7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nepaklusniųjų kinas

„Kino pavasario“ filmai, kuriuos būtina pažiūrėti „7 meno dienų“ skaitytojams

7MD
Nr. 10 (1071), 2014-03-14
Kinas
„Benamiai šunys“
„Benamiai šunys“

Kasmet vis daugėja ne tik „Kino pavasario“ filmų, bet ir dienų. Iš didžiulės šiųmetinio festivalio programos išrinkome filmus, galinčius sudominti tuos žiūrovus, kurie pasiilgo tikro kino, nesivaiko kino madų ar paviršutiniškų apžvalgininkų nuomonės ir nori kartu su filmų kūrėjais vaikščioti ne raudonais kilimais, o naujais, kartais net nepramintais takais. Žinoma, tie keliai ne visada atves tiesiai prie šedevro, bet klajoti tikrai bus įdomu.

 
„Agnieszkos H. sugrįžimas“ („Powrót Agnieszki H.“, Lenkija, rež. Krystyna Krauze, Jacek Petrycki, 2013)
Apie ką. Apie kino režisierę Agnieszką Holland – filmų „Vieniša moteris“, „Tamsoje“, „Degantis krūmas“ kūrėją. Filmas sugrįžta į jos studentiškus laikus Prahoje, pasakoja apie Holland draugus, su kuriais režisierė bendravo ir atsidūrusi emigracijoje, ir vėliau, jau po Aksominės revoliucijos. Apie tai, kaip 1966–1971 m. išgyvenimai nulėmė Holland likimą ir kūrybą.
Kas. Jacekas Petryckis – vienas geriausių lenkų vaidybinio ir dokumentinio kino operatorių, dirbęs su Krzysztofu Kieślowskiu, Marceliu Łozińskiu, filmavęs ne vieną Holland filmą. Jis režisuoja filmus, kurių kelis šiemet parodys „Kino pavasaris“.
Kam. Mėgstantiems sentimentalias keliones. Agnieszkos Holland gerbėjams.
 
Aleksejaus Germano filmų retrospektyva (Rusija, 1971–2014)
Apie ką. Jei kine kas nors gali prilygti Marceliui Proustui, tai tik Aleksejus Germanas. Visi jo filmai (iš viso šeši, pirmąjį „Septintą palydovą“ jis kūrė kartu su Grigorijumi Aronovu) – lyg bandymas sugrąžinti prarastą laiką: atkurti garsus, žodžius, buitį ar epochos kvapus, trumpai tariant, žodžiais neįvardijamą atmosferą, atsirandančią iš žmonių minčių, kančių, troškimų. Visa tai Germanas sugebėdavo paversti savo filmų vaizdais. Gal todėl jo filmai yra kaip veidrodis, kuriame matai save, nors tada ir negyvenai, 4-ajame ar dar kuriame kitame dešimtmetyje.
Kas. Pernai miręs režisierius tapo legenda dar būdamas gyvas. Pasakojimai apie jo sunkų būdą, maksimalizmą (paskutinįjį filmą „Sunku būti dievu“ Germanas kūrė vienuolika metų), neįtikėtiną reiklumą ne tik bendradarbiams, bet ir sau, atrodo atėję iš kito, nerealaus laiko. Žinomo rašytojo Jurijaus Germano sūnus neatsiejamas nuo Peterburgo atmosferos ir amžinų rusų inteligentų ginčų apie gyvenimo ir istorijos prasmę.
Kodėl. Germano filmai ypatingi daugybe kino estetikos aspektų, tačiau bene unikaliausia jų savybė – dokumentiškai atkurta praėjusio laiko realybė, prisodrinta grynos poezijos. Germano filmuose dera nesuderinami dalykai: aukštoji ir žemoji kultūra, kasdieniškos smulkmenos ir epochos ženklai, vulgarumas ir tragizmas, idealizmas ir fantasmagoriškas groteskas.
Kam. Mėgstantiems unikalų, sudėtingą, avangardinį kiną. Kaip ir Andrejus Tarkovskis, tikintiems, kad kinas yra laiko menas. Vertinantiems juvelyrišką darbą su aktoriais ir tokias pat juvelyriškas mizanscenas.
 
