Lapkričio 6 d. prasideda „Scanorama“. Artėjant ilgai žiemai bus proga susikrauti gero kino prisiminimų atsargas. Festivalio rengėjai pasistengė, kad koncentruotoje „Scanoramos“ programoje liktų vietos ir lietuvių kinui – Audriaus Stonio, Giedrės Žickytės ir kitų kūrėjų premjeroms, Šarūno Barto „Trijų dienų“ jubiliejui bei prisiminimams apie vieną ryškiausių lietuvių kino scenaristų – rašytoją Icchoką Merą: bus parodyti trys Raimondo Vabalo ir Algirdo Aramino filmai, sukurti pagal jo scenarijus. Nepristigs dėmesio ir pasaulinei klasikai: šiųmetinė retrospektyva leis ne vienam žiūrovui atrasti didįjį graiką Theo Angelopoulosą. Festivalis siūlo daug apdovanotų, garsių ir tiesiog gerų filmų. „7md“ sudarė savo subjektyvų sąrašą, ko nederėtų pražiopsoti.
Rimtų filmų gerbėjams
Kai ne tik Holivudo kine dominuoja iš piršto laužtos paviršutiniškos istorijos, broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai bene vieninteliai nori kalbėti apie paprastus žmones, ieškančius išeities iš vienatvės, sprendžiančius ekonominės krizės sukeltas problemas. Dardenne’ų personažų likimai sukrečia ir įrodo, kad kinas vis dar domisi žmogaus psichologija. Tačiau kelių „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimų savininkai šiemet Kanuose parodė filmą „Dvi dienos, viena naktis“ („Deux jours, une nuit“, Belgija, Prancūzija, Italija, 2014), kurio neapkaltinsi niūria socialine analize. Jo herojė Sandra (Marion Cotillard) – dviejų vaikų motina, kuri išsigydžiusi depresiją grįžta į darbą ir gauna atleidimo lapelį. Jei bendradarbiai nuspręs, kad moteris turi likti, jie negaus premijos. Sandra turi dvi dienas, kad susisiektų su kolegomis ir įtikintų juos atsisakyti tūkstančio eurų premijos. Ji jausis kaip elgeta ir vaikščios nuo durų prie durų. Kartais ji išgirs, kad premija būtina šeimai, kartais atsimuš į agresiją arba ras žmogišką solidarumą.
Dardenne’ų filmuose beveik nebūna laimingų pabaigų, bet Sandra po tų dviejų dienų tikrai taps stipresnė. Kanų spaudos konferencijoje režisieriai sakė: „Norėjome parodyti, kaip kolegų solidarumas ir vyro parama pakeičia moters gyvenimą. Paskutinėje scenoje ji sako: „Esu laiminga.“ Tikime, kad toks solidarumas dabar įmanomas.“ Gal todėl veiksmo filmo struktūros „Dvi dienos, viena naktis“ režisierių gerbėjams šįkart labiau priminė pasaką.
Paolo Virzì filme „Žmogiškasis kapitalas“ („Il capitale umano“, Italija, Prancūzija, 2014), sukurtame pagal Stepheno Amidono romaną, Kūčių išvakarėse likimas suveda dvi italų šeimas. Kelnerį kelyje į namus partrenkia automobilis. Vairuotojas palieka dviratininką griovyje ir pats pabėga. Avarija – ne vieno į tragediją atvedusio įvykio pasekmė, bet būtent tai padeda režisieriui atskleisti, ko mūsų laikais yra vertas žmogaus gyvenimas ir ką iš tikrųjų reiškia tokia dabar populiari sąvoka „žmogiškasis kapitalas“. Filmas rodo tą pačią istoriją iš kelių požiūrio taškų, atskleidžia problemas, kurias atneša kultūros degradacija, godumas ir ambicijos. Nors Virzì laikomas italų komedijos tradicijų tęsėju, šiame filme jis supynė trilerį ir film noir.
