Didelė rudens „Kino“ dalis skirta festivaliams – jau buvusiems ir būsimiems. Aistė Račaitytė dalijasi Lokarno ir Vroclavo kino festivalių įspūdžiais, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalyje pamatytus naujus lenkų filmus, bet feljetone abejoja, ar jų būtinai turi būti tiek daug: „Festivaliai pučiasi, rodo daugybę niekam nereikalingų filmų, rengia „industrijų“ susitikimus, kviečiasi kitų festivalių atstovus, tad nenuostabu, kad svarbesni už filmus vis dažniau tampa įtakingi svečiai, jų kostiumai bei turistinės atrakcijos.“
Netrukus vilniečius užgrius dar viena festivalių banga. Šią savaitę prasideda festivalis „In Latino“, kuris pristatys ir įdomią Kolumbijos filmų programą. Į spalį pasislinko tradicinė Lenkų filmų savaitė. Jos programą žurnale pristato Izolda Keidošiūtė, ilgai lauktą savaitės viešnią – lenkų kino ir teatro aktorę Krystyną Jandą – kalbina Aneta Anra. Aktorė mielai bendradarbiauja su lenkų moterų spauda, tad ir pokalbyje atsirado ne visai „kinematografiškų“ klausimų, pavyzdžiui, apie moters grožį. Spalio pabaigoje Vilniuje prasidės „Nepatogus kinas“. Dokumentiniai šio festivalio filmai kasmet atspindi svarbiausias pasaulio problemas. Šįkart programos rengėjai akcentuoja karą, korupciją, diskriminaciją.
Lapkričio pradžioje pakvies „Scanorama“. Festivalis, kaip visada, masina ir iškiliais vardais, ir naujais atradimais, ir įdomiais susitikimais. Tradiciškai atradimą lietuvių žiūrovams žada jo retrospektyva – šiemet „Scanorama“ pristatys „lėtojo kino“ klasiką Theo Angelopoulosą. Apie graikų kino meistro kūrybą naujame „Kine“ rašo Narius Kairys. Jis aptaria režisieriaus politines pažiūras ir jo filmų originalumą, teigdamas, kad Angelopouloso talentas – „konkrečius įvykius paversti poetiniais vaizdiniais, kuriuos galima suvokti įvairiapusiškai.“
Kitas išskirtinis režisierius, kuris šiame numeryje pristatomas „Iš arčiau“, – Davidas Fincheris. Jo naujas filmas „Dingusi“ ką tik pasirodė ekranuose. Filmą recenzavo Aušra Kaziliūnaitė, o Ramūnas Pronckus apžvelgė amerikiečių režisieriaus kūrybą ir aptarė svarbiausius jo stiliaus bruožus. Vieną jų įvardijo pats režisierius: „Netrukdyti medžiagai“.
Regis, tokį šūkį pasirinktų ir ne vienas dokumentinio kino kūrėjas. Su dokumentika susiję keli šio „Kino“ straipsniai. Santa Lingevičiūtė aptaria šiemet Karlovi Varuose pamatytus konkursinius dokumentinius filmus, Agnė Mackevičiūtė kalbina ten pat surengtos retrospektyvos autorių – britų kūrėją Beną Riversą. Živilė Pipinytė atsigręžė į šios kino rūšies istoriją, norėdama pasiaiškinti dokumentinio kino ir tikrovės santykius. Vienas šio kino pradininkų Robertas Flaherty rėmėsi tikrovės stebėjimu, kitas – Dziga Vertovas – siekė maksimalios „kino tiesos“. Jo principus po kelių dešimtmečių atgaivino prancūzų cinéma vérité kūrėjai, kurie itin buvo pamėgę paslėptą kamerą. Tačiau dokumentinio kino neišsemia tik stebėjimas, todėl britų dokumentinio kino mokyklos kūrėjas Johnas Griersonas teigė, kad tikrovę būtina „dramatizuoti“, o gyvas lenkų dokumentinio kino klasikas Marcelis Łozińskis visada pabrėžia „tikrovės sutirštinimo“ principus. Straipsnį papildo trijų dokumentininkų – Dzigos Vertovo, Marcelio Łozińskio ir Vitalijaus Manskio manifestai.
Į kino istoriją atsigręžė ir Neringa Kažukauskaitė. Straipsnyje „Ankstyvieji prancūzų kino teoretikai: koks ir kam egzistuoja kūnas kine“ ji rašo apie prancūzų avangardinio judėjimo – kino impresionizmo teoretikų bandymus apibūdinti kino vaizdo specifiką.
„Kino teatre“ Laima Kreivytė recenzuoja Jonathano Glazerio filmą „Po oda“, Gediminas Kukta – Asios Argento „Mergaitę su katinu“, Ramūnas Pronckus – Patrico Hugheso „Nesunaikinami 3“, Vladas Rožėnas – Philippo Noyce’o „Siuntėją“, „Namų kine“ Pronckus trumpai, o kartais net piktai aptaria Wong Kar-Wai „Didįjį meistrą“, Joelio Hopkinso „Meilės punšą“, Marko Halfströmo „Pabėgimo planą“ ir Jaume Collet-Serra „Non-Stop“.
Nors dauguma lietuviškų premjerų dar prieš akis, ekranuose jau pasirodė ilgai ir gausiai reklamuotas Igno Jonyno „Lošėjas“. „Lietuvių filmotekoje“ jį aptaria Paulina Pukytė. Recenzijos autorė nori lyginti „Lošėją“ su Cristi Puiu, Rainerio Wernerio Fassbinderio, Ridley Scotto filmais, bet, regis, pati to nenorėdama tik paryškina lietuviško filmo „antriškumą“. Agnei Mackevičiūtei abejonių sukėlė ir Ramunės Rakauskaitės „Radviliada“ – šviečiamasis filmas vaikams ir jaunimui. Užtat visiškai netikėto lietuviško filmo pažadas nuskamba Jorės Janavičiūtės pokalbyje su režisiere Lina Lužyte, kuri Rumunijos sostinėje Bukarešte montuoja savo vaidybinį pilno metražo debiutą darbiniu pavadinimu „Ar tu mane myli“. Dar žurnalas atsisveikina su iškiliais lietuvių aktoriais Eugenija Šulgaite ir Donatu Banioniu, kurie, matyt, ne vienam ir įkvėpė meilę lietuvių kinui.