„Be pabaigos“ („Bez końca“, rež. Krzysztof Kieślowski, Lenkija, 1985) ir visa „Solidarumo“ judėjimui skirta lenkų filmų retrospektyva.
Apie ką. Apie karinę padėtį Lenkijoje. Veiksmas nukelia į 1982-uosius. Filmo herojė Uršula jaučia savo neseniai mirusio vyro Antonio buvimą. Ji negali atsigauti po vyro mirties. Antonio dvasia metafiziškai veikia tikrovę. Bet karinės padėties tikrovė taip pat parodyta filme – vienas kadaise Antonio gintų „Solidarumo“ veikėjų teismo procese turės pasirinkti, ar atsisakyti idealų ir gauti lengvesnę bausmę, ar nepasiduoti seno advokato įkalbinėjimams.
Kas. Šiuo filmu prasidėjo Kieślowskio bendradarbiavimas su scenaristu Krzysztofu Piesiewicziumi ir kompozitoriumi Zbigniewu Preisneriu. Filmas išreiškė režisieriaus nusivylimą politika ir buvo priešiškai sutiktas abiejų pusių – ir valdžios, ir opozicijos.
Kam. Pasiilgusiems Krzysztofo Kieślowskio filmų ir tiems, kurie jų dar nematė. Ieškantiems filmų apie pasirinkimo prasmę ir atsitiktinumą. Besigrožintiems Grażyna Szapolowska. Tikintiems romantiška meile. Mėgstantiems niūrius filmus.
 
„Benamiai šunys“ („Jiaoyou“ , „Stray Dogs“, rež. Tsai Ming-liang, Taivanas, Prancūzija, 2013), „Kelionė į Vakarus“ („Xi you“, „Journey to the West“, rež, Tsai Ming Liang, Taivanas, Prancūzija, 2014)
Apie ką. Šiemet „Kino pavasaris“ rodo du režisieriaus Tsai Ming-liango filmus. Vaidybinis „Benamiai šunys“ pasakoja apie benamių šeimą – tėvą ir du jo vaikus, atsidūrusius gyvenimo paraštėse ir bandančius ten išgyventi. Tačiau filmas jau lyg ir nebeturi fabulos, jis – gryna gyvenimo kontempliacija. Dokumentinis „Kelionė į Vakarus“ – iš kelerius metus režisieriaus kuriamo ciklo apie vaikštančius žmones. Šiame, pačiame naujausiame, Marselio gatvėmis vaikščios vienuolis budistas ir aktorius Denis Lavant’as.
Kas. Tsai Ming-liangas (g. 1957) – vienas iš originaliausių ir kontroversiškiausių šių dienų „lėtojo“ kino autorių, pelnęs visų prestižinių festivalių apdovanojimus. Jo filmuose susilieja didžioji Europos autorinio kino tradicija ir savitas minimalistiškas režisieriaus pasakojimo stilius. Pagrindinės Tsai Ming-liango filmų temos – vienatvė, nesugebėjimas bendrauti, meilės ir kūno ilgesys – atskleidžiamos pasitelkus realistiškas detales. Jis nuolat sugrįžta prie tų pačių motyvų, siužetų, juos transformuoja, daugina, tad filmai sukelia vientiso hipnotizuojančio kūrinio įspūdį. Iš Tsai Ming-liango filmų sklindanti melancholija tarsi apvalo nuo laikinumo apnašų, todėl filmai tampa tikra meditacija.
Kam. Sinefilams. Filosofams. Poetams. Grynojo kino gerbėjams. Nesižavintiems „popsiniu“ Kim Ki-duku.
 