Steveno Knighto filmo „Lokas“ („Locke“, D. Britanija, 2013) herojus – vyras ties nervų krizės riba. Vėlų vakarą iš darbo automobiliu grįžtantis statybos darbų vykdytojas Ivanas Lokas (Tom Hardy) sulaukia svarbaus skambučio. Gimdo moteris, kurią jis sutiko būdamas komandiruotėje. Kūdikis yra jo, bet niekas daugiau vyro su šia moterimi nesieja. Tačiau nuo to, kaip jis pasielgs, priklausys tolesnis Loko gyvenimas. Ar jis nuspręs prarasti gerai apmokamą darbą, mylimą žmoną ir sūnus ir išsirengs į Londoną pas gimdyvę, ar lyg niekur nieko grįš į namus? Juk rytoj jo laukia atsakingas darbas – didžiulio dangoraižio pamatų liejimas.
Debiutinis garsaus britų rašytojo ir scenaristo filmas griauna bet kokį įsivaizdavimą apie įtempto veiksmo filmą ir šiuolaikinį herojų. Visas filmas yra Loko kelionė. Ekrane – tik automobilį vairuojantis ir telefonu kalbantis vyras, tačiau įtampa nuolat auga. Atsidūrę akistatoje su filmo herojumi, žiūrovai priversti „matuotis“ jo problemas, svarstyti, kaip pasielgtų patys, nes režisierius ir aktorius tiksliai atskleidžia, kaip kritinėse situacijose gimsta sprendimai ir kaip nuo jų priklauso kiekvieno likimas. Minimalistinis, tobulai sumanytas ir suvaidintas filmas rodo savaip tragišką herojų, kur betonas (angl. concrete) tampa likimo metafora.
Prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso gerbėjams visada smalsu, koks bus kitas jo filmas, nes režisierius paprastai renkasi temas, kurių kinas dar iki galo „nesuformulavo“. Paskutiniai jo filmai „Karlosas Šakalas“ ir „Po gegužės sukilimo“, kuriuose Assayasas svarstė 7-ojo dešimtmečio maišto pasekmes, lyg ir nežadėjo tokio posūkio. „Zils Marijos debesys“ („Clouds of Sils Maria“, Šveicarija, Vokietija, Prancūzija, 2014) – pasakojimas apie tai, kaip menas ir populiarioji kultūra veikia žmonių tarpusavio santykius. Filmo herojė – šlovės viršūnę pasiekusi aktorė (Juliette Binoche) gauna pasiūlymą suvaidinti prieš 20 metų jai šlovę atnešusioje pjesėje. Tada ji vaidino jauną merginą Sigrid, kuri tapo savo viršininkės Helenos savižudybės kaltininke. Šįkart jai teks darbdavės vaidmuo. Kartu su asistente (įsimintina Kristen Stewart) jį vyksta rengtis spektakliui į Alpes. Sigrid bus kylanti Holivudo žvaigždutė (Chloë Grace Moretz), kurioje Marija pamato save jaunystės metais. Šis susitikimas paskatins Mariją iš naujo įvertinti savo karjerą, bet Assayasui tai ir proga kritiškai pasvarstyti apie kino pasaulį.
Tikrąja šiųmetinės Berlinalės nugalėtoja tapusi Richardo Linklaterio „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą. Po festivalio „Vaikystės“ šlovė tik įgijo pagreitį ir, ko gero, joks filmas paskutinį pusmetį nesulaukė tiek straipsnių ir liaupsių. „Vaikystę“ režisierius pradėjo kurti 2002-aisiais, kai Ellaras Coltrane’as tik pradėjo lankyti mokyklą. Jis ir tapo „Vaikystės“ pagrindiniu personažu Meisonu. Kasmet režisierius susitikdavo su aktoriais (vaiko tėvus filme kūrė Patricia Arquette ir Ethanas Hawke’as), filmuodavo scenas ir vėl išsiskirdavo, todėl „Vaikystė“ išsaugojo unikalaus dokumento bruožus – aktoriai tikrai keičiasi žiūrovo akyse ir apskritai 164 min. trunkantis filmas pamažu virsta ne tik Meisono brendimo kronika – matome svarbius jo, sesers ir tėvų gyvenimo momentus. Filme keičiasi ne tik berniukas ir jo tėvai, gyvenamosios vietos ir mokyklos, bet ir Amerika – atsiranda mobilieji telefonai, nauja muzika ir naujos mados, Meisonas perserga Hario Poterio ligomis, net padeda tėvui agituoti už Baracką Obamą. Todėl šis nepretenzingas ir šiltas filmas tampa savotiška amerikiečių mentaliteto, papročių, vertybių studija. Bet į pabaigą Linklateriui, regis, pritrūko jėgų išsaugoti ritmą ir jis pavojingai priartėja prie pernykščio „Prieš vidurnaktį“, kai filmas pamažu virsta radijo pjese ir viskas pasakoma tik žodžiais. Tiesa, paskutiniuose filmo epizoduose nusprendęs tapti fotomenininku, Meisonas atsiduria koledže ir susipažįsta su naujais draugais. Finalas atviras ir žada gal net ne vieną tęsinį.
