Į 49-ąjį Karlovi Varų filmų festivalį atvykome diena ankščiau. Ramiai slampinėdami po tuščią, tik po paros žiūrovų minias sutrauksiantį kurortinį miestelį dar nesupratome, kad kvailokos mūsų pastabos apie stilingą festivalio logotipą, šiek tiek primenantį šunį, avį, bet labiausiai – Houmerio Simpsono kiaulę-vorą, velniškai tikslios: konkursinė festivalio programa buvo tokia prasta, kad koridoriuose vis dažniau aidint filmus pašiepiantiems juokeliams, o žiuri nariams gailiai dūsaujant, kad ir vėl pasielgė neprofesionaliai, t.y. nesugebėjo pažiūrėti apgailėtino filmo iki galo ir išėjo, neapleido jausmas – nagus bus prikišusi ji, kiaulė-voras. „Kiaulė-voras! Kiaulė-voras! Ką ji daro? Ar ji gali vaikščiot lubom? Ne, negali!“ – apie savo augintinį animaciniame filme kadaise dainavo Houmeris. Panašiai norėtųsi apibūdinti ir didžiąją dalį konkurso filmų, skirtų visai šeimai išeiti iš seanso. Dažniausias siužetas: vienišas nevykėlis sutinka vienišą nevykėlę (dažnai su vaiku) ir tarp jų kaipmat prasideda neįtikima, šleivai besirutuliojanti meilės istorija. O jei nesutinka, patarimų, kaip tai padaryti, susilaukia iš ne ką šauniau atrodančių tėvų. Tikslinė auditorija aiški – vienišos motinos, tačiau norėtųsi suabejoti tokių filmų kūrėjų vaizduote. Sunku patikėti, kad numanomos žiūrovės šį šlamštą ištvertų...
Tokiame kontekste išsiskyrė tik vienas filmas – gruzino George’s Ovašvilio „Kukurūzų sala“ („Simindis kundzuli“, „Corn Island“, Gruzija, Vokietija, Prancūzija, Čekija, Kazachstanas, 2014), todėl jam įteiktas Didysis prizas buvo pelnytas ir nenustebino, tik parodė, kad žiuri yra šviesaus proto. Tai tylus, lakoniškas pasakojimas apie senyvo amžiaus vyrą, kartu su anūke Gruziją nuo Abchazijos skiriančioje Ingurio upės saloje susirenčiančius kuklų namelį ir auginančius kukurūzus. Jų santykiai su nuolat pro tik jiems ir Kūrėjui priklausančią žemę praplaukiančiais rusų, gruzinų, abchazų kariškiais išreiškia mažo žmogaus bandymą nesurambėti ir išsaugoti laisvę žiaurioje karo situacijoje.
Svetimo motyvas (saloje slapstosi sužeistas kareivis, jis neišvaromas, slaugomas), atrodo, ryškus pastarųjų metų gruzinų kine – pernai ŠMC kino salėje rodytas ankstesnis šio režisieriaus filmas „Kitas krantas“ (2009 ), kuriame tapatybę nuolat slėpti privalėjo mažas, tėvo ieškoti išėjęs berniukas, kelionėje nakvynės prašantis pas nepatiklius nepažįstamuosius. Šiemet „Kino pavasaryje“ gausiai lankomas Zazos Urušadzės filmas „Mandarinai“ irgi kėlė tokius pat klausimus, tik daug didaktiškiau. Dėl gamtos ir žmogaus paralelių (kartu su kukurūzų burbuolėmis bręsta mergaitė ir pan.) „Kukurūzų salą“ norisi lyginti su tradicine simboliška liaudies daina.
Lietuvių auditorijai puikiai pažįstamo vengrų režisieriaus György’io Palfio („Žagsėjimas“, „Taksidermija“, „Galutinis montažas: ponios ir ponai“) filmą „Laisvas kritimas“ („Free Fall“), apdovanotą už geriausią režisūrą, girti daug sunkiau. Filmo ašis – bjauri pensinio amžiaus moteris, nuolat lipanti ant daugiabučio namo stogo, šokanti nuo jo, tačiau niekaip nežūstanti. Tikriausiai turėtų būti juokinga, kad ji nemirtinga, kad kopimas primena Sizifo darbą ir Charmso kūrybą, bet, deja. Nepaliaujamas jos krutėjimas formaliai jungia skirtinguose butuose, skirtingais stiliais nufilmuotas buitines kaimynų gyvenimo peripetijas: viename bute pedantų porelė mylisi apsivynioję maisto plėvele, kitame gyvenančiai merginai ginekologai į gimdą sukiša kūdikį, kur jis palaipsniui išnyks, trečiame – tarsi televiziniame realybės šou moteris gyvena su vyru ir meilužiu... Ši lėkšta visuomenės kritika nuolat glaistoma Amono Tobino albumo „Isam“ garsais. Albumui buvo sukurtos įspūdingo dydžio vaizdo projekcijos ir muzikanto koncertai sulaukė tarptautinio populiarumo. Todėl pasirinkti tokį garso takelį, mano manymu, buvo išties rizikinga ir nepasiteisino.
