„Sociologai jau seniai pastebėjo, kad 10-ajame dešimtmetyje užaugusi karta skiriasi padidėjusiu cinizmu. Tokios jau buvo jų brendimo sąlygos: šie jaunuoliai faktiškai patyrė bado ir visiško nuskurdimo grėsmę, vadinasi, jie labai gerai suvokia pinigų ir patogumų vertę. (...) Kas nors iš vyresniųjų elito atstovų gal dar ir prisimena 10-ojo dešimtmečio politinį idealizmą, bet jaunesniems nėra ko prisiminti: viskas, ką jie matė politikoje, tai blogai slepiamas egoizmas ir noras tyliai dalinti išteklius. Todėl nauji valdžios veidai neturi iliuzijų ir puikiai supranta, kur ir kodėl jie atsidūrė. Ko tikrai nėra valdžios elite, tai idealistų ir nuoširdžių kovotojų už tikėjimo grynumą. Kiekvienas iš tribūnos demonstruojamas susijaudinimas turi savo kainą.“
Lažinuosi, kad neatspėsite, kas šios citatos autorius ir kam ji skirta. Taip rusų sociologas Aleksandras Duka apibūdina jaunąją rusų politikų kartą. Bet žiūrėdamas į amžinai jauną lietuvių liberalų elitą kažkodėl prisiminiau Dukos išvadą. Proga buvo įdomi – Seimo liberalai norėjo nuversti sveikatos ministrą socialdemokratą Vytautą Andriukaitį ir surengti jam interpeliaciją. Liberalai, kaip visada, demonstravo Čikagos liberalizmo pradžiamokslį (per paskutinius dešimt metų jie nieko naujo neperskaitė?), o ministras kalbėjo konkrečiai, bet su ta idealizmo gaidele balse, kuri visada erzina cinikus. Tačiau šou, kurį transliavo Seimo televizija, buvo išskirtinis. Interpeliacijos įrašą rodyčiau mokyklose kaip ideologinės diskusijos pavyzdį. Man ji dar kartą pademonstravo lietuvių liberalų intelektualinį neįgalumą. Todėl visai nestebina, kad su liberalizmo vėliava politikon žengęs Vilniaus meras kėsinasi į LGBT teisę žygiuoti Gedimino prospektu. Regis, Gintaras Steponavičius, Eligijus Masiulis Seime turėtų pirmieji kelti klausimus apie mažumų teisių pažeidimus, bet ne, jie vis moko mus laukinio kapitalizmo. Tik ne tolerantiškumo ar modernaus požiūrio į vertybes ir asmens laisvę.
Šis savaitgalis žada daug valstybinių iškilmių, atidarymų, paminėjimų ir kitokių renginių, tad politikų ir retorikos ekrane bus daugiau nei įprastai. Man tas nesibaigiantis šventimas kelia įtarimus apie rinkodaros ir politinių ciklų supanašėjimą, juk prezidentavimu ES pradėta džiaugtis ilgokai prieš jam prasidedant, panašiai kaip kalėdiniais parduotuvių papuošimais tik rudeniui prasidėjus. Bet šūkis: „Nė dienos be šventės!“ kažkodėl neįkvepia. Todėl siūlau pažiūrėti kelis filmus, kurie analizuoja liberalios asmenybės degradaciją (arba atvirkščiai).
Pirmiausia tai garsaus scenaristo Tony Gilroy’aus 2007 m. filmas „Maiklo Kleitono sukurtoji tiesa“ (BTV, 8 d. 21.25). Jo herojus – vienos garsiausių Niujorko advokatų kompanijų specialistas. Jis gina turtingųjų interesus ir gali kiekvieną situaciją pakreipti jų naudai. Todėl Kleitono pravardė „valytojas“. Bet įvykiai pakrypsta nenumatyta linkme. Kleitono draugas pagarsina nemalonią tiesą apie chemijos koncerno, kurį gina kompanija ir Kleitonas, nusikaltimus. Kleitonui teks pasirinkti, kieno jis pusėje. Jo laukia keturios iki šiol karjeroje baisiausios dienos, nes ima busti Kleitono sąžinė.
Filmas pasižymi puikiu aktorių ansambliu: George’as Clooney čia sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų, Tomas Wilkinsonas puikus kaip visada, o Tilda Swinton už žiauriosios Karen vaidmenį buvo apdovanota „Oskaru“. Pamenu, vienas kolega rašė, kad jos kostiumėlis filme toks pat dehumanizuojantis kaip karinė uniforma.