Seni pažįstami iš Šiaurės
Lietuvoje itin populiaraus švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmas „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („En duva satt på en gren och funderade på tillvaron“, Švedija, Vokietija, Norvegija, Prancūzija, 2014) rugsėjį įvertintas Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“. Pasak režisieriaus, filmas gimė iš Piterio Bruegelio paveikslo „Medžiotojai ant sniego“. Jame galima pamatyti ant šakos tupinčius paukščius, kurie „stebisi, kad po medžiu sėdintys medžiotojai nemato neišvengiamai artėjančio chaoso“.
Filmas susideda iš 39 tragikomiškų scenelių. Du veikėjai, siūlantys pirkti niekam nereikalingus daiktus, primena Don Kichotą ir Sančą Pansą. Laikas sąlygiškas – galima net pamatyti pro šalį praeinančius Karlo XII pulkus, kurie netrukus Poltavoje patirs pralaimėjimą. „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ – tai juodoji siurrealistinė komedija, kupina absurdiškos fantazijos.
Filmų „Virtuvės istorijos“, „Naujas pono O’Horteno gyvenimas“ ir „Faktotumas“ autorius norvegas Bentas Hammeris taip pat mėgsta absurdišką humorą. Jo filmo „1001 gramas“ („1001 grams“, Norvegija, Vokietija, Prancūzija, 2014) herojė, ką tik išsiskyrusi darboholikė Mari, atvykusi į mokslinę konferenciją Paryžiuje, atranda visiškai naują pasaulį. Hammeris dažnai kritikuoja gimtinėje taip garbinamą didvyrišką individualizmą, kuris siejasi su atšiauria Norvegijos gamta. Naujame filme jis pasišaipo iš norvegiško patriotizmo – Mari atyksta į Paryžių su idealiu norvegišku kilogramo svorio matu. Gretindamas gamtos ir didmiesčio ritmą, preciziką ir poeziją, mokslą ir mistiką, logiką ir romantizmą, Hammeris kuria metaforą apie tai, kaip žmogus gali atrasti savo galimybes, apie kurias niekad nenutuokė.
„Scanorama“ rodė norvegų režisieriaus Hanso Petterio Molando filmus „Aberdynas“ (2000), „Gražioji šalis“ (2004) ir „Savaip sąžiningas žmogus“ (2010). Šiemet Berlyno konkurse dalyvavęs „Metų pilietis“ („Kraftidioten“, Norvegija, Švedija, Danija, 2014) taip pat išsiskiria savitu humoru.