„Geografas gaublį pragėrė“ („Geograf globus propil“, rež. Aleksandras Veledinskis, Rusija, 2013)
Apie ką. Apie trisdešimtmetį provincijos biologą Viktorą, kuris skurdo, todėl nuėjo dirbti į mokyklą. Ten jis susidūrė su visai nauja karta. Gyvenime – su gražuolės žmonos neištikimybe ir kitos gražuolės – mokinės meile. Kartu su mokiniais Viktoras rengiasi į žygį – plaukti Uralo upe, kuris taps tikru išbandymu.
Kas. Aleksandras Veledinskis (g. 1954) užima išskirtinę vietą šių dienų rusų kine. Jis sukūrė nedaug filmų. Tačiau jo „Gyvas“ – iš tų kūrinių, kurie vos tik pasirodę tapo kultiniais. Veledinskis buvo serialo „Brigada“ scenaristas, sukūrė serialą „Įstatymas“.
Kodėl. Inteligentą Viktorą visi laiko nevykėliu, taip pat ir mokiniai. Nors jie sugeba suprasti, kad mokytojas – geras žmogus. Tačiau Konstantinas Chabenskis vaidina ne nevykėlį, o asmenybę, kuri negali išsitekti pastebimai nuskurdusiuose naujuose laike ir erdvėje. Jo naivus ir kartu saviironiškas siekis tapti šiuolaikiniu šventuoju ir besaikis alkoholio vartojimas tik paryškina groteskiškos ir absurdiškos tikrovės, kuriai visai nereikia žmonių, bandančių išsaugoti sielą, tragizmą. Tačiau kad ir kas atsitiktų, Viktoras žino, kad svarbiausia gyvenime yra laisvė. Jis – idealus belaikių laikų didvyris. Būtų gerai, jei ir vienas iš mūsų.
Kam. Mėgstantiems gyvą kiną. Senos komedijos apie nevykėlį inteligentą – Georgijaus Danelijos „Rudens maratonas“ gerbėjams. Sekantiems Konstantino Chabenskio kūrybą. Tiems, kuriems kine nusibodo sėkmės istorijos. Mėgstantiems filmus apie „neteisingus“ herojus. Norintiems išmokti būti laisviems. Mokytojams.
 
„Glorija“ („Gloria“, rež. Sebastian Lelio, Čilė, 2013)
Apie ką. Apie penkiasdešimt aštuonerių energingą moterį Gloriją, kuri nenori ramiai senti. Ji vaikšto į šokius tokiems pat pagyvenusiems ir vienišiems. Kartą Glorija sutinka Rodolfą. Jie abu išsiskyrę, bet viliasi dar patirti paskutinę didelę meilę.
Kas. Visas filmas laikosi ant trapių nuostabios aktorės Paulinos Garcios pečių: ji sugeba suvaidinti subtiliausius herojės jausmų ir minčių niuansus, perteikti jos baimę senti ir puikų savo herojės humoro jausmą.
Kodėl. Tokių herojų šių dienų kine pasitaiko vis rečiau, o šis moters portretas – tikrai nepamirštamas.
Kam. Visiems.
 
