Kino istorija žino daug garsių duetų, tačiau nė vienas nebuvo toks prieštaringas, įtemptas ir nenuspėjamas kaip Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Tai buvo kraštutinumų duetas. Apie tai pasakoja Herzogo dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, Vokietija, 1999). Filmą bus galima pamatyti birželio ketvirtadieniais (5, 12, 19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) kino klasikos seansuose bus rodomas vienas stipriausių šio dueto filmų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982).
Herzogą ir impulsyviu charakteriu garsėjusį Kinskį likimas suvedė dar paauglystėje. Vieną vasarą būsimasis režisierius atostogavo Miunchene su mama. Dvi dienas už sienos netilo kaimyno keliamas triukšmas. Šis tol daužė vonios kambarį ir baldus, kol iš jų liko dulkės. Tai buvo Kinskis. Chaotiškas, neprognozuojamas, galintis įsiplieksti pačią netikėčiausią akimirką.
Tada Miunchene ir užsimezgė gili, tačiau nepastovi dviejų kūrėjų draugystė. Būta ir pakilimų, ir nuopuolių, ir euforijos, įgyvendinus sumanymus, kuriuos kiti vadino beprotiškais, ir pažadų sunaikinti vienas kitą. Tačiau niekas neužginčys, kad Herzogas ir Kinskis tobulai papildė vienas kitą.
„Mes dramatiškai ginčydavomės, pešdavomės, tačiau mus siejo aklas ir gilus pasitikėjimas. Tai nepriklausė nuo mūsų, likimas mus suvedė ir vertė būti kartu. Mes tai žinojome ir priėmėme“, – kalba Herzogas filme „Mano mylimiausias priešas“. Nors kuriant šį filmą po „mylimiausio priešo“ mirties buvo praėję aštuoneri metai, Herzogas apie jį kalba esamuoju laiku. Gal todėl, svarsto režisierius, kad Kinskis tarsi įaugęs į jį.
Filme „Mano mylimiausias priešas“ Herzogas permąsto juos siejusį intensyvų ryšį, pasakoja kartais neįtikėtinas istorijas. Pavyzdžiui, kaip privertė Kinskį nepalikti filmavimų aikštelės tik nutaikęs į jį ginklą. Arba kaip neapsikentę aktoriaus siautėjimų vietiniai indėnai pasisiūlė padaryti Hezogui paslaugą – amžiams atsikratyti skandalingu aktoriumi. Kas yra tiesa, o kas – vaizduotės nestokojančio režisieriaus išmonė, paliekama spręsti žiūrovui.
Kurdamas „Mano mylimiausią priešą“ Herzogas išmaišė visą pasaulį (tai vienintelis režisierius, kūręs visuose pasaulio žemynuose), grįždamas ten, kur buvo filmuojami jųdviejų šedevrai. Jų palikimas – nuolat prisimenami, universalūs filmai „Agirė – Dievų rūstybė“ („Aguirre: The Wrath of God“, 1972), „Nosferatu“ (1979), „Voicekas“ („Woyzeck“, 1979), „Fickaraldas“, „Žalioji Kobra“ („Cobra Verde“, 1987).
Klausas Kinskis mirė 1991 m. Kalife, po paskutinio vaidmens Herzogo „Žaliojoje Kobroje“ praėjus ketveriems metams. Herzogas iki šiol Kinskį laiko vieninteliu sutiktu genijumi.