Geriausios aktorės apdovanojimą pelniusios Elle Fanning gebėjimais taip pat norėtųsi suabejoti – ji vaidino nuo narkotikų priklausomo pianisto dukrą ir pradedančią rašytoją režisieriaus Jeffo Preisso filme „Į dugną“ („Low down“). Tačiau vos pora veido išraiškų – nevaldomo juoko ir sumišimo – erzino ir kūrė psichiškai nestabilios mergaitės, o ne jaunos rašytojos portretą. Filmo nerekomenduočiau – dvi valandas slystama Niujorko paviršiumi: narkotikai, džiazas ir keisti, palėpėse gyvenantys personažai yra plokšti ir ilgainiui įgrysta, nes paaugliškai pasaulio vizijai sukurti pritrūksta proveržio ir spalvų, o brandesniam žvilgsniui – intelektualumo, gelmės.
Kiek labiau pagrįsti pasirodė Nahuelo Pérezo Biscayarto, įvertinto už geriausią vyro vaidmenį, nuopelnai režisieriaus Davido Lamberti filme „Aš visas tavo“ („Je suis a tois“). Nors filmas priklausytų jau minėtam beviltiškai neskoningų ir nuspėjamų filmų apie šeimą pogrupiui: gėjų pornografijos versle dirbantis vaikinukas (nors yra heteroseksualus!) už pinigus tampa seno, gašlaus kepėjo meilužiu ir įsimyli jo kepykloje dirbančią našlę, su kuria elgiasi lipšniai, lyg sūnus su motina (ir vėl apeliuojama į sunkią vaikystę), kaip tik aktorius buvo tas šiaudas, kurio laikantis pavyko išsėdėti salėje, o dabar maga pasidomėti kitais jo vaidmenims. Beje, Londono kino teatrų programų sudarytojų šio filmo neskoningumas neerzino (aišku, Londonas apskritai yra neskoningas): juo tikimasi supurtyti dabar patogiai ir išskirtinai vertinga besijaučiančią Londono gėjų bendruomenę – esą tai filmas apie gėjų gyvenimo pūlinius, teigė jie. Galbūt.
Jaunųjų Vidurio Europos režisierių konkursas „East of the West“ taip pat pernelyg nenustebino, nors pasitaikė smagių, jaunatviškų komedijų. Tai, kad Čekijoje lenkų kinas ypač vertinamas, galima buvo suprasti užėjus į debiutinės lenkų režisieriaus Grzegorzo Jaroszuko komedijos „Kebabas ir horoskopas“ („Kebab i horoskop“) peržiūrą. Salė priminė Palangos paplūdimį – grindys nugultos smalsių žiūrovų. Filme rodomi komiški nuostolingos kilimų parduotuvės darbuotojų bandymai įsukti verslą ir jų asmeninio gyvenimo istorijos, besiskleidžiančios per „kiaurismakiškai“ taupius, ironiškus pokalbius. Filmas bus rodomas Lietuvoje ir į jį verta nueiti, ypač pas mus paplitusio, medinio dialogo sampratą siekiantiems išplėsti scenaristams. Gana gaivios atrodė ir dvi vengriškos komedijos: Virago Zomboraczo „Pomirtinis“ („Utoelet“), sakyčiau, tiksliai vaizduoja tragikomišką hipsteriško jaunuolio būtį, Gabiro Reiszo komedija „Dėl nepaaiškinamos priežasties“ („VAN valami furcsa es megmagyarazhatatian“) pasakoja apie kinotyrą baigusį nevykėlį, svajojantį tapti rašytoju. Nors šioje programoje nugalėjo rimti, socialines problemas gvildenantys filmai: ruso Ivano I. Tverdovskio „Pataisos klasė“ („Klass korrekciji“) apie neįgalią mergaitę ir serbo Ivano Ikico „Barbarai“ („Varvari“) – apie beviltiškai nykų skustagalvių paauglių gyvenimą, viltingiau nuteikė iš niekaip aktualumo neprarandančios silpnųjų temos (šis faktas jau ne stebina, o gąsdina) gebantys pasišaipyti kūrėjai.
Vis dėl įdomiausia buvo žiūrėti filmus iš šiųmečių Sandanso, Berlyno, Kanų ir kitų festivalių. Naujausias rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“ (Kanuose apdovanotas už geriausią scenarijų) primena ankstesnę „Jeleną“. Idėja paprasta – stebime, kaip valdžios atstovai sutraiško paprasto žmogaus gyvenimą. Tačiau dėmesys tamsiajai, leviataniškai kiekvieno personažo pusei, Hitchcocko filmus primenanti Philipo Glasso muzika, puiki aktorių (ypač Aleksejaus Serebriakovo, kurio veidas pasikeičia tiesiog neatpažįstamai) vaidyba ir įdomiai susuktas siužetas, atrodo, yra tai, ką labiausiai norėtųsi matyti kino teatrų repertuare.