Panašioje situacijoje atsiduria ir Reto Salimbeni filmo „Vienintelis kelias“ (BTV, 11 d. 22.10) herojus Edis (Til Schweiger). Jis dirba reklamos firmoje, Edžio laukia puiki karjera ir vedybos su firmos direktoriaus dukra. Bet suteikęs alibi prievartautojui Entoniui netrukus Edis praranda darbą, susiduria su prievartos auka, o po Entonio mirties – ir įtariamuoju.
Tikras reklamos liūtas yra Jano Kouneno filmo „14.99 euro“ (LRT, 6 d. 22.30, LRT kultūra, 7 d. 23.15) herojus Oktavas (Jean Dujardin). Jam „žmogus – toks pat produktas kaip ir visi kiti.“ Oktavas puikiai įvaldė Čikagos berniukų pradžiamokslį, jis visada turi daug pinigų, moterų, narkotikų, tik vieną dieną ir jis ima maištauti prieš naujo nuostabaus pasaulio kūrėjo statusą. Filmas sukurtas pagal populiaraus ir Lietuvoje prancūzų rašytojo Fredericko Beigbedero knygą. Jis neslepia knygos autobiografiškumo ir pats pasirodo keliuose epizodiniuose vaidmenyse.
Seksas, narkotikai, gangsterių sąskaitų suvedinėjimas – tikrais faktais pagrįsto Timo Hunterio filmo „Majamio karaliai“ (LNK, 9 d. 21.35) personažo kasdienybė. 10-ajame dešimtmetyje Krisas valdė visą naktinį Majamio gyvenimą, bendravo su turtingais ir garsiais pasilinksminimų mėgėjais. Norėdamas apsisaugoti nuo gangsterių, Krisas pasamdė asmens sargybinį Endį, bet padarė didelę klaidą, kai sargybiniui leido tapti draugu.
Tikrais faktais grįstų lietuviškų filmų ne taip ir daug. Vienas iš jų – Marijono Giedrio 1961 m. „Svetimi“ (LRT kultūra, 10 d. 20.15). Šito filmo išeities taškas buvo per SSSR nuvilnijusi, kaip dabar sakytume, ideologinė „akcija“, skatinanti visus mokyklos abiturientus pasilikti dirbti kolūkyje. Antano Jonyno ir Juozo Požėros scenarijaus prototipai vėliau tapo kelių Viktoro Starošo ir Rimtauto Šilinio dokumentinių filmų personažais. Tačiau filme atsitiko įdomus dalykas: teigiamus personažus Ireną ir Antaną, kuriuos suvaidino tada ryškiausios lietuvių kino žvaigždės Gražina Balandytė ir Stasys Petronaitis, netikėtai užgožė Irenos tėvas – iš Sibiro grįžęs Vilkišius. Šis „buvęs buožė ir buržuazinių nacionalistų pakalikas“ stengiasi susigrąžinti komjaunuole tapusią dukrą. Didžiausia filmo sėkmė, be abejo, Broniaus Babkausko suvaidintas „banditas“ Vilkišius. Filmo kūrėjai jį piešia tik monotoniškomis juodomis spalvomis, bet stiprus Babkausko – Vilkišiaus charakteris ilgam išlieka atmintyje. Dėl šio puikaus aktoriaus filmą ir verta pažiūrėti.
Jei nuspręsite pailsėti nuo politikų ir politikos, TV1 (7 d. 13 val.) siūlo prisiminti vieną pirmųjų kino fantasy. Tai Ridley Scotto sukurta „Legenda“ (1986). Jos siužetas vis dar aktualus: tamsos valdovas nori stebuklingą mišką užlieti amžinąja naktimi. Kad taip atsitiktų, reikia užmušti du paskutinius vienaragius ir pagrobti jų ragus. Valdovo parankiniai sukelia miško gyventojų siaubą ir tik drąsusis Džekas (Tom Cruise) gali pasipriešinti požemių valdovui... Scottas – didis kino poetas ir didis stiliaus meistras, nesvarbu, ar jis kurtų „Telmą ir Luizą“, ar „Gladiatorių“, ar „Prometėją“. Pasinerti į Scotto filmų atmosferą – lyg grįžti į kino pradžią, kai viskas dar buvo nežinoma ir prieš akis.
