Jei esate įpratę susitapatinti su pagrindiniu filmo veikėju, žiūrėti Martino Scorsese „Volstryto vilką“ („The Wolf of Wall Street“, JAV, 2013) bus nesmagu. Tikru filmo bendraautoriu (ir koprodiuseriu) tapęs Leonardo DiCaprio šįkart vaidina ne tik iš kitų Scorsese filmų pažįstamą sociopatą, bet cinišką ir kartu charizmatišką nusikaltėlį. Susitapatinti su juo, ko gero, pernelyg rizikinga. Greičiau atvirkščiai. Tačiau vis dėlto iš esmės visai banali istorija apie sukčiaus iškilimą ir žlugimą įtraukia nuo pat pirmų „Volstryto vilko“ kadrų, parodijuojančių garsius reklaminius finansinių bendrovių klipus. Juos už kadro komentuoja pats filmo herojus. Jis realus, nes filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Beje, pats Belfortas filmo pabaigoje taip pat pasirodys ekrane – Naujojoje Zelandijoje jis pristatys susirinkusiems DiCaprio personažą.
Tačiau Scorsese nebūtų Scorsese, jei Belforto nepaverstų tikru savo kuriamo kino veikėju. Scorsese „Volstryto vilke“ įrodo, kad vienų jau seniai palaidotas, o kitų bandomas atgaivinti, autorinis kinas neišsisėmė. Iš pradžių gali atrodyti, kad istorijos pasakotojas yra DiCaprio suvaidintas Džordanas Belfortas, kuris filmo pradžioje net pabrėžia savo buvimą, tikrąja to žodžio prasme pakeisdamas automobilio spalvą (kadre raudonas iškart tampa baltas), ir ne viename epizode tiesiogiai kreipiasi į kamerą, tiksliau, į žiūrovus, tarsi tai būtų ne filmas, o dar vienas jo bandymas įsiūlyti žmonėms neegzistuojančią prekę. Juk būtent ta įtikinėjimo dovana ir sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau neapsigaukime, tikrasis filmo autorius lieka Scorsese, nes „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus. Gal labiausiai stebina tai, kad į aštuntą dešimtį įžengęs režisierius sugeba į realią, neseniai (nes veiksmas prasideda 1987-aisiais) vykusią istoriją pažiūrėti ne tik iš sinefiliškos distancijos, bet ir temperamentingai, kaip į niekad nesibaigiančią vartojimo orgiją.
Infantiliškas plėšrūnas Belfortas gana greit perpranta Volstryto dėsnius, kuriuos jam paaiškina vyresnysis kolega – įsimintinas Matthew McConaughey personažas ekrane pasirodo vos kelias minutes, bet kartu ir pradeda be galo spalvingą šio filmo antro plano personažų galeriją. Jo ritualinis gestas, primenantis beždžionių pasisveikinimą, taps tuo gestu, kuris vėliau suvienys nuolat augančios Belforto kompanijos darbuotojus. Jis ją įkurs su keliais gyvenimo šiukšlyne rastais draugeliais po to, kai Volstrytą ištiks kažkuri krizė ir nusprendęs praturtėti pradedantysis brokeris Belfortas atsidurs gatvėje. Tačiau noras būti turtingam jo neapleis niekad. Belfortas kraunasi turtus ne tam, kad nuveiktų kažką svarbaus, bet kad galėtų vartoti. Pirkti prabangius namus, jachtas, daiktus, brangenybes, vartoti milžiniškus kiekius įvairiausių narkotikų ir, atsiprašau už posakį, įvairiausių moterų. Kartu su juo tuo užsiima ir Belforto bendradarbiai, kuriais jis manipuliuoja taip pat meistriškai. Tarsi prisimindamas filmus apie Niujorko mafiozus, režisierius juos apibūdina panašiai taikliai, bet kartu su Belforto draugais „Volstryto vilke“ atsiranda ir „amerikietiškos svajonės“ degradacijos tema – uždirbti nešvarių pinigų gali legaliai įkurtoje bendrovėje, mulkindamas kvailesnius už save. Belforto „bendražygiams“ jau neegzistuoja joks garbės ar šeimos vertybių kodeksas, kuriuo dar galėjo didžiuotis Scorsese mafiozai. Sukčiai peržengė visas ribas. Pirmasis Belforto bendradarbis – kvailelis Donis (Jonah Hill) vedė savo pusseserę ir, regis, pripažįsta tik pinigų galią.
