Spalio 15–21 d. Vilniuje rengiama 14-ojiLenkų kino savaitė. Rengėjai – Lenkijos institutas Vilniuje siūlo 10 naujų (dauguma tik šiemet pasirodė ekranuose, dalis dar tik laukia premjeros) filmų ir iškilios lenkų aktorės Krystynos Jandos filmų retrospektyvą. Savaitės programoje – įvairių kartų režisierių filmai, atspindintys kūrėjų norą kalbėti apie aktualius klausimus arba juos įvardyti, ir filmai, kurių autoriai gręžiasi į netolimą praeitį, kad būtų geriau suprasta dabartis. Lenkų kūrėjus domina stiprios asmenybės, jų konfliktai su sistema ir savimi.
Andrzejaus Wajdos filmas „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“, 2013) pasakoja apie paprastą laivų statyklos elektriką, netikėtai tapusį „Solidarumo“ lyderiu. Wajdą, kuris judėjimo istoriją sekė nuo pat jo atsiradimo pradžios, ir šiame filme domina istorijos ir asmenybės santykis. Režisierius rodo, kaip jo herojus ima suvokti poreikį pasipriešinti sistemai, aiškinasi, kodėl būtent jis tapo lyderiu ir legenda. Filmas susitelkia į politinės Lecho Wałęsos kovos pradžią, kai Roberto Więckiewicziaus vaidinamam herojui nuolat reikia rinktis, ar tęsti kovą, ar saugoti šeimą, kurioje auga aštuoni vaikai. Wajda sukūrė ne hagiografinį filmą apie „Solidarumo“ lyderį, bet labiau kontroversišką istorijos pasirinkto žmogaus portretą, kurį papildo meistriškai atkuriama Wałęsos aplinka – kasdienius nepriteklius patirianti, bet vyrą palaikanti žmona (Agnieszka Grochowska), sekimo ir nerimo atmosferą tirštinantis saugumas, augantis darbininkų nepasitenkinimas valdžia.
Wałęsos amžininkas buvo pulkininkas Ryszardas Kuklińskis, kurio istoriją filme „Jack Strong“ (2014) pasakoja šiemet Gdynės kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas Władysławas Pasikowskis. Filmo herojus – Liaudies Lenkijos armijos Generalinio štabo pulkininkas Ryszardas Kuklińskis, tapęs vienu sėkmingiausių CŽV agentų ir prisidėjęs prie sovietų imperijos žlugimo. Marcino Dorocińskio vaidinamam Kuklińskiui mintis perduoti slaptus Varšuvos karinio bloko dokumentus amerikiečiams gimė po to, kai pamatęs slaptus sovietų planus jis suprato, kad Lenkija bus tiesiog pasinaudota kaip kovų placdarmu. Būtent patriotizmas ir paverčia pulkininką šnipu. Pačioje filmo pradžioje parodęs, kas laukia pulkininko, jei sovietai jį susektų, režisierius atskleidžia herojaus pasirinkimo dramatizmą.
Dar vieną stiprios asmenybės istoriją pasakoja Joanna Koss-Krauze ir Krzysztofas Krauze filme „Papuša“ („Papusza“, 2013). Filmo herojė – romų poetė Bronisława Wajs, rašiusi Papuszos slapyvardžiu. Jos talentas buvo atrastas po Antrojo pasaulinio karo, tačiau liko nesuprastas pačių artimiausių žmonių. Jie manė, kad aprašydama klajoklių čigonų gyvenimą poetė išduoda savuosius. Filmo kūrėjai atkūrė jos pasaulio matymą: „Papuša“ išsiskiria įspūdingais, senas fotografijas primenančiais vaizdais, kurių kine seniai neteko matyti. Tačiau labiausiai įsimena dramatiškas moters paveikslas, kurį sukūrė Papušą suvaidinusi Jowita Budnik.
Ryszardas Bugajskis filme „Uždaroji sistema“ („Układ zamknięty“, 2013)grįžta į visai netolimą praeitį. Filmo scenarijaus pagrindu tapo Ryszardo Bugajskio Lenkijoje vis dar prisimenama byla, kai trys verslininkai buvo neteisingai apkaltinti nesumokėję mokesčių ir prarado turtus bei gerą vardą. Vėliau jie buvo išteisinti, bet liko sužlugdyti materialiai ir psichiškai. Regis, demokratiškoje Lenkijoje juos turi saugoti ir valstybė, ir teisingumo sistema, bet atsitinka atvirkščiai. Prokuroras Kužava (Janusz Gajos) sumanė atimti pelningą verslą ir todėl sufabrikuoja jiems bylą. Kužavai padeda ir ministras, ir žiniasklaida. Ir nors filmo pabaiga sąlygiškai laiminga, akivaizdu, kad patirta skriauda lems tolesnį filmo herojų gyvenimą.
Vienas originaliausių savaitės filmų – Wojciecho Smarzowskio ekranizuotas Jerzy Pilcho romanas „Stiprusis angelas“ („Pod mocnym aniołem“, 2014). Pilcho proza – iššūkis bet kuriam režisieriui, bet Smarzowskiui tikrai pavyko perteikti knygoje pavaizduotą alkoholiko pragarą. Filmo herojus – intelektualus rašytojas ir beviltiškas alkoholikas Ježis (Robert Więckiewicz) – nuolat sugrįžta į baltosios karštligės ištiktų alkoholikų gydyklos skyrių. Rašytojo sąmonės srautą Smarzowskis paverčia šokiruojančių vaizdų kaleidoskopu, kur nelieka tiesių veiksmo linijų, suyra laiko supratimas ir materializuojasi degradaciją stebintis vidinis rašytojo „aš“ bei meilės troškimas. Kartu tai filmas apie kūrybą, kovą ir amžiną menininko bandymą išplėsti intelektualinio bei jutimų pažinimo ribas.