„Groja Liuvinas Deivisas“ („Inside Llewyn Davis“, rež. Ethan ir Joel Coen, JAV, 2013)
Apie ką. Apie talentingą muzikantą, kuriam nelemta prasimušti, tapti garsiam ir populiariam. Apie 7-ojo dešimtmečio pradžią Niujorke, kai dar karaliauja folk muzika, bet jau neišvengiamai artėja roko era. Liuvinas gali rinktis: atsisakyti menininko karjeros arba atsisakyti savo stiliaus ir groti tai, kas visiems patinka. Bet jis nenori išduoti savęs, nors gyvenimas griūva. Liuvinas supranta, kad jo laikas baigėsi. Jis nebebus jokios istorijos herojus. Personažas, kurio tik profilį Coenai rodo filmo pabaigoje, – Bobas Dylanas. Bet laikas jau priklauso jam. Apie pilką 1961-ųjų žiemą Niujorke. Apie Grinič Vilidžo bohemą. Apie katiną Ulisą, kuris pabėga, o paskui netikėtai atsiranda, keliauja kartu su Liuvinu į Čikagą. Apie buvimo marginalu prasmę.
Kodėl. Broliai Coenai ne tik sukūrė išmintingą ir liūdną kelio filmą, bet ir norėjo sugriauti muzikinių filmų klišes, kai muzikantas anksčiau ar vėliau nugali visas kliūtis ir tampa žvaigžde. Coenus visada labiau domino nesėkmės istorijos. Suvaidinęs Liuviną Oscaras Isaacas nusipelno kelių „Oskarų“, kaip ir filmas, kuris „Oskarui“ tiesiog per geras.
Kam. Brolių Coenų gerbėjams. Mėgstantiems labai gerą kiną. Tiems, kuriems patinka juodos ir tragiškos komedijos. Nebijantiems liūdesio. Mąstantiems apie gyvenimo kelionę. Carey Mulligan ir Justino Timberlike’o gerbėjams.
„Ida“ (rež. Paweł Pawlikowski, Lenkija, Danija, 2013)
Apie ką. Apie Aną, kuri užaugo vienuolyno prieglaudoje ir nori duoti įžadus. Vienuolyno vyresnioji įkalba merginą susitikti su vienintele gyva giminaite – teta Vanda. Iš jos Ana sužino, kad yra žydė Ida. Kartu jos važiuoja į kaimą, kur Idos tėvai gyveno dar prieš karą. Stalino laikais galinga prokurore buvusi Vanda įtaria, kad kaimynas, kurių sūnus dabar gyvena Idos tėvų namuose, nužudė jos gimines. Kelionė tęsis, kol moterys susigrąžins artimųjų kaulus. Apie kaltės jausmą. Apie tikėjimą. Apie savo (religinės, tautinės) tapatybės paieškas. Apie gyvenimo kelio pasirinkimą.
Kas. Už Vandos vaidmenį Agata Kulesza pelnė ne vieną svarbų apdovanojimą, tarp jų ir Lenkų kino akademijos apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį.
Kam. Mėgstantiems nespalvotą kiną, tobulai nufilmuotus vaizdus, jaučiantiems nostalgiją 6-ojo dešimtmečio pabaigos ir 7-ojo dešimtmečio pradžios kino ir fotografijos stiliui, vertinantiems aukščiausios klasės vaidybą. Suprantantiems, kad panašių istorijų būta ir Lietuvoje ir kad mūsų kinematografininkų jos nedomina.
 
„Firminis sumuštinis“ („Club Sandwich“, rež. Fernando Eimbcke, Meksika, 2013)
Apie ką. Apie paauglį Hektorą, kuris atostogauja kartu su mama. Paloma dar visai jauna ir labiau panaši į vyresnę berniuko seserį nei į mamą. Jie leidžia laiką viešbučio baseine, klausydami savo „iPodų“ ir aptarinėdami muziką. Apie gimstantį Hektoro seksualumą. Jis niekad nebuvo sutikęs savo tėvo, mama jam lyg draugas. Todėl Hektorui reiks pačiam nuspręsti, koks turi būti tikras vyras. Apie Jazminą, kuri apsistojo viešbutyje kartu su tėvais ir greit susidraugavo su Hektoru. Ir apie akimirką, kai Hektoro mama supras, kad jos mažasis berniukas išaugo.
Kam. Prisimenantiems „Kino pavasario“ rodytą Eimbcke’s filmą „Tahoe ežeras“. Mėgstantiems originalų režisieriaus stilių ir subtilias melancholiškas brendimo dramas.
 
„Kombinatas „Viltis“ („Kombinat „Nadežda“, rež. Natalija Meščianinova, Rusija, 2013)
Apie ką. Užpoliarėje gyvenančių jaunuolių laisvalaikis toks pat kaip ir jų bendraamžių, – muzika, svajonės, meilė ir alkoholis. Sveta myli savo sužadėtinį, bet jis išvyko į pietus, ji nekenčia Nadios, kuri myli Jurijų, Dronas neabejingas Svetai, Serioža ir Jana myli vienas kitą. Filmo personažai turi daug planų, kuriuos aistringai svarsto kartu su draugais. Bet planų jie neįgyvendina, nes lengviau gyventi nieko neveikiant. Vienas gimtadienis keičia kitą, o svajonė iš Norilsko išvykti į Didžiąją žemę taip ir lieka neįgyvendinta. Nejaugi jie liks čia amžiams?
Kas. Režisierė Natalija Meščianinova šiuo filmu debiutavo vaidybiniame kine. Ji – garsios dokumentininkės Marinos Razbežkinos mokinė, pati turi dokumentininkės patirties ir tai „Kombinatui „Viltis“ tik į naudą. Režisierė sako siekusi absoliučiai realistiško aktorių buvimo kadre, tačiau net profesionalai kai kurias scenas palaikė dokumentiniu kinu.
Kam. Norintiems pamatyti filmą, kurį kritikai net pavadino šiuolaikinė Rusijos metafora. Besidomintiems jaunuoju rusų kinu.
 
