7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyventi ir degti

Nauji filmai – „Violeta“

Gediminas Kukta
Nr. 17 (1078), 2014-05-02
Kinas
„Violeta“
„Violeta“

Pokario Prancūzijos provincija. Kambariu atokiame name dalijasi Violeta ir Morisas. Kad išgyventų, ji vagiliauja ir verčiasi nelegalia prekyba, jis rašo. Gyvenimas kartu yra lyg priedanga abiem: homoseksualiam Morisui, vienišai Violetai. Jie tik draugai, nors Violeta ir siekia fizinio artumo, nori būti mylima. Per vieną barnį Morisas ima rėkti, kad geriau ji rašytų: tai bus naudinga visiems. Užsispyrusi Violeta griebia užrašų knygutę, išbėga į lauką, atsisėda po medžiu ir pradeda skrebenti plunksna. Apie motiną, kuri niekada nelaikė jos už rankos. Tai bus pradžia – Violetos kūrybinio kelio ir dar didesnių kančių. Netrukus Morisas pabėgs. Likusi viena Violeta patrauks į Paryžių. Čia į jos rankas pateks Simone de Beauvoir knyga...

 

Tai kelios pirmosios prancūzų režisieriaus Martino Provost biografinio filmo „Violeta“ („Violette“, Prancūzija, Belgija, 2013) minutės. Tačiau per jas jau galima užčiuopti atmosferą, nuotaiką, ritmą, jos nužymi temas, kurios bus plėtojamos biografiniame pasakojime apie prancūzų rašytoją Violette Leduc (1907–1972). Talentingą ir primirštą, kaip ir prieš penkerius metus režisieriaus sukurtos dramos „Serafina“ herojė – tapytoja Séraphine Louis. Meilės ir aistros siekis, slegianti buitis, santykiai su motina, homoseksualumas ir rašymas – temos ir motyvai, kurie filme keičia vienas kitą, persikloja ir kuria Violetos portretą. Lyg romane, žiūrovui jis skleidžiasi per septynis skyrius. Didžioji jų dalis, išskyrus du paskutiniuosius, pavadinta Violetos gyvenime svarbių žmonių vardais – prieštaringai vertinamo rašytojo Maurice’o Sachso, rašytojų Simone de Beauvoir ir Jeano Genet, kolekcionieriaus ir filantropo Jacques’o Guérino, motinos Bertos… Priešpaskutinis jų nurodo Provanso vietovę, kurioje Violeta ras ramybę. Paskutinis pavadintas pripažinimo sulaukusio autobiografinio rašytojos romano pavadinimu – „La Bâtarde“ („Pavainikė“). Tai simboliška: nuo skausmingų santykių su žmonėmis, troškimo būti mylimai, naudingai, kam nors rūpėti keliaujama prie ryšio su savo kūryba, išsivadavimo per literatūrą.
 
Tačiau kelias iki išsivadavimo nebus lengvas. Apie tai ir filmas. Paryžiuje susipažinusi su tuo metu jau garsia Simone de Beauvoir, Violeta visomis jėgomis sieks jos dėmesio, meilės, trokš būti dalimi jos gyvenimo. Simone padrąsinta rašyti, tekstuose būti atviresnei, nuoširdesnei, laisvai, papasakoti visuomenei, kaip jaučiasi ir su kuo susiduria moteris, Violeta kurs romanus. Juos leis kultinė Gastono Gallimard’o leidykla, juos girs pats Sartre’as. Tačiau Violeta rašys, rodos, tik tam, kad dar labiau priartėtų prie mylimos moters, savotiško idealo, ikonos, kurios nuotraukomis apdėliojo mažyčio kambario kertę. Sostinėje susipažinusi su Jeanu Genet, susižavės jo bičiuliu Jacques’u. Įsitrauks į judviejų kūrybinius pokštus, bandys vaidinti komiškame filmuke à la Eizenšteinas. Tačiau jausis svetima, nepritampanti, nereikalinga. Kartos, kad yra vieniša, kad niekas nesikeičia. Prikaišios motinai, kad ją pagimdė, nors nenorėjo jos, nelaukė. Violeta trokš patirti tikrus jausmus, bet jausis bjauri ir vyrams, ir moterims. Perdegs, tačiau ne nuo kūrybinio įkarščio, o vidinės įtampos ir smaugiančios vienatvės. Galiausiai sulaukusi skaitytojų pripažinimo, populiarumo, paliks Paryžių, įsikurs Provanse, toliau rašys.
 
Nors pasakojama apie realiai gyvenusią asmenybę, „Violeta“ nėra tradicinis biografinis filmas, kuriame bandoma aprėpti žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Arba tą, kuriame orientuojamasi į menininko šlovės istoriją, jo mito kūrimą ir įtvirtinimą. Martinas Provost sėkmingai išvengia bet kokio patoso ir sutirštintų optimistinių intonacijų, kurios dažnai lydi biografines istorijas. Jis pirmiausia kuria ne rašytojos, o moters portretą – su savais trūkumais, silpnybėmis ir grožiu. Emmanuelle Devos vaidina pažeidžiamą, silpną, sutrikusią, o kartu storžievišką, irzlią, neurotišką Violetą. Prieštaringą ir priešingą šaltam ir bejausmiam de Bovuar (Sandrine Kiberlain) stotui. Heroję kankinančių jausmų ir nuotaikų niuansus Devos perteikia tiesiog meistriškai. Tokio lygio aktorystę pastarųjų metų kine tenka pamatyti vis rečiau.
 
Apskritai filmas man panašus į šaltinį, kuris su didele energija srūva kažkur giliai, taip ir neiškildamas į paviršių. Ši suvaldyta vidinė jėga – ir siužeto plotmėje, ir aktorių veiduose, muzikoje – yra gražiausia. Režisierius atsisako dramatiškos vaidybos, išraiškingo garso takelio, įmantraus kameros darbo. Jis linksta į asketišką vaizdą, todėl prancūzų kine drąsiai stoja greta Robert’o Bressono, Bruno Dumont’o, Claire Denis, kūrusių ir kuriančių minimalistinį, „išretintą“ kiną, kuriame „mažiau yra daugiau“. Žinant, kad „Serafiną“ ir „Violetą“ nufilmavo Yves’as Cape’as, dirbęs su minėtais režisieriais, analogijos neatsitiktinės. Statiška kamera, blyški šviesa, dominuojantys rudens ir žiemos peizažai tik paryškina vidinę Violetos dramą, ją kankinantį nerimą, skausmą. Saulė, vasara, ryškesnės spalvos atsiras tik filmo pabaigoje ir žymės jau kitą rašytojos gyvenimo etapą – stojišką susitaikymą su likimu.
 
Naujausias Martino Provost filmas nešokiruoja ir neprovokuoja drastiškais vaizdais, nėra skandalingas, todėl tikrai netaps žiūroviškas. Jis nemuš lankomumo rekordų, apie jį mažai kas kalbės, minios neplūs į jo seansus. Šis filmas tikrai nėra šedevras – bet pažiūrėkite jį.

 

„Violeta“
„Violeta“