Debiutinio ukrainiečio Miroslavo Slabošpitskio filmo „Gentis“ („Plemia“, pelnęs Didįjį „Kritikų savaitės“ prizą Kanuose) unikali tema – rodomas nebylių internato gyvenimas be vertimo į įprastą kalbą – ir yra didžiausias filmo nuopelnas. „Gentis“ iš pradžių gali pasirodyti dirbtinė, priminti šiuolaikinio šokio spektaklį, tačiau ilgainiui imi suvokti, kad fizinė šių žmonių raiška iš principo skiriasi, ji savaime teatrališka. Todėl nors filme gvildenamos smurto ir prostitucijos temos nuvalkiotos, dvi valandos dėmesio uždarai kurčnebylių bendruomenei, sakyčiau, yra privalomos. Šiomis dienomis tai tikriausiai viena menkiausiai pažįstamų visuomenės mažumų, kuriai dėmesio skiria tik vienetai (pvz., Andrew Solomonas 2012 m. studijoje „Toli nuo obels: tėvai, vaikai ir tapatybės paieškos“ („Far from the tree: Parents, Kids and Search for identity“) rašė apie „kitokių“, t.y. homoseksualių, autistų, paralyžiuotųjų, kurčnebylių santykius su „normaliais“ šeimos nariais).
Sužavėjo ir Jessicos Hausner („Lurdas“) filmas „Beprotiška meilė“ („Amour fou“, Austrija, Liuksemburgas, Vokietija, 2014) – estetika primenantis XIX a. tapybą, o ironija – Flaubert’o „Ponią Bovari“. Filmo herojai – vokiečių poetas romantikas Heinrichas von Kleistas ir jo mylimoji Henriette Vogel. Namų šeimininkės ir poeto, ieškančio norinčios kartu nusižudyti moters (tiksliau, tokios, kuri leistųsi nušaunama) pokalbiai buvo tokie įdomūs, kad gaila darėsi kiekvieno tingių, po salę besiblaškančių žiūrovų užgožto žodžio.
Keistos, tačiau atminty išliekančios dermės pasirodė ir amerikiečio Andrew Renzio dokumentinis filmas „Fišteilas“ („Fishtail“), kuriame rodomas veršelius kastruojantis vyras (tokia kasdienė rutina), o šiems vaizdams akomponuoja, sakyčiau, anachroniškai skambančios jo eilės apie Ameriką, Fišteilo vietovę – žmogaus mašinų nepaliestą žemę, kur vis dar justi Dievo didybė. Sunku patikėti, tačiau žiūrint tokį kūrinį nuostaba ėmė viršų ir ciniška šypsena nė karto nešmėstelėjo.
Pernai Kauno kino festivalyje porą filmų pristatęs britų kinotyrininkas ir režisierius Marcas Cousinsas tęsia kino esė – laiško žanrą. Šiemet Karlovi Varuose parodytas jo ir iranietės menininkės bei režisierės Manios Akbani projektas – vaizdo susirašinėjimas „Gyvenimas gali būti“ („Life may be“), prasidėjęs Cousinso iniciatyva ir netikėtai tapęs filmu, kuriame gvildenamos meno, kino ir kūno temos, emigracija, Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumai. Dėl skirtingų perspektyvų, intelektualaus tono ir abipusių simpatijų šis eksperimentas primena prieš keletą metų „Baltų lankų“ išleistus Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškus. Be to, tai vienas retų filmų, kuriame vaizduojamas Kaunas (mat vieną laišką režisierius kūrė pernai, viešėdamas Lietuvoje) – nesileidžiant į lietuvių tautos istoriją, bet kreipiant dėmesį į kūrybiškai mąstyti skatinančius objektus: paveikslus bažnyčioje, skulptūras IX forte, funikulierių. Ir nors prie ilgų Cousinso monologų nelengva priprasti, sugebėję salėje išsėdėti žiūrovai galų gale aistringai plojo ir gerą pusvalandį klausinėjo režisierių, t.y. užkibo už sinefiliško, bet pretenzingumo vengiančio kūrėjo kabliuko.
Atrodo, panašiai apibūdinti galima būtų ir Karlovi Varų kryptį – pristatyti aukštos meninės kokybės, formos požiūriu novatoriškus, tačiau žiūrovams įkandamus filmus. Todėl norėtųsi viltis, kad blankių premjerų konkursas netaps puoselėjama tradicija, o socialinė problematika – festivalio veidu.