„Nepalas foreva“ („Nepal Foreva“, rež. Aliona Polunina, Rusija, 2013)
Apie ką. Avantiūrinė dokumentinė komedija apie du rusų politikus – du organizacijos „Peterburgo ir Leningrado srities komunistai“ vadovus. Jie nusprendė vykti į Nepalą, kur neseniai baigėsi pilietinis karas. Politikų tikslas – sutaikyti dvi susipykusias šalies komunistų partijas. Vyrai įsitikinę, kad šis jų žingsnis pagreitins taikos ir brolybės įsigalėjimą pasaulyje. Iš pradžių kelionė buvo sugalvota tik kaip būdas atkreipti į organizaciją žiniasklaidos dėmesį. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad filmo herojams iš tikrųjų teko vykti į Nepalą.
Kas. Aliona Polunina sukūrė prieš kelerius metus VDFF apdovanotą dokumentinį filmą apie rašytojo Eduardo Limonovo įkurtą nacionalbolševikų partiją „Revoliucija, kurios nebuvo“.
Kodėl. Dokumentinės komedijos pasitaiko retai. Geros dokumentinės komedijos – dar retesnės. Pagrindinis filmo herojus visai aktualus ir mums, tai toks „vietoje išpilstytas“ fiureris. Konfliktas tarp šio kovotojo formos ir turinio paradoksalus ir juokingas.
Kam. Ironiškųkino epopėjų ir gero dokumentinio kino gerbėjams.
 
„Norte. Istorijos pabaiga“ („Norte, the End of History“, rež. Lav Diaz, Filipinai, 2013)
Apie ką. Nekaltas žmogus apkaltinamas žmogžudyste ir atsiduria kalėjime, o tikrasis žudikas mėgaujasi laisve. Žudikas – intelektualas, buržua ir revoliucionierius, jį kankina begalinės jo šalies išdavystės ir apatija. Kalinys – paprastas žmogus, jis pradeda priprasti prie kalėjimo gyvenimo, kai staiga atsitinka keisti ir paslaptingi dalykai.
Kas. Lavas Diazas garsėja ilgais filmais, trunkančiais po 10 valandų, kur viskas vyksta realiu laiku, pavyzdžiui, jei herojus turi nueiti 300 metrų, jis juos ir eina. „Norte. Istorijos pabaiga“ trunka tik 250 minučių. Režisierius mėgsta kontrastą tarp sąlygiškų dekoracijų, realistiškos vaidybos ir kartais diskretiškų fantastiškų intarpų. Jo tikslas – Istorijos reapropriacija. Jam Istorija atrodo pernelyg žiauri, kad ją būtų galima pasakoti be estetikos tarpininkavimo.
Kodėl. Užuominų į Fiodoro Dostojevskio kūrinius, pirmiausia į „Nusikaltimą ir bausmę“, prismaigstytas filmas – lyg biblinis pasakojimas apie blogį Žemėje. Tačiau žiūrėdami panašius filmus geriau suprantame, koks nuobodus ir kartu unikalus yra žmogaus gyvenimas.
Kam. Intelektualams. Snobams. Mėgstantiems radikalų kiną.
 
