Netrukus Lietuvoje bus pradėtas rodyti naujausias Larso von Triero kūrinys – dviejų dalių filmas „Nimfomanė“. Pirmieji jį pamatys „Kino pavasario“ žiūrovai. „Nimfomanė“ – filmas apie moters sielos demonus. „Demonai“ – raktinis žodis, kai prabylama apie Larso von Triero filmus. Taip pat ir apie jo gyvenimą. Šis neurotikas, hipochondrikas, nepaprastai jautrus ir ypatingu, juodu humoro jausmu pasižymintis menininkas žinomas ne tik autorinio kino gerbėjams. Pasaulyje jis išgarsėjo po 1996 m. filmo „Prieš bangas“. Kiekvienas naujas von Triero filmas sutinkamas kontroversiškai, jis erzina, žadina nerimą, kiekvienas yra žaidimas su žiūrovu. Režisierius kaip joks kitas sugeba manipuliuoti žiūrovų jausmais. Viename interviu jis yra sakęs: „Filmas turi būti kaip akmenukas bate.“ Kitame pridūrė: „Visi judame link pragaro, bet svarbu šį kelią nueiti su šypsena.“ Von Trieras įkūrė kino studiją „Zentropa“. Čia kuriami ne tik jo ar bendraminčių, kuriuos subūrė „Dogmos ’95“ manifestas, bet ir kitų ambicingų Europos režisierių filmai. Von Triero filmografijoje – 35 kūriniai, tarp jų – naujausi „Antikristas“, „Melancholija“, „Nimfomanė“, kurių pagrindinėmis herojėmis tapo moterys. Von Trieras puikiai supranta moters psichiką. Apie tai „Elle“ žurnalistės kalbėjosi su režisieriaus žmona Bente Trier. Straipsnį pateikiame sutrumpintą.
Prieš susipažindama su Larsu von Trieru, Bente buvo mokytoja mokykloje, kurią lankė režisieriaus duktė Agnes. Taip jie ir susipažino. Dėl Bente’s von Trieras paliko žmoną ir du mažus vaikus. Bente išsiskyrė su vyru. Jų bendri vaikai – dvynukai Ludvigas ir Benjaminas. Dabar Bente’i 48-eri, 19 metų ji yra Larso von Triero žmona.
Von Triero santuoka ėmė griūti, kai jo žmona laukėsi antros dukters. Meilė Bente’i augo pamažu, bet po pusės metų nuo pažinties pradžios von Trieras staiga jos paklausė, ar tekės už jo, ir davė 48 valandas apsispręsti. Bente prisimena: „Tą dieną nežinojau, kaip pasielgti. Kai dabar apie tai mąstau, šiek tiek gėdijuosi savo sprendimo, nes įskaudinau daug žmonių. Kartu žinojau – jei atsisakysiu, gailėsiuos visą likusį gyvenimą. Galiausiai turėjau nustumti sveiką protą į šalį, užsimerkti ir šokti nuo uolos.“
Juos siejo jausmų chemija ir panašus humoro jausmas, tačiau pasipiršimas mokyklos valgykloje buvo kaip griaustinis iš giedro dangaus: „Tai buvo beprotybė. Mūsų ryšys truko gal tris mėnesius. Nieko vienas apie kitą nežinojome. Paprasčiausiai nusprendėme, kad grįžtame namo ir savo sutuoktinių prašome skyrybų. Pasakiau, kad noriu turėti vaikų. Larsas jau turėjo šešerių metukų Agnes ir mažytę Selmą, bet neišsigando.“ Į klausimą, ar Bente nebijojo, kad kada nors jis gali pasielgti su ja taip, kaip su savo žmona, Bente atsako: „Taip, bijojau. Kita vertus, man buvo lengva, nes buvau labai įsimylėjusi. Larsas nepaprastai globėjiškas. Jis rūpinasi manimi, mūsų vaikais ir mano šeima. Galite netikėti, bet jis – kiekvienos uošvės svajonė.“
Kai paaiškėjo, kad jie pora, Bente buvo atleista iš mokyklos, kurioje ji dirbo. Mokyklos vadovybė nusprendė, kad vaikams taip bus geriausia. Nuo tada Bente jau niekad nebedirbo mokytoja, ji tapo Larso von Triero žmona. Jos rūpestis – vaikai, vyro reprezentacinės pareigos, būti šalia vyro kiekvieną minutę, kai to prireiks, kad jis galėtų kurti.
