Tiesioginę iš pasaulio čempionato grįžusių lietuvių krepšininkų pasitiktuvių transliaciją pirmadienį TV3 reklamavo kaip didžiausią įvykį. Blaiviai mąstančiam žmogui dvi tiesioginio eterio valandos – neįtikėtina prabanga, bet su krepšiniu mąstymas, matyt, nesietinas. Klausydamasis reklamos, kažkodėl prisiminiau iš Kryžiaus žygio grįžusių riterių sutiktuves ar kitokius viduramžių liaudies meilės pasireiškimus įtartiniems didvyriams. Žinoma, ir tarpukario Lietuvą, kurios patriotizmo ritualai gana monstriškais pavidalais atgyja paskutiniais metais. Atgyja ir tampa mažos tautos nevisavertiškumo komplekso įrodymais, juk neatsitiktinai šio komplekso himnu tapo pirmiausia su krepšiniu siejama daina „Trys milijonai“.
Nesu jokio sporto sirgalius, bet ne todėl krepšininkų nelaikau didvyriais. Jie dirba savo darbą, už kurį, tikiu, gauna padorų atlygį. TV3 netransliuoja iš gaisro grįžusių gaisrininkų (ypač jei gaisro nepavyko užgesinti) ar sudėtingą operaciją atlikusių chirurgų pasitiktuvių. Pagaliau ji nepasitinka net iš kongresų Vatikane grįžusių vyskupų, nors lietuviams krepšinis esą taip pat religija. Visa tai paaiškinti gana paprasta – sportininkai tapo neatsiejama geometrine progresija besidauginančios lietuviškos masinės kultūros (puikiai rimuojasi su pamirštu žodžiu „chaltūra“) dalimi, beje, kaip ir „Eurovizija“. Tai akivaizdu, tik nesuprantu, kodėl masinės kultūros personažai pas mus automatiškai tampa dar ir tautos didvyriais. Gal tokių nebeturime, tik vienas žvaigždes? Nors tautą, kuri tokiais ritualais ir didvyriais tiki, valdyti juk lengviau?
Buvo smalsu, kaip ankstyvą šeštadienio rytą savo krepšininkų medalį pateiks prancūzų žinių kanalas „France 24“. Nepatikėsite, bet informacija buvo nukelta į sporto skirsnį po pagrindinių žinių ir pasirodė po kelių siužetų apie futbolą ir tenisą, be to, daugiau laiko buvo skirta ne prancūzų pergalei, o būsimoms serbų ir amerikiečių rungtynėms. Sakysite, kad krepšinis – ne prancūzų religija, bet, mano galva, ir ne kompleksas.
Svajoju apie kitokį nei pas mus įprasta filmą apie krepšinį. Juk, pasitelkus sportą, galima daug pasakyti ir apie lietuvius bei jų istoriją. Svarbu tik, kad ją pasakotų ne Šarūnas Marčiulionis ar panašūs kontroversiški personažai. Idealu, jei tokį filmą sugalvotų Sasha Baronas Coenas, nepaisantis jokių politinio korektiškumo taisyklių. Jį primins TV3 (šįvakar, 19 d. 23.30), parodydama 2012 m. sukurtą Barono Coeno filmą „Diktatorius“. Larry Charleso komedijos herojus šįkart yra Aladinas – realiai neegzistuojančios Afrikos šalies Vadijos valdovas. Coeno personažas atsiduria Niujorke ir, žinoma, tai ne pirma sąsaja su Chaplino komedijomis. Kita vertus, filmas pašiepia ir masinės kultūros vis dažniau mitologizuojamus įvairių šalių diktatorius. Coeno Aladinas labai primena Irako, Libijos, Venesuelos diktatorius, Irano ar Afganistano vadovus, Šiaurės Korėjos vadų dinastiją ir net Vladimirą Putiną. Bet filme kliūva visiems – diktatoriams, teroristams, Jungtinėms Tautoms, politikos elitui ir jį korumpuojančiam verslui, kairiesiems idealistams, žaliesiems bei Holivudo žvaigždėms. Man Coeno patyčių iš mūsų pasaulio viršūnė šiame filme – meilės prisipažinimas, kai poros rankos yra gimdančios moters vaginoje. Jei manote, kad tai nepadoru, pažiūrėkite LNK, „Lietuvos ryto“ ar TV3 pokalbių laidas, kuriose dalyvauja lietuvių žvaigždės ir politikai. Tai daug baisiau, nes Coenas rodo atspindį, o pokalbių šou – lietuvišką tikrovę tokią, kokia, regis, didžiuojasi tų pokalbių dalyviai. Kur atsiduria jų plaštakos, net baisu pagalvoti.
Kino teatrai rodo naujausią prancūzės Lisos Azuelos filmą „Pasimatymas“, o LNK (20 d. 22.50) primins jos 2012 m. JAV kurtą „L.O.L“. Ši jaunimo komedija – jos pačios filmo apie pirmąją meilę ir santykius su tėvais perdirbinys. Penkiolikmetė Čikagos priemiesčio gyventoja Lola (paauglių numylėtinė Miley Cyrus) labiau domisi vaikinais ir skudurais nei mokslais, jos mama (Demi Moore) dar neprarado vilčių susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Iš to kyla daug problemų. Dauguma JAV sukurtų filmų apie paauglius yra siaubo (ir tai jau monotoniška), „L.O.L.“ herojei siaubas – tikimybė neišvažiuoti vasarą į Paryžių. Sutikite, tai iš tikrųjų siaubinga, o tėvų ir vaikų konfliktai – sudėtinė laimingo gyvenimo dalis.
Apie tokį svajoja ir Scotto Cooperio 2009 m. filmo „Pašėlusi širdis“ (TV3, 20 d. 2 val. 35) herojus Bedas (nuostabusis Jeffas Bridgesas). Šis kantri dainininkas nori atsikratyti nelaimingų santuokų, alkoholizmo ir kitokių gyvenimo traumų paliktų pėdsakų ir viską pradėti iš naujo. Kaip manote, ar jam pasiseks?