„Nuodėmės prisilietimas“ („Tian zhu ding“, „A Touch of Sin“, rež. Jia Zhangke, Kinija, 2013)
Apie ką. Keturios novelės, kurių herojai kuria šiuolaikinės Kinijos portretą. Tai visuomenė, išgyvenanti audringą ekonominę raidą ir vis labiau užsikrečianti prievarta. Kalnakasį papiktina įsiviešpatavusi korupcija ir jis nusprendžia imtis veiksmų. Darbininkas migrantas atranda begalines šaunamųjų ginklų galimybes. Turtingo kliento priekabiavimas saunos darbuotoją veda į neviltį. Dar vienas filmo personažas dažnai keičia darbą, bet jo sąlygos kaskart vis blogesnės. Todėl vienintelis visų jų problemų sprendimas yra mirtis arba žmogžudystė.
Kodėl. Nuo pat sudėtingos struktūros ir gilios refleksijos apie naujausią šalies istoriją – filmo „Platforma“, kuris atnešė Jia Zhangke (g. 1970) tarptautinį pripažinimą, režisierius analizuoja blogį. Kalbėdamas apie „Nuodėmės prisilietimą“ po filmo premjeros Kanuose, jis sakė norėjęs sukurti prievartos portretų seriją. Naujausiame filme blogis rodomas gražiai, režisierius siekė kuo aštresnės ir talpesnės formos, nes tik ji žadina refleksiją. Bet Jia Zhangke pasitelkė ir tradicinį, populiarų kinų meną – operą ir kovų filmus, kurie kadaise kūrė tarpusavio ryšio jausmą.
Kam. Mėgstantiems gerą kinų kiną. Mąstantiems apie blogį. Jia Zhangke gerbėjams.
 
„Policininko žmona“ („Frau des Polizisten“, rež. Philip Gröning, Vokietija, 2013)
Apie ką. Apie jauno policininko iš tylaus vokiečių miestelio šeimos gyvenimą. Šeima atrodo ideali, kol paaiškėja, kad jie gyvena visiškai izoliuotai. Vyras ir žmona pasmerkti tik vienas kitam, bejėgiai, nelaimingi. Tai, kad moters gyvenimas kupinas prievartos, paaiškėja ne iškart. Viena mėlynė, kita, bet ramybės scenas neišvengiamai keičia vis žiauresnė prievarta.
Kodėl. Policininkas linkęs į pedantišką tvarką ir švaros maniją, režisierius ją primeta žiūrovams, padalydamas visą filmą į tiesiog buhalteriškai tiksliai sunumeruotas dalis, rodydamas gražiai nufilmuotus vaizdus. Tačiau tos sunumeruotos scenos juk skaičiuoja filmo laiką iki katastrofos.
Kam. Sugebantiems žiūrėti bekompromisinį, nuoseklų, atvirą kiną. Ankstesnio šio režisieriaus filmo apie uždarą vyrų vienuolyno gyvenimą „Didžioji tyla“ gerbėjams. Besidomintiems kontoversiškai vertinamais filmais.
 
„Praeities griuvėsiai“ („Blue Ruin“, rež. Jeremy Saulnier, JAV, 2013)
Apie ką. Apie kerštą, kuris suteikia gyvenimui prasmę.
Kas. Filmo herojus Dvaitas yra benamis. Jis gyvena paplūdimyje, maitinasi maisto likučiais, o naktis leidžia sename automobilyje. Vieną dieną Dvaitas sužino, kad iš kalėjimo išėjo žmogus, susijęs su jo praeities įvykiais. Dvaito gyvenimas pasikeičia. Jis nusprendžia grįžti į gimtuosius kraštus ir atkeršyti.
Kam. Mėgstantiems amerikiečių nepriklausomųjų kiną. Skaičiusiems „Grafą Montekristą“. Mėgstantiems filmus, kurie patinka Kanų kino kritikams, nes „Praeities griuvėsiai“ apdovanoti jų prizu.
 
Parengė Ž. P.

 

„Benamiai šunys“
„Benamiai šunys“
„Firminis sumuštinis“
„Firminis sumuštinis“
„Glorija“
„Glorija“
„Groja Liuvinas Deivisas“
„Groja Liuvinas Deivisas“
„Norte. Istorijos pabaiga“
„Norte. Istorijos pabaiga“
„Praeities griuvėsiai“
„Praeities griuvėsiai“