Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.
Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.
Pagal Gillian Flynn (ji ir filmo scenarijaus bendraautorė) romaną sukurta „Dingusi“ prasideda kaip trileris, bet Fincheris paspendžia spąstus ne tik žiūrovams: recenzentas jokiu būdu negali išduoti siužeto peripetijų. Tai – bene vienintelis atvejis, kai svarbu neprasitarti, nes antraip atimsi iš potencialaus žiūrovo ne netikėtumą ar tiesos atradimo malonumą, kurį jam parengė režisierius, bet savarankišką kelią į finalą – visos filmo kelionės tikslą. Klaidžiodamas kartu su „Dingusios“ personažais pabaigoje randi visai kitą filmą, nors pradžios ir pabaigos kadrai – beveik identiški: veidą dengiantys šviesūs Eimės (Rosamunde Pike) plaukai, glostomi jos vyro. Tačiau pabaigoje nepastebimas judesys (kameros, galvos?) atidengs moters žvilgsnį, kuris ir apibendrins beveik tris kino salėje praleistas valandas. Tik tai nereiškia, kad pagaliau bus rastas atsakymas. Greičiau atvirkščiai – tai dar vienas režisieriaus tiksliai suformuluotas klausimas.
Tad rašant apie „Dingusią“ teks apsiriboti išeities tašku ir keliomis išvadomis. Vieną gražų rytą, per penktąsias vedybų metines, dingsta Niko Dano žmona. Grįžęs į namus Nikas randa tik katiną, sudaužytą stiklinį stalą, kraujo pėdsakus ir iškart įtartiną tuštumą. Palaipsniui įkalčių vis daugėja. Kartu auga ir policijos įtarimai, kad būtent Nikas nužudė ir gerai paslėpė žmoną. Vis dėlto ne tik įkalčiai, bet ir Niko prisiminimai atskleidžia vis daugiau faktų apie iš pirmo žvilgsnio idealią santuoką. Po ja slypi rutina, kuri abiem personažams – ambicingiems žurnalistams – tapo nepakeliama po to, kai bėgdami nuo ekonominės krizės jie atvyko į mažą provincijos miestelį.
Beno Afflecko kuriamas Nikas atrodo nesubrendęs ir nesolidus. Jis nuolat elgiasi ne taip – šypsosi per žmonos dingimui skirtą spaudos konferenciją, nesugeba paneigti Eimės dienoraštyje užrašytų faktų. Todėl nekeista, kad vyrą persekiojanti žiniasklaida sukuria iš jo pabaisą. Nors iš tikrųjų Nikas Danas yra tiesiog banalus nevykėlis.
Eimė tokia nebuvo niekad. Po to, kai tėvai aprašė jos vaikystę populiarioje knygoje, Eimė visą gyvenimą buvo garsenybė. Net ir dingusi. Žiniasklaida fiksuoja kiekvieną tyrimo akimirką, kuria versijas, jos sklinda iš įvairių televizijos šou. Ideali moteris perfekcionistė, ambicinga kūrėja, pasiaukojusi nevykėliui vyrui Manhatano gražuolė, patirianti smurtą žmona.... Žiniasklaida vis daugina tobulosios Eimės įvaizdžius, kurie, žinoma, taip pat siaubingai banalūs, antraip neatitiktų auditorijos lūkesčių. Tačiau Rosamunde Pike meistriškai kuria distanciją tarp savo herojės ir jos tobulo įvaizdžio, nuolat priversdama suabejoti Eimės nuoširdumu ir vidine tvirtybe.
Kai jau atrodo, kad „Dingusi“ ima antrinti televizijos kanalo „Investigation TV“ filmams, pavyzdžiui, dokumentiniam serialui „Mano nužudymo istorija“, Fincheris keičia rakursą ir pradeda kitą pasakojimą, kuris atskleis paslaptį, slypinčią po visu tuo, ką filme matėme prieš tai. Iškart po „Dingusios“ peržiūros užsirašiau, kad perėjimas nuo vienos įvykių perspektyvos prie kitos atrodo per staigus, bet filmui „susigulėjus“ galvoje supratau, kad taip režisierius priverčia ir žiūrovus suabejoti nuosekliai suformuojamu įspūdžiu. Rodydamas dingimą Eimės akimis, kai ratas tarsi apsisuka, Fincheris dar kruopščiau preparuoja šiuolaikinę santuoką ir neišvengiamą su ja susijusių iliuzijų žlugimą. Ką daryti, kai meilė nyksta, nuoskaudų daugėja, o gyvenimas kartu tampa beprasmiška prievole? Kai persekioja mintis, kad viską reikia keisti iš esmės ir iškart?
„Dingusi“ baigiasi greičiau kaip juoda satyra, ir tai, be abejo, susiję su visą filmą Fincherio rutuliojamu žiniasklaidos motyvu. Režisierius neslepia kartėlio. Žurnalistai, televizininkai, spaudos atstovai nuolat kišasi į Niko gyvenimą, persekioja ir jį, ir jo seserį dvynę, teisia ir kaltina dar nesibaigus tyrimui ir neįvykus teismui. Kuo daugiau žurnalistai kalba apie tragediją, tuo fantasmagoriškiau ją rodo Fincheris. Žiniasklaida nuolat falsifikuoja tikrovę, kuria „stebuklus“, bėga priešais traukinį, tiki mistifikatoriais ir visiškais kvailiais, formuluoja idiotiškas išvadas, kurias skelbia damos – nuo šių tobulai nugrimuotų veidų net norėdamas nenuplėši pasitikėjimo savo teisumu grimasos. Viena šiurpiausių „Dingusios“ scenų – Beno interviu tokiai televizijos pitijai. Įdomu, kad advokatas, kuris padeda Benui pasirengti laidai, iš tikrųjų moko jį vaidinti, apsimesti, meluoti. „Dingusioje“ suformuluota Fincherio dabarties diagnozė, žinoma, neguodžia, bet tiksliai konstatuoja ne tik filme rodomos visuomenės būseną.