Pirmasis bendras jų butas buvo „Zentropos“ montažinė, kurioje režisierius užbaiginėjo „Prieš bangas“. Dabar jie gyvena Liungbiu, keli šimtai metrų nuo tos vietos, kur Larsas von Trieras užaugo. Bente vaikystę praleido mažame miestelyje Norvegijoje. Jos mama buvo namų šeimininkė, tėvas – jūreivis. Ji sako: „Man atrodo, kad kartoju savo mamos likimą. Tai truputį primena serialą „Reklamos vilkai“. Būti režisieriaus ir jūreivio žmona – iš esmės tas pat. Jis turi savo gyvenimą, aš turiu savo ir esu savarankiška, ir dar turime bendrą gyvenimą kartu su keturiais nuostabiais vaikais. Kai Larsas filmavo „Nimfomanę“, namuose jo nebuvo 100 dienų. Draugė tada manęs paklausė, kaip su tuo susidoroju, o aš atsakiau, kad jaučiuosi taip, lyg jis būtų išplaukęs į jūrą. Kai jis grįžta namo, jau turi naują filmą.“
Bente organizuoja vizitus pas gydytoją ir apsipirkinėja, jis rūsyje rašo scenarijus. Didžioji šeimos gyvenimo dalis susitelkusi namuose, nes čia von Trieras jaučiasi geriausiai: „Jis primena sraigę savo kiaute. Kai atvažiuoja mano mama ir kelioms dienoms apsistoja pas mus, Larsas nenori pakilti į viršų ir tampa neramus. Tai mane nervina, nes norėčiau, kad jis pabūtų su mumis. Bet kai ateina mano draugės ir mieliau su jomis likčiau viena, jis visąlaik sukinėjasi aplink ir ką nors netoliese veikia.“
Bente sako: „Larsas ne visą laiką yra menininkas. Bent jau man taip neatrodo. Jei kas nors šeimoje suserga, Larsas už jį meldžiasi. Jis žino, ką reiškia blogai jaustis, todėl moka užjausti. Kai kas nors atsiduria iš tiesų blogoje situacijoje, Larsas pasinaudoja savo pavarde. Bet tik tada. Turėjau labai artimą draugę, kuri sirgo vėžiu. Ji žavėjosi dainininku Thomasu Helmigu. Mes jo nepažinojome, bet Larsui pavyko jį pasikviesti į namus, kad padainuotų per draugės gimtadienį.“
Bente sako, kad Larsas yra iš tokių tėvų, kurie nuo mažens kalbasi su vaikais taip, lyg jiems būtų trisdešimt penkeri. Jis stengiasi juos išmokyti visko, ką pats sugeba: „Kartais vaikų akys būdavo tuščios. Bet kai paaugo, jie įvertino viską, ką jis padarė. Larsas visada rūpinosi savo vaikų saugumu. Stebėjo, ar durys gerai uždarytos, ar vaikai gerai prisisegę automobilyje. Saugumas – jo manija. Kai jam reikia apsistoti viešbutyje, visada pasiima alpinisto įrangą, kurios prireiks, jei staiga kils gaisras ir bus užblokuotos durys. Kai jo duktė Agnes įsikėlė į savo butą, Larsas nupirko jai alpinisto įrangą, kad būtų saugu. Mane tai jaudina.“
Visus 2008 metus režisierius pragulėjo lovoje, žiūrėdamas į sieną. Jis visada bijojo mirties, bet patikėjęs, kad baimė jau praėjo, nugrimzdo dar giliau. Jis kasdien geria antidepresantus, kad apskritai galėtų funkcionuoti. Bente sako: „Larsas kovoja su savo psichika. Pati esu iš šeimos, kuri nuolat kuo nors susirūpinusi, bet dažniausiai vaikais. Larsas nerimauja dėl savęs. Dėl savo sveikatos. Jis bijo, kad susirgs vėžiu. Jam diagnozuoti obsesinis kompulsinis sutrikimas ir hipochondrija. Suskausta gerklė, o jis jau mano, kad mirtinai serga, jei skauda galvą, tai greičiausiai smegenų auglys.“
Kodėl von Trieras taip bijo mirties? Matyt, įtakos turi jo jautri psichika, bet taip pat ir vienas vaikystės įvykis, kai jis paklausė mamos, ar gali numirti miegodamas. Ši atsakė: „Tai retai atsitinka, bet tokia galimybė egzistuoja.“ Bente prisimena: „Kai susipažinome, jis man viską apie save papasakojo. Būtent todėl, kad jis toks atviras, jaučiuosi su juo saugiai ir žinau, kad neleidžiu gyvenimo tuščiai. Atvirumas padeda būti kartu. Bet jo liga, žinoma, ne. Kai jis sirgo depresija, sakydavo, kad jei manęs nebūtų šalia, norėtų numirti. Tai lyg ir komplimentas, man jis svarbus, nes skamba kaip meilės prisipažinimas. Esame labai artimi. Larso moteriškas pradas labai stiprus, kai jis įžengia į namus, iškart žinau, kaip jis jaučiasi.“
Larsas von Trieras laikomas Ingmaro Bergmano lygio menininku. Jis nėra kuklus, bet tikrai išmainytų savo talentą į gyvenimą be baimės. Bente Trier įsitikinusi, kad jo talentą maitina būtent jautrumas, kylantis iš proto, kuriame kasdien gimsta siaubo scenarijus: „Gyvenimas su tokiu ligoniu gali būti pragaras. Tačiau jei kas turi menininko geną, privalo juo pasinaudoti. Larsas didžiuojasi tuo, kad nepripažįsta kompromisų arba kad nesileidžia suvaržomas politinio korektiškumo. Jis beprotiškai talentingas menininkas, bet gyvenime – idiotas. Visi turime jam truputį padėti.“
Kai Larsas kuria filmus, jo protas yra užimtas kažkuo kitu, o ne mirties baime. Kai tik atsiranda laisva akimirka, ta baimė vėl ima jį valdyti. Todėl Bente nuolat jam sugalvoja kokį nors užsiėmimą, net kai visa šeima atostogauja. Ar jis netrukus nebekurs filmų? Bente Trier įsitikinusi, kad to tikrai nebus: „Visiškai ne. Tai tik Nicolas Windingas Refnas mano, kad Larsas turi baigti su kinu. Tačiau jei atsiranda kokia nors nuomonė Larso tema, jis visada padarys atvirkščiai. Šituo niekada neabejokite.“
