Kas nemėgsta kino? Drįsčiau teigti, kad visi jį dievina. Kadaise surinkęs duomenis knygai apie lietuvius išeivius, dirbusius JAV kinematografijoje, nenurimstu ir šiandien – vis tikiuosi „aptikti“ tokį tautietį. Ir, kaip sakoma, „kuo giliau į mišką...“
Štai Tarptautiniame Čikagos kino ir muzikos festivalyje pavasarį „atradau“ filmo „Paskutinė daina prieš karą“ („The Last Song Before the War“) režisierę Kiley Kraskouskas. Pažintis su šio dokumentinio filmo kūrėja netrukus laukia ir Lietuvos žiūrovų. Kiley pirmą kartą pristatys savo filmą Tarptautiniame Kauno kino festivalyje.
Lietuvaitė?
Taip, iš tikrųjų. Kiley gimė 1978 m. Fičberge, Masačusetse. Ji nelankė šeštadieninės lituanistinės mokyklos, nešoko tautinių šokių, neskautavo, bet girdėjo senelius tarpusavyje kalbant lietuviškai. Lietuviški patiekalai buvo įprasti jų šeimos virtuvėje. Dar 10-ajame dešimtmetyje jos tėvas verslininkas Jamesas lankydavosi Lietuvoje. Jis domėjosi savo šaknimis ir savo dukrai Kiley įžiebė meilę lietuviškam paveldui. 1993-aisiais Kiley pirmą kartą aplankė savo protėvių žemę – dalyvavo „People to People Student Ambassador“ programoje. Antrą kartą ji aplankė Lietuvą po septynerių metų – tąsyk vyko į savo tėvo vestuves. Jamesas Kraskouskas vedė kaunietę Astą, ši dabar Bostone studijuoja teologiją.
Kinematografininkė
Denverio universitete įgijusi sociologijos bei politikos mokslų bakalauro laipsnį, Kiley nutarė pratęsti studijas Niujorko universitete, čia įgijo sociologijos magistro laipsnį. Tačiau paskui ji pasuko kitu keliu. Kiley prisipažino: „Vis dar mąstau kaip sociologė, ypač rasių, klasių, lyčių nelygybės klausimais. Tai mane veikia ir kaip žmogų, ir kaip kino kūrėją. Nutariau netapti mokslininke, nes supratau, kad dokumentinių filmų kūryba daug efektyvesnis būdas nagrinėti sociologinius bei politinius klausimus. Mėgstu įtemptą darbo aplinką, manęs negąsdina griežti terminai. Juk tai kino gamybos proceso dalis, akademiniame pasaulyje to tikrai nepatirsi.“
Kiley nemano esanti kinematografininkė – tiesiog kurdama filmus ji gali papasakoti apie tikrus įvykius, kurie ją domina. Trauką kinui Kiley pajuto 2004 m. studijuodama Niujorke. Ten ji ir pati dėstė kai kuriuos kursus, juose panaudodama ir dokumentinius kadrus. „Nustebau patyrusi, kiek iš tikrųjų buvo gero šios rūšies kino. Tiesa, kartais informacija būdavo naudinga, tačiau meninis pateikimas – siaubingas. Gal buvau naivi, bet pajutau norą kūrybingiau viską sujungti. Dabar suprantu, koks tai buvo iššūkis, kaip tai sudėtinga ir brangu“, – prisipažino Kiley.
Jauna Amerikos lietuvaitė pradėjo kilti karjeros laipteliais dviejose Virdžinijos valstijos kino studijose: „Rock Creek Productions“ ir „Cortina Productions“. Kiley iš karto nutarė „atsisėsti į dvi kėdes“ – ne tik režisuoti filmus, bet ir prodiusuoti. Gal kūryba romantiškesnė už vadybą, tačiau jai prie širdies ir viena, ir kita. Verslininkės gyslelę ji paveldėjo iš savo tėvo bei senelių, kurie turėjo alkoholinių gėrimų parduotuvę. Kalbėdama apie vadybą Kiley užsidegė tarsi fejerverkas: „Kokia tai jėga – sukurti savo verslą ir būti įvykių sūkuryje. Aišku, tokia aplinka ne silpnadvasiams, bet mane jaudina galimybės augti su tuo, kas tavo rankomis sukurta...“
Gimtadienio dovana sau
Kiley Kraskouskas gimė būti verslininkė: „Turėti verslą turbūt mano kraujyje.“ Prieš dešimtmetį jį užsibrėžė gyvenimo tikslą – iki 35-erių sukurti kino filmą ir pradėti savo verslą. Kaip tik per jos gimtadienį ir įvyko filmo premjera Čikagos festivalyje. Svajonė įgyvendinta. Kiley laiminga, kad jos kūrybinėje kelionėje atsirado dvi bendramintės, tapusios verslo bendražygėmis bei koprodiuserėmis – Andrea Papitto ir Leola Calzolai-Stewart. Visos trys siekė to paties, iš bendro darbo gimė filmas „Paskutinė daina prieš karą“. Moterys nutarė įsteigti savo bendrovę „Thinking Forward Media“.
Kiley, Andrea, Leola bei kiti jų bendradarbiai rimtai domisi ekonomikos raida, demokratija bei moterų teisėmis, todėl ir ieško užsakovų tokios tematikos filmams. Neseniai George’o Washingtono universiteto užsakymu jos baigė kurti kelis filmus, pasakojančius apie šios mokslo įstaigos dėstytojų pasiekimus gerinant žmonių gyvenimą pasaulyje. Jos taip pat propaguoja turizmą besivystančiose šalyse, ypač Zimbabvėje. Anot trijulės, turizmas – galingas taikos raktas norint atverti duris geresniam tarpusavio supratimui ir ekonominiam bendradarbiavimui.
„Laiminga pabaiga“?
Kiley dokumentinis filmas „Paskutinė daina prieš karą“ spalio pradžioje bus rodomas Tarptautiniame Kauno kino festivalyje. Filmas pasakoja apie kasmetinę šventę dykumose, netoli Timbuktu, apie stulbinantį koncertą, kuriame dalyvavo daugybė „Grammy“ apdovanojimą pelniusių atlikėjų. Susirinkus Sacharoje, jų širdyse ir daina susilieja – vardan pasaulinės taikos ir tuaregų paveldo išsaugojimo.
Bet prieš tai buvo treji ilgi, sudėtingi kūrybinio darbo metai. Nelengva buvo rasti lėšų, iššūkis buvo ir dvi svetimos kalbos. Šis filmas jau rodytas ir keliuose kituose JAV festivaliuose. Iš Lietuvos Kiley su savo filmu keliaus į „IMZ World Music Film Festival“ Kardife (D. Britanija), po to – į Torontą.