Stellanas Skarsgårdas vaidina kažkur Šiaurėje tarp sniegynų skendinčio mažo miestelio Metų pilietį Nilsą, kuris vairuoja didžiulę sniego valymo mašiną. Pavyzdingo vyro gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai randamas nužudytas vienintelis jo sūnus. Vyras nusprendžia atkeršyti gangsteriams, besiverčiantiems narkotikų prekyba, ir pats to nenutuokdamas sukelia karą tarp norvegų ir albanų mafiozų. Pasak Skarsgårdo, „trileris pavirsta juoda absurdiška komedija, grotesku, kuriame justi kartus humoras ir skandinavų visuomenės satyra.“
Mėgstantiems ekstremalų kiną
Kultūra mūsų akyse traukiasi lyg šagrenės oda, todėl žymūs kinematografininkai nusprendė atsigręžti į dalykus, kuriuose lyg nykstanti religija vis dar saugoma senoji dvasia. Jie pabandė atsakyti į klausimą, ką pasakytų apie mus pastatai, jei jie galėtų kalbėti. Dokumentinį filmą „Kultūros katedros“ („Kathedralen der Kultur“, Vokietija, Danija, Austrija, Norvegija, 2014) kūrė garsūs režisieriai Wimas Wendersas, netrukus po premjeros pavasarį miręs Michaelis Glawoggeris, Michaelas Madsenas, Robertas Redfordas, Margreth Olin, Karimas Aïnouzas. Jų novelėse užfiksuoti šeši skirtingi, savito stiliaus, bet kartu simboliški pastatai: modernios architektūros ikona tapusi Berlyno filharmonija, Peterburgo viešoji biblioteka, kur nematyti nė vieno kompiuterio, futuristinė gyvenimo ir meno simbiozė – Oslo operos teatras, modernioji kultūros mašina Pompidou centras Paryžiuje, pavyzdinis Haldeno kalėjimas Norvegijoje, Kalifornijoje įsikūręs mokslo vienuolynas – Salko institutas. Filmo autoriai svarsto, kaip šie pastatai atspindi mūsų kultūrą ir kolektyvinę atmintį.
Vieną keisčiausių „Scanoramos“ filmų sukūrė 85-erių metų režisierius. „Realybės šokyje“ („La danza de la realidad“, Čilė, Prancūzija, 2013) Alejandro Jodorowsky žaidžia savo autobiografija. „Realybės šokis“ – tai pastaraisiais metais vis dažniau atrandamo režisieriaus, scenaristo, komiksų kūrėjo, klouno, lėlininko ir šiaip didelio originalo sugrįžimas į kiną. Jis pasakoja apie savo vaikystę Čilėje, bet čia sunku atskirti faktus ir pramanus. Kartu tai ir psichodrama, kurioje savo senelį vaidina režisieriaus sūnus Brontis, ieškantis šeimos traumų ištakų ir bandantis jas neutralizuoti. Tai ir Jodorowsky siurrealistinės vaizduotės pavyzdys, kur susilieja miuziklas, siaubo filmas, melodrama ir pasaka. Fantastiški epizodai seka vienas po kito, nepasiduodami jokiai pasakojimo logikai, tačiau galbūt taip ir išmokstama užmegzti ryšį su savo suaugusiu „aš“?
Lenkų režisieriaus, dailininko, rašytojo Lecho Majewskio filme „Šunų laukas“ („Onirica – Psie pole“, Lenkija, 2014) siužetas vos įžvelgiamas, nes režisieriui labiau rūpi perteikti autoavarijoje brangiausius žmones praradusio herojaus intelektualo Adamo, iš universiteto išėjusio dirbti į prekybos centrą, būseną. Tai filmas apie gedulą. Majewskis kuria originalius vaizdų ir minčių koliažus, įprastai sudurdamas klasikinę kultūrą – už kadro skamba Dante’s „Dieviškosios komedijos“ posmai, o herojaus teta cituoja filosofus – ir siurrealistišką kasdienybę, kuri maitina keistus pagrindinio veikėjo sapnus. Pats ekstremaliausias – apie du jaučius, ariančius prekybos centro grindis. Prie herojaus gedulo ir režisieriaus nerimo, kad kultūra degraduoja, atmosferos tiksliai pritapo dokumentiniai kadrai, kuriuos personažas stebi per televizorių: žuvusiųjų Smolensko lėktuvo katastrofoje laidotuvės. Majewskis nemoralizuoja, jis tiesiog rodo, kad baigėsi viena epocha ir prasidėjo kita, jis fiksuoja atsisveikinimą su tikėjimo švietimu, išmintimi ir kultūra laikais.
