„Kino pavasaris“ parodė suomių „Oskarui“ nominuotą Ulrikos Bengts filmą „Mokinys“. Filmo veiksmas nukelia į 1939-ųjų vasarą vienoje Baltijos jūros saloje, kur gyvena valdingo švyturio prižiūrėtojo Haselbondo šeima. Į salą dirbti prižiūrėtojo padėjėju atvyksta trylikametis Karlas. Jam tai geriau nei grįžti į našlaičių prieglaudą, todėl jis sunkiai dirba. Karlas susidraugauja su užguitu prižiūrėtojo sūnumi Gustafu, tačiau jų draugystė netrukus virsta konkurencija, nes Haselbondas Karlą ima vertinti labiau nei savo sūnų. Vaikinui pradeda aiškėti ilgai slėptos šeimos problemos...
Šis suomių filmas sukurtas švedų kalba, tad buvo įdomu režisierės paklausinėti apie švediškai kalbančių Suomijos gyventojų kuriamą kiną, „Mokinio“ filmavimą gana egzotiškomis sąlygomis, atrodytų, visai neegzotiškos Baltijos jūros saloje, „Oskaro“ nominaciją, suomių kiną, feminizmą, tironiją ir maištą.
Jūs priklausote švediškai kalbančių suomių mažumai. Skaičiau, kad „Mokinį“ Suomija pristatė „Oskarui“, nors filmas esą švediškas. Tai kaip yra iš tiesų?
Jis suomiškas. Bet taip, esu švediškai kalbanti suomė, mūsų yra apie 300 tūkstančių. Juk Suomija ir Švedija buvo ta pati šalis beveik 600 metų. Filme vaidina švedai, pavyzdžiui, garsi švedų aktorė Amanda Ooms. Sala, kur filmavome švyturį, yra vidury jūros, pasienio zonoje tarp Suomijos ir Švedijos.
„Mokinys“ – vienas švediškai kalbančių suomių filmų. Gal šios mažumos kūriniams būdingos kokios nors žanrinės subtilybės?
Ne, nemanau, kad tai susiję su žanrais. Suomijoje pilnametražių vaidybinių filmų, kurtų švedų kalba, istorija gana trumpa – praėjo tik 15 metų, kai pasirodė pirmasis. Bet prieš tai, žinoma, buvo kuriami televizijos filmai švedų kalba. Filmai švedų kalba Suomijoje kuriami tik maždaug kas ketverius metus. Mano pirmasis filmas „Iris“ pasirodė 2011 metais.
Iš bendro konteksto šie filmai išsiskiria tik kalba?
Taip. Man atrodo, kad kinas – labiausiai tarptautinis meno kūrimo būdas. Pavyzdžiui, šio filmo scenarijų parašė vokiečių autorius. Su juo susipažinau viename festivalyje. Jis tiesiog atėjo pas mane ir prodiuserį, paklausė, ar mes žinome ką nors apie švyturių salas Baltijos jūroje, nes jis ką tik parašė istoriją, kuri vyksta vienoje iš jų. Tai buvo atsitiktinumas.
Papasakokite apie salą, kurioje filmavote.
Kai filmavome, gyvenome senoviniame buriniame laive. Beveik tokiame, kokio modelį turi veikėjas Gustafas. Tai buvo mūsų viešbutis. Jis pastatytas Alandų salose. Jose ir filmavome, tai salos tarp Suomijos ir Švedijos. Saloje nebuvo jokio uosto, todėl kasdien daug kartų turėjome plaukti guminėmis valtimis. Ne visa komanda sutilpo laive, todėl kai kurie filmavimo grupės nariai apsigyveno filmavimo aikštelėje – name, kuriame filmavome. Patys tvirčiausi vyrai šešias savaites gyveno palapinėse, nors visur aplink buvo pilna nuodingų gyvačių (Suomijoje gyvena dviejų rūšių nuodingos gyvatės). Toje saloje nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios niekas negyveno, tad gamta buvo susigrąžinusi salą. Gyvatės buvo ramios, jei praeidavai pro pat jas, net nepajudėdavo. Tai buvo tam tikra vasaros stovykla suaugusiems žmonėms (šypsosi).
Tai turėjot saloje viską sutvarkyti?
Taip. Dar filmuodami švyturyje kasdien turėdavome po daug kartų lipti 174 laiptelius aukštyn ir žemyn iki kambario, kur švyturio prižiūrėtojas veda vaikams pamokas. Taigi visi buvome labai stiprūs, kai sugrįžome iš salos.