Vis dėlto, kodėl tris valandas neapleidžia noras žiūrėti į DiCaprio personažą – blogą, regis, niekad taip ir nesuaugusį berniuką, kuris gali priversti kiekvieną atiduoti jam paskutinius pinigus? Todėl, kad norisi sulaukti jo pasmerkimo valandos? Ar todėl, kad jis paaiškina Volstryto sukeltą krizę, kurią ne vienam žiūrovui teko išgyventi savo kailiu net čia, Lietuvoje?
Atsakymų gali būti daug, bet svarbiausias glūdi pačiame filme. DiCaprio kuria savo personažą, pasitelkdamas daugybę spalvų ir atspalvių. Jis – ir žiaurus cinikas, ir kartu sentimentalus žmogus, jaučiantis ryšį su tais, kuriuos pakėlė iš gyvenimo šiukšlyno – viena įsimintiniausių filmo scenų, kai įsijautęs į prisiminimus apie tai, kaip padarė vienišą motiną Kalę turtingą ir galingą , Belfortas nusprendžia nepalikti firmos ir taip pats išsikasa sau duobę. Sunku suabejoti ir jo jausmais gražuolei modeliui Naomi (Margot Robbie), kuri galiausiai išduos Belfortą. Reikia pripažinti, kad tai – vienas geriausių DiCaprio vaidmenų. Šis jo personažas, žinoma, primena Getsbį, taip pat siekusį valdyti pasaulį, bet narkotinių orgijų siautulyje nuolat atsiduriantis Belfortas – lyg bet kokį sugebėjimą jausti, mylėti, kentėti praradęs Getsbis.
Scorsese nė akimirką neleidžia būti Belfortui lyriškam, patetiškam ar net tragiškam. Atvirkščiai, kiekvieną Belforto žingsnį link asmeninės katastrofos jis rodo vis labiau tirštindamas ir personažo, ir situacijų komizmą. Scenose su kitu sukčiumi, šveicarų bankininku Soreliu (Jean Dujardin) ar Naomi tetule iš Londono (Joanna Lumley) atsiranda dvigubo žaidimo motyvas, kai personažai tariasi suvokę, ką galvoja kitas. Tačiau pati negailestingiausia (ir juokingiausia) yra scena, kai narkotikų beveik paralyžiuotas Belfortas bandys prišliaužti iki savo mašinos ir grįžti namo, tikėdamasis sustabdyti Donį, kuris žeria visas paslaptis tiesiai į FTB klausomo telefono ragelį.
Be abejo, Scorsese meistriškai pabrėžia Belforto būsenų kaitą, pasitelkdamas operatorių Rodrigo Prieto, kuris keičia optiką tada, kai filmuoja blaivų Belfortą, ir tada, kai jis apkvaišęs nuo narkotikų. Panašiai, priklausomai nuo herojaus būsenų, keičiasi ir filmo montažas. Tačiau svarbiausia „Volstryto vilke“ yra jo intonacija: Scorsese sukūrė satyrą. Gal todėl jis ir neakcentuoja bene vienintelio doro filmo personažo – FTB agento (Kyle Chandler) likimo. Vieną akimirką, kai Belforto pakviestas į prabangią jachtą jis gundomas kyšiu, kyla abejonė, ar agentas atsilaikys, bet su juo atsisveikiname niūriame metro vagone, kai jis kartu su kitais tokiais pat nelabai turtingais grįžta iš darbo namo. Vis dėlto jis iš kito filmo. Nes puošnus, barokiškas, prisodrintas neįtikėtinų detalių, nuolat į kūniškas, narkotikų ar pinigų orgijas panardinantis reginys „Volstryto vilkas“ yra pinigų satyra. Pinigai gali viską šiame pasaulyje. Todėl neatsitiktinai pagaliau FTB agentų prigriebtas Belfortas, trumpam atsidūręs kalėjime, prisipažins, kad jo baimės buvo nepagrįstos – kai turi daug pinigų, net kalėjime jausies gerai. Bet, regis, Scorsese nori mums parodyti, kaip pinigai keičia pasaulį. Padaro jį lėkštą, primityvų, pagrįstą vartojimu ir instinktų tenkinimu. Kaip pinigų troškulys griauna žmogaus ir pasaulio pagrindus. Bet Scorsese neturi iliuzijų, kad kas nors pasikeis. Todėl Belfortas tęsia savo „žygį“. Finalinėje scenoje pamatysime švytinčias į jo paskaitą susirinkusių žmonių akis. Jie taip pat nori būti turtingi.
