Šią savaitę Lietuvoje pradedamas rodyti Wally Pfisterio filmas „Viešpatavimas“ („Transcendence“, JAV, 2014), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Johhny Deppas, Morganas Freemanas, Paulas Bettany, Rebecca Hall ir Cillianas Murphy. Vienas filmo prodiuserių – Christopheris Nolanas, kurio filmus „Memento“, „Nemiga“, „Pradžia“ bei trilogiją apie Betmeną ir filmavo Pfisteris.
Vyresniems šių geografinių platumų žiūrovams „Viešpatavimo“ siužetas sukels prisiminimus apie kadaise populiarų rusų mokslinės fantastikos filmą „Profesoriaus Doelio galva“. Šiame filme mokslininko galva egzistuoja ir funkcionuoja po to, kai jos savininkas žuvo autokatastrofoje. „Viešpatavime“ idėja apie intelekto egzistavimą be fizinio kūno įgijo šiuolaikiškesnį sprendimą, labiau primenantį Spike’o Jonze’o filmą „Ji“.
Pagrindinis „Viešpatavimo“ personažas profesorius Vilas Kasteris (jį vaidina Johnny Deppas) kuria dirbtinį protą, o jo sukurta kompiuterio programa netrukus įgis savimonę ir jausmus. Kasterio darbai sukelia naujųjų technologijų priešininkų protestus. Jie net pasikėsina į profesoriaus gyvybę. Iš pradžių atrodo, kad kulka tik sužeidė mokslininką, bet paskui paaiškėja, kad ji buvo apnuodyta ir Kasteriui liko kelios savaitės. Jo žmona ir bendradarbė Evelina įtikina mokslininko draugą ir bendramintį Maksą perkelti Vilo asmenybę į programą, prijungus jo smegenis prie kompiuterio. Tad netrukus monitorių ekranuose pasirodo mokslininko atvaizdas, sugebantis mąstyti. Maža to, per internetą jis gauna prieigą prie visų žmonijos žinių – prie visos mokslinės ir praktinės informacijos. Mokslininkas tampa ne tik galingiausiu kompiuteriu, bet ir beveik Dievu, kuris viską žino ir gali.
Lietuviškas filmo pavadinimo vertimas „Viešpatavimas“ atspindi tik vieną filmo aspektą – mokslininko proto viršenybę. Originalus pavadinimas „Transcendence“ turi svarbų atspalvį ir reiškia tai, kas neprieinama praktika paremtam pažinimui. Tačiau filmas, be abejo, sukelia ir klausimų apie nemirtingumą, amžiną gyvenimą. Apie tai Johnny Deppą Los Andžele klausinėjo žurnalo „Ogoniok“ korespondentas Sergejus Rachlinas. Pateikiame jų pokalbio fragmentus.
Kaip Jūs suvokiate savo herojų?
Vilas – geras vaikinas, kuris ieško tobulybės, turėdamas galvoje visos žmonijos interesus. Bet kai jis tampa visagalis, kai gauna priėjimą prie visos pasaulio informacijos, kai patiki savo metodais, sustabdyti mokslininką labai sunku. Kiekvienas, kuriam pasiekiamos tokio lygio kontrolės galimybes, tegu net ir turėdamas pačius geriausius ketinimus, matys pasaulį kitaip. Vilas, ko gero, nuėjo per toli, kad būtų galima jį sustabdyti.
Kai Georges’as Mélièsas 1902 m. sukūrė filmą apie skrydį į Mėnulį, tai atrodė neįmanoma. Dabar Jūs kuriate filmą apie elektroninę reinkarnaciją. Tai taip pat fantastika? Mokslinė?