Kaip toli nuo žemės ji buvo?
50 jūrmylių. 4 valandos nuo artimiausio Marienhamo uosto laivu. Filmavome 6 savaites, tačiau su pertraukomis – filmuojame 10 dienų, kelioms dienoms grįžtame į civilizaciją, po to tęsiame filmavimą. Kitaip, man atrodo, būtume truputį išprotėję. Bet vasara buvo tikrai ypatinga. Niekada nepamiršiu šio filmavimo.
Kaip suomių auditorija reagavo į filmą?
Galbūt todėl, kad filmas švedų kalba, jį pasižiūrėjo šiek tiek mažiau žiūrovų, bet išgirdau daug teigiamų vertinimų. Man buvo didelė garbė, kad filmą nominavo „Oskarui“. Pirmą kartą Suomija nominavo filmą švedų kalba.
Ar Jums patinka suomių kinas?
Taip, man patinka. Per pastaruosius kelerius metus sukurta daug gerų filmų. Aš dirbu režisiere jau daugiau nei dvidešimt metų ir man atrodo, kad per tą laiką tikrai patobulėjome. Dabar kuriama daugiau filmų, skirtingos istorijos, žanrai, filmus kuria skirtingi žmonės ir tai gerai.
Atrodo, kad Suomijoje kuriama daug istorinių filmų. Kodėl?
Aišku, suomiškuose filmuose nuolat juntamas Pilietinio ir Antrojo pasaulinio karo šešėlis. Beveik kasmet sukuriama filmų, aptariančių karo traumas, karo temas. Bet manyčiau, kad dabar tipišku suomišku galima laikyti gana energingą filmą apie jaunus žmones, gyvenančius Helsinkyje. Nesakyčiau, kad istoriniai filmai būdingi suomių kinui.
Jūsų filme veiksmas vyksta 1939 m., tačiau jame nejusti istorinio laiko. Kodėl?
Tai buvo mano sprendimas, nes juk filmas kalba apie valdžią, karo žaidimus, kontrolę. Tai, kaip švyturio prižiūrėtojas elgiasi su kitais žmonėmis, rodo, kodėl buvo įmanomas karas. Manau, kad dabar mes Europoje vis dar jaučiame vėjus iš 4-ojo dešimtmečio. Ilgimės stiprios valdžios, svarbi vyrų stiprybė, jėga, juntamas tam tikras moteriškumo, meno, džiaugsmo, vaikiškumo, jautrumo niekinimas. Kasdieniame gyvenime Suomijoje patriarchališkumas vis dar stiprus.
Bet, pavyzdžiui, Aku Louhimieso „Sušalusiame mieste“ ar dokumentiniame filme „Gyvenimo garai“ vyrai jaučiasi prislėgti, nes moterys stiprios ir jie nebegali pateisinti savo vyriškumo...
Suomijos moterys visada buvo stiprios, visąlaik dirbom tiek pat kiek vyrai ir kartais net tuos pačius darbus. Feminizmas Suomijoje niekad nebuvo stiprus. Tačiau jaučiama ir priešiška reakcija į feminizmą. Pas mus nevyksta feministinės diskusijos kaip kitose Skandinavijos šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje.
Tad šį filmą taip pat galime vadinti feministiniu...
Taip, nes aš esu feministė ir todėl visi mano filmai yra feministiniai. Juk būdama režisierė tyrinėji ir savo pačios pasaulio suvokimą.
Pagrindiniai „Mokinio“ veikėjai – paaugliai.
Aš jį kūriau suaugusiesiems, bet, be abejo, jei pagrindinius vaidmenis kuria du paaugliai, filmu susidomės ir jaunesni žiūrovai. Man „Mokinys“ – alegorija, ir visi, kurie patyrė kokią nors priespaudą, gali su filmu susitapatinti. Tai nebūtinai priespauda šeimoje, bet ir išnaudojimas darbo vietoje, mokykloje, tarp draugų, visuomenėje... Tai gali atsitikti bet kur ir bet kada. Tiesiog kai perkeli veiksmą į praeitį, lengviau žiūrėti. Iš laiko perspektyvos lengviau suprasti ir pagauti, bet ši istorija yra belaikė.
Tačiau juk filmo veikėjai maištauja...
Taip. Manau, kad tironas gali būti stiprus, bet jis niekad negyvens amžinai ir visad ateis kokia nors revoliucija.