Lenkijoje kasmet sukuriamas ne vienas filmas jauniesiems žiūrovams. Būtent jiems skirtas Roberto Glińskio „Akmenys apkasams“ („Kamienie na szaniec“, 2014) – chrestomatinės Aleksandro Kamińskio knygos ekranizacija. Filmo herojai – trys Varšuvos abiturientai, kurių suaugusio gyvenimo viltis sugriovė Antrasis pasaulinis karas. Karo metų kasdienybė Aleką, Zošką ir Rudą paverčia kovotojais, sąmoningai aukojančiais asmeninę laimę ir meilę.
Drastiškas Annos Kazejak „Pažadas“ („Obietnica“, 2014) – apie šiuolaikinius paauglius, kuriems namuose dažnai stinga meilės ir supratimo. Jausmų tuštuma pastūmėja pagrindinę filmo heroję Lilą į nusikaltimą. Paauglė reikalauja, kad neva ją išdavęs Janekas nužudytų tą, su kuria jis buvo neištikimas Lilai.
Vienas geriausių šiųmetinio Gdynės kino festivalio filmų – debiutanto Krzysztofo Skonieczny „Hardkor Disko“ (2014) – mįslingas, pretenzingas, bet ilgai „nepaleidžiantis“. Jo herojus Marcinas (Marcinas Kowalczyk), kaip pats sako, yra „ieškantis“. Vieną vakarą jis atsiduria prie sėkmingo architekto ir teatro dailininkės namų durų, suartėja su jų dukra, o paskui žiauriai nužudo abu merginos tėvus. Kodėl taip atsitiko, režisierius neaiškina. „Hardkor Disko“ siužetas primena Piero Paolo Pasolini „Teoremą“, filme gausu ir užuominų į kitus, matyt, Skonieczny mėgstamus režisierius. Tačiau šiuolaikinės narkotikų svaigulio ir didmiesčio euforijos persmelktos Varšuvos vizija jame įtaigi ir sufleruoja apie naują lenkų kino talentą.
Tokiu talentu jau pripažintas Tomaszas Wasilewskis, kurio daugybės festivalių apdovanotame filme „Plaukiantys dangoraižiai“ („Płynące więrzowce“, 2013) prabylama apie homoseksualumą. Filmo herojus, jaunas plaukikas Kuba netikėtai pačiam sau įsimyli vakarėlyje sutiktą Michalą. Kubai šis jausmas tampa didžiuliu išbandymu: jis gyvena su Silvija, kuri laukiasi Kubos kūdikio. Vaikinas bijo ir nemoka prisipažinti jai ir motinai, kas atsitiko. Tačiau būtent jausmas Michalui išvaduoja Kubą iš kasdienybės rutinos, suteikia jausmų pilnatvę. Wasilewskis nesistengia šokiruoti žiūrovų. Jis subtiliai analizuoja savo personažų jausmus, jų neteisdamas ir neironizuodamas.
Lenkų kino savaitė suteiks galimybę pamatyti bene patį sėkmingiausią pastarųjų metų lenkų filmą, kuris sulaukė daug žiūrovų visame pasaulyje. Tai Paweło Pawlikowskio „Ida“ (2013) – kuklus, kamerinis, nespalvotas filmas. „Idos“ veiksmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio pradžios Lenkiją. Aštuoniolikmetė našlaitė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele savo giminaite Vanda. Kadaise įtakinga prokurorė, praminta „kruvinąja Vanda“, yra atsidūrusi gyvenimo pakraštyje ir nejaučia mergaitei giminiškų jausmų. Ji iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Vandos mašina jos važiuoja į kaimą, suranda Idos tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų valstiečių šeima. Netrukus paaiškėja, kodėl Vanda atvežė čia Idą. Vanda įsitikinusi, kad per karą žydus slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats juos ir nužudė. Pawlikowskiui rūpi ne tik Vanda (Agata Kulesza), kuri netrukus pati suves sąskaitas su gyvenimu, bet ir Ida (debiutantė Agata Trebuchowska). Jau filmo pradžioje akivaizdu, kad Ida – stipri asmenybė. Todėl Pawlikowskis filmą ir konstruoja kaip dviejų stiprių asmenybių susidūrimą. Tikrasis išbandymas Idos dar tik laukia. Antroji filmo pusė – pasakojimas apie tapatybės pasirinkimą. Mergina turės pasirinkti, būti vienuole Ana ar Vandos dukterėčia Ida. Asketišką „Idos“ pasakojimą papildo nostalgiški intensyvūs, prisodrinti detalių, šviesos ir šešėlių žaismo, juodos, baltos ir pilkos atspalvių Łukaszo Żalio ir Ryszardo Lenczewskio nufilmuoti vaizdai. „Ida“ svarbi ne tik lenkų kinui, kuris vis dažniau prabyla apie nutylėtą naujausią Lenkijos istoriją.