Kai pradėjau skaityti scenarijų, kilo įspūdis, kad tai klasikinė mokslinė fantastika. Būtent tai man ir patiko. Tačiau gilindamasis į medžiagą supratau, kad tai jau ir ne fantastika, o dabartis. Didžioji dalis filme panaudotų technologijų jau egzistuoja, ir galimybė įkrauti žmogaus sąmonę į kokį nors superkompiuterį ar kietąjį diską jau netoli. Mes paliekame mokslinės fantastikos erdvę ir gauname ateities, kuri bus visiškai kitokia, projekciją.
Filme herojaus žmona, norėdama jį išgelbėti ir išsaugoti, pasirengusi viskam. Kaip toli galite nueiti Jūs, kad išgelbėtumėt mylimus žmones?
Taip toli, kaip tik prireiks. Žinoma, galima sulaukti ir moralinių pasekmių. Aš suprantu, kad technologijos nužengė pernelyg toli, bet kartu jos gelbsti žmonių gyvenimus. Tai lazda su dviem galais. Bet jei man duotų sekundę apmąstymui, būtinai įkraučiau savo artimuosius į kompiuterį. Manau, kad mano vietoje visi žmonės pasielgtų taip pat.
O ar pats norėtumėt būti įkrautas?
Tada kompiuteris greičiausiai sprogtų! Nežinau, ar aš norėčiau būti įkrautas į kompiuterį... Turint omenyje, kaip greitai tobulėja technologijos, labai greitai pavirsčiau pasenusiu modeliu, atiduotu į sendaikčių parduotuvę. Ir žmonės mėtytų į mane monetas, kad išgirstų abrakadabrą.
Ar esate susimąstęs apie ribotas savo smegenų galimybes? Ar tikite, kad kompiuteris padėtų nugalėti šiuos apribojimus?
Žinoma. Penkias minutes mąstau, kai reikia atsakyti į SMS, spaudyti pirštu telefoną. Man tas atrodo siaubinga. Aš su tuo neužaugau, kaip ir dauguma mūsų. Esu svetimas technologijų ir elektros pasaulyje. Kompiuteris – absoliuti būtinybė, norint nugalėti mūsų ribotas galimybes.
Kokią techniką mėgstate asmeniškai?
Aš keliauju su akustine gitara ir portatyvine rašomąja mašinėle, kuri pagaminta 5-ajame dešimtmetyje. Man patinka rašyti ja. Arba paprasčiausiai popieriaus lape pieštuku ar rašikliu. Mėgstu būtent tokį paprastumą, man graži tokia technologija. Didesnio komforto greitoje technologijų raidoje nerandu. Kita vertus, jei yra protingų mašinų, galinčių išspausdinti trimatę dirbtinę ranką su visomis jos mechaninėmis dalimis, o paskui išsiųsti ją į tolimą šalį berniukui, kuris nesugeba pats pavalgyti ar sviesti akmenį, aš už tokią technologiją. Viskas priklausys nuo to, kieno rankose atsidurs tos technologijos ir kam jos bus naudojamos.
Kaip Jūs suprantate žodį „transcendencija“?
Visą gyvenimą mes norime patirti kai ką, kas peržengia normalumo ar net fiziškumo ribas. Ką nors nugalėti, pavyzdžiui, baimę. O sulaukę metų ir išminties, norime pažinti gyvenimo prasmę. Aš norėčiau tobulai suprasti meilę, pažinti tai, kas vyksta aplink, nugalėti savo egoizmą, praradimų skausmą. Tačiau mes – tik žmonės, todėl galime siekti tik tokios tobulybės.
Ar norėtumėt gyventi po mirties kaip Jūsų herojus Kasteris?
Kiekvienas turi savą Dievo koncepciją. Įvairūs žmonės turi įvairius dievus. Mano dievai – mano vaikai. Pagaliau tik faktas, kad gyveni, kad ateis dar vienas rytas ir tu atsikelsi, kvėpuosi, yra vertas padėkos. Tačiau net jei man pasiūlytų menkutę nemirtingumo viltį, manau, atsisakyčiau. Man atrodo, kad geriau išeiti lėtai, ištirpus erdvėje...
