1960 m. Tunise gimęs ir šešerių metų kartu su tėvais Nicoje apsigyvenęs Abdellatifas Kechiche’as nuo mažens domėjosi teatru, studijavo Antibų konservatorijoje, vaidino teatre. 1978 m. jis pastatė savo pirmą spektaklį, 1984 m. debiutavo ir kine – sukūrė imigranto vagišiaus vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme „Mėtų arbata“. 2000-aisiais jis sukūrė debiutinį filmą „Voltero kaltė“, kuris sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Pasaulinį pripažinimą režisieriui atnešė 2007 m. filmas „Grūdo paslaptis“, Venecijoje pelnęs Didįjį žiuri prizą, o Prancūzijoje – „Cezarius“ už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų. Lietuvoje šis filmas buvo rodytas Panevėžyje, kino festivalio „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ programoje, 2010 m. Kechiche’o sukurtą „Juodąją Venerą“ galėjo matyti „Žiemos ekranų“ žiūrovai. Šiemet Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotas „Adelės gyvenimas“ („La Vie d’Adèle chapitres 1 et 2“) – penktasis Kechiche’o filmas. Kol dar neaišku, ar filmas atsidurs Lietuvos kino teatrų repertuare, pateikiame režisieriaus interviu, kurį jis davė žurnalui „Ogoniok“, fragmentus.
Jūsų filmas – komikso „Mėlyna spalva – šilčiausia“ ekranizacija. Ar tai tiesa?
Taip. Tai ilga istorija. Prieš dešimt metų mane domino žmonės, kurių gyvenimo būdas įprastas, pavyzdžiui, mokytojai. Jie kasdien vaikšto į mokyklą, moko vaikus, bet dauguma jų turi paslapčių. Jie dar gali tapyti, rašyti romanus... Beje, tuo mokytojai užsiima ne siekdami visuomenės pripažinimo, o tik sau. Tos mano idėjos buvo paviršutiniškos, neišbaigtos. Kai į rankas pateko Julie Maroh komiksas „Mėlyna spalva – šilčiausia“, pasakojantis apie dviejų moterų meilę, dar neturėjau scenarijaus, bet turėjau idėją. Tad sujungiau dviejų moterų meilės temą su savo asmeniška idėja apie slaptą mokytojos gyvenimą. Iš to atsirado „Adelės gyvenimas“.
Mano Adelė – eilinė mokinė, jos tėvai – prasčiokiški, draugai – gruboki. Kartą jos kelyje pasitaiko neįprastas asmuo – mergina mėlynais plaukais Ema. Ji – originali asmenybė. Ema studijuoja Dailiųjų menų akademijoje ir skiria gyvenimą saviraiškai bei savęs įgyvendinimui. Ji nebijo rodyti savo jausmų ir jai labiau patinka moterys. Ema atvirai reiškia savo aistrą. Kitaip nei Adelė. Sutikusi Emą, Adelė ją įsimyli, bet nesiryžta pagarsinti savo romano. Savo aplinkai ji nori atrodyti „normali“. Bet būtent Emos dėka Adelė auga, bręsta, mokosi suprasti save ir savo poreikius. Ši tema gali tęstis be galo, taip pat ilgai kaip gyvenimas. Man atrodo, kad žiūrovui būtų įdomu sužinoti, kas vėliau atsitiko Adelei.
Jūsų filmas apie dviejų moterų meilę, jame yra seksualinių scenų. Jau po pirmosios iš jų dalis žiūrovų išbėgo iš salės. Bet juk Kanų žiūrovai šiuo požiūriu labiau „pasirengę“ už eilinius.
Mano filmas – ne apie lesbinę meilę. Jis tiesiog apie meilę. Ir visiškai nesvarbu, ar kalbama apie vyrus, ar apie moteris. Kai žmonės įsimyli, geismų objekto lytis neturi jokios reikšmės. Manęs nedomina homoseksualių porų teisės ir visuomenės reakcija į tas poras. Aš taip pat neapibrėžiu homoseksualumo sąvokos. Mano pasakojimo centre – dvi moterys. Na ir kas? Žinoma, aš rodau, kaip jos mylisi. Tuo užsiima visos mylinčios poros. Taip, šias scenas aš filmuoju jausmingai ir gražiai, bet tai nereiškia, kad jos turi kokį nors socialinį ar politinį aspektą. Teko girdėti kritiškų pasisakymų. Daugeliui žiūrovų atviros meilės scenos sukėlė siaubą. Bet kai aš filmavau šias scenas, susitelkiau ne į fizinį jų aspektą, o į meninį. Dviejų apnuogintų kūnų vaizdas yra giliai meniškas, ir ne tik aš vienas taip manau. Tai įkvėpė ne vieną dailininkų ir skulptorių kartą. Filmuodamas meilės scenas, daug dirbau su šviesa ir šešėliais, „lipdžiau“ kompoziciją ir bandžiau rasti rakursą, kuris būtų estetiškas. Viliuosi, kad žiūrovai, kurie vis dėlto liko salėje, sugebėjo įvertinti filmo meniškumą, o ne tik žiūrėti į lytinio akto scenas.
Kaip ieškojote „bebaimių“ aktorių tokiems atviriems vaidmenims?
Aktorių paieška – vienas svarbiausių mano darbo procesų. Neimu bet ko, kas praėjo atranką. Su tuo žmogumi turiu užmegzti ryšį. Filmavimas – ilgas procesas, tenka ilgas savaites susitikinėti kasdien. Todėl man labai svarbu jausti, kad tarp manęs ir aktorių viešpatauja simpatija ir supratimas. Aktorių atranką galiu palyginti su priėmimu į uždarą elitinį klubą, kuris jungia tik vienminčius. Todėl atrankai sugaištu daug laiko, taip pat daug laiko sugaištu ir repeticijoms.
Kartais man net nesvarbu, atsirinksiu profesionalius aktorius ar mėgėjus. Mėgėjai, pavyzdžiui, turi nepakeičiamų bruožų – jie spontaniški ir smalsūs. Profesionalai yra tikslūs. Idealūs būtų aktoriai, kurie ir spontaniški, ir tikslūs. Kai ieškojau „Adelės gyvenimo“ aktorių, iškart pagalvojau apie Léa Seydoux. Jos charakteris turi kažką klajokliška. Ji graži, protinga, jos mįslingas žvilgsnis ir kviečiantis balsas, bet svarbiausia – ji laisva. Tai toks laisvės tipas, kuris būdingas giliai intelektualiems žmonėms, klajokliams, pilnavertiškai išgyvenantiems šią akimirką ir nesirūpinantiems ateitimi. Tai nereiškia, kad jiems stinga intelekto žiūrėti į priekį ir aiškiai matyti ateitį. Bet jiems būdingas ramus požiūris į gyvenimą, filosofiškas, eksperimentinis santykis su juo. Ieškodamas aktorės Adelės vaidmeniui, surengiau atranką. Man iškart patiko Adèle Exarchopoulos, ypač po to, kai nuėjome kartu papietauti. