanikas“ ar kosmose klajojantis kapitono Nemo laivas būtų savo vietoje, jei filmo personažai neprimintų begalinių ir visai nejuokingų dialogų sakytojų ar tiesiog pamokslautojų. Rakausko mimika, vaidybos maniera ir marazmatiškos senio intonacijos, kurie televizijos ekrane dar gali būti traktuojami kaip stilizuota klojimo teatro tradicija, didžiajame ekrane – tik blogas mėgėjiškas teatras, į kurį priversti lygiuotis ir profesionalūs aktoriai.
Režisieriai nepadeda į kelis personažus įsikūnijusiam Rakauskui, atvirkščiai: monotoniškos frontalinės mizanscenos, kai aktoriai visąlaik veidu į kamerą ir dažniausiai bendru planu, kuris retkarčiais permušamas stambaus, pabrėžiančio grimo ir perukų sintetiškumą, stabdo ir taip sustingusį „Gustavo nuotykių“ ritmą. Reginys suskyla į atskirus skečus ir pačios gyviausios, paradoksas, yra pieštinės paskaitėlės apie istoriją, kurios įsiterpia į pasakojimą apie tai, kaip Gustavas ir profesorius po visą pasaulį ieško Gediminaičių relikvijos. Ji turi atsidurti ne bet kur, tik Valdovų rūmuose.
„Konjunktūra“ – saldus žodis, bet „Gustavo nuotykiams“ labiau tinka „marazmas“. Personažai nuolat kalba banalybes, jų kostiumai ir apskritai dekoracijos – vien tik seni rakandai – dvelkia praėjusio šimtmečio dvasia ir primena sendaikčių parduotuvę, kurioje jaukūs senukai grožisi savimi ir prisimena senus laikus bei naftaliniškas sąmokslo teorijas. Baronas Miunhauzenas filme kalba taip, kaip užsieniečiai senuose sovietų filmuose, vis įterpdamas „Donnerweter“, veikėjų žvilgsniai nuolat užkliūva už maisto (tokios begėdiškos reklamos seniai nemačiau). Senukai – tikri seksistai, jų fantazijose juodaodė gražuolė Penktadienis nuolankiai vykdo visus įsakymus, neištardama nė žodžio, o geltona kaip kanarėlė aptempta suknele vilkinti kapitono Nemo asistentė demonstruoja seksbombos figūrą, nuo kurios senukai negali atitraukti akių. Todėl niekad nepatikėsiu, kad „Gustavo nuotykiai“ skirti vaikams.
Dar keli tokie reginėliai ir bus galima rinkti ne geriausią, o blogiausią lietuvišką metų filmą. Jau galima skelbti premijos pavadinimo konkursą. Siūlau „Tauro kanopą“, o jūs?
