Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kasmet vykstantis Kluže-Napokoje, traukia ne tik spalvinga programa, kurią sudaro per šimtas keturiasdešimt filmų, bet pirmiausia Rumunijos kino dienomis. Kaip Gdynės kino festivalyje galima vienoje vietoje pamatyti naujausius bei įdomiausius lenkų filmus, taip Kluže – naujausią rumunišką produkciją. Be pagrindinės konkursinės programos „Rumunijos dienos“, festivalio svečiams skirtuose uždaruose seansuose buvo galima pamatyti dar niekur nerodytų filmų, kurių premjeros turėtų vykti šių metų Lokarno, Venecijos ir kituose festivaliuose. Teko pamatyti didžiausius festivalius skambiai apkeliavusio filmo „Kruliko kelias anapus“ režisierės Ancos Damian naująjį, šįkart vaidybinį filmą „Labai permaininga vasara“ („O vară foarte instabilă“). Kol neįvyko tarptautinė premjera, kol kas tik galiu parašyti, kad režisierė orientavosi į žiūroviškesnį kiną, ir užsiminti, jog dokumentines juostas jai sekasi kurti daug geriau. Nors buvo parodytas tik darbinis filmo variantas, abejoju, ar galutinis bus geresnis. Užtat naujame Corneliu Porumboiu filme „Metabolizmas, arba kai vakarėja Bukarešte“ („Metabolism sau Cand se lasa seara peste Bucuresti“), kurio premjera numatyta Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, apstu šmaikščių dialogų, labai stipri ir pagrindinių aktorių vaidyba. Deja, režisierius taip pat prašė iki oficialios premjeros filmo recenzijų nerašyti.
Apskritai uždaruose seansuose matyti filmai gali būti priskiriami rumunų Naujosios bangos stilistikai, tradiciškesniam kinui, bandančiam orientuotis į žanrinį kinematografą, ar filmus, primenančius absurdo teatro ekranizacijas, pačių režisierių vadinamas satyromis.
Rumunų Naujosios bangos populiarumu tarp festivalių ir kino teoretikų bando naudotis kiekvienas jaunas režisierius. Patys Rumunijos kino kritikai naują kino kalbą tapatina su Cristi Puiu trumpametražiais filmais bei pirmuoju pilnametražiu „Pono Lazaresku mirtis“. Jie vadina šį kiną ne Naująja banga, o Naujuoju rumunų kinu. Tačiau kartu nemažai diskutuojama apie tai, kad toks autorinis kinas per daug idealizuojamas ir užsienio kritikų, ir jaunų rumunų kūrėjų, tad žanriniam kinui visiškai nebėra erdvės. Anot Transilvanijos festivalio direktoriaus Tudoro Giurgiu, Rumunijos kinui trūksta alternatyvumo. Plyšys tarp svarbiausių autorinio kino režisierių ir kitų kūrėjų – didžiulis. Tačiau beveik visi sutinka, kad nė vienas režisierius nesigilino į realistinį kiną taip kruopščiai kaip Cristi Puiu. Visuose jo filmuose stilius bei režisieriaus pozicija išlieka nuoseklūs. Tad nenuostabu, jog Puiu šįmet buvo pakviestas į pagrindinės konkursinės programos žiuri.
Apdovanojimų būta daug – net dvidešimt keturi. Tarp jų – čekų režisieriui Jiří Menzeliui už gyvenimo nuopelnus kinui. Režisierius festivalio organizatoriams ypač dėkojo už tai, jog šie dar tiki jo seksualiniu pajėgumu, nes viešbutyje tarp festivalio dovanėlių rado ir prezervatyvą. Už išskirtinę vaidybą apdovanota rumunų aktorė Luminita Gheorghiu, kurią ypač myli Naujosios bangos režisieriai. Ji sukūrė pagrindinį vaidmenį šiemet Berlyno „Auksiniu lokiu“ apdovanotame filme „Vaiko poza“, vaidino filmuose „Už kalvų“, „Aurora“, „Keturi mėnesiai, trys savaitės, dvi dienos“, „Pono Lazaresku mirtis“ bei yra jaunųjų aktorių, kad ir Cristinos Flutur („Už kalvų“), įkvėpimo šaltinis.
„Rumunijos dienų“ konkursinės programos nugalėtoju tapo režisierės Lauros Căpăţână-Juller dokumentinis filmas „Čia..., t. y. ten“ („Aici... adică acolo“). Jis užgožė tokius filmus kaip Berlinalėje apdovanotą Călino Peterio Netzerio „Vaiko pozą“, „Kino pavasaryje“ rodytus Mariano Crişano „Rokerį“ bei Paulo Negoescu „Atostogas Tailande“ (beje, šis filmas apdovanotas už geriausią debiutą).
„Čia... t. y. ten“ – filmas opia socialine tema – apie tėvus, emigravusius į užsienį, ir jų dukras, paliktas namuose su seneliais. Tėvai jau vienuolika metų dirba Ispanijoje, kad pasistatytų namą Rumunijoje, kur jų laukia dukterys, tačiau statybos juda labai lėtai. Režisierė fiksavo šeimą, jos bendravimą trejus metus. Ji neskubina įvykių, nesikiša į šeimos gyvenimą, veikiau jį stebi, leidžia mergaitėms kalbėti natūraliai, neužduodama jokių klausimų. Taip pat nebando moralizuoti, supriešinti tėvų ir senelių, kurių namai jaukūs ir primena ne vieną lietuvišką sodybą: ant sienų vis dar kabo kilimai, merginų kambarys mažas, bet jame telpa ir grįžę paviešėti tėvai, močiutė dažnai valgo tamsiame prieangyje, o anūkės virtuvėje, aplinkui trainiojasi katės ir šunys. Tėvai savo nebuvimą stengiasi atpirkti siųsdami kuo daugiau įvairiausių daiktų, kad ir nereikalingų: įvairių spalvų drabužių segtukų, pliušinių žaislų, kurie jau turi net atskirą kambarėlį, pigių žiedų ir vienodų drabužių dukterims. O grįžę į Rumuniją nusiveda jas papietauti į „McDonald’s“. Režisierė nesistengia liesti globalių temų, nesismulkina ir neaiškina, kuo užsiima tėvai Ispanijoje, nerodo merginų viešnagės pas juos, taip pat neužsižaidžia emigrantų išlydėtuvėmis ar sutiktuvėmis. Šis filmas – puikus pavyzdys, kaip iš paprastų kadrų ar pokalbių detalių galima sukurti emocionaliai paveikų vienos šeimos portretą.
Konkursinės programos trumpametražiai filmai buvo rodomi prieš kiekvieną pilnametražį. Taip festivalio rengėjai norėjo akcentuoti šio žanro lygiavertiškumą. Geriausiu trumpametražiu išrinkta Radu Jude’s drama „Debesies šešėlis“ („O umbră de nor“). Šis filmas – tai kunigo gyvenimo fragmentas. Karštą vasaros dieną jis iškviečiamas pas merdėjančią moterį suteikti šiai paskutinį patepimą. Tačiau režisierius mirštančios moters bute kuria labiau komišką nei slogią nuotaiką. Ligonės duktė sustabdo kunigą, kai šis kalba maldą, prašančią Dievo kuo greičiau paleisti sielą iš sergančio kūno. Jauna moteris priekaištauja kunigui, kad ligonė dar nori gyventi, tad tokia malda visiškai netinka, o motinai mirus prakeikia Dievo tarną, nes šis esą prišaukė ankstyvą mirtį. Kunigas taip pat paprastas žmogus, kuris greit įsižeidžia, jei jam priekaištaujama. Jis burba ant dukters vyro, kad tai nemoralu, ir atsisako pinigų – ne todėl, kad jų nereikėtų, o biurokratiniais sumetimais, nes bažnyčios sekretorė prašo čekio už kiekvieną gautą lėją.
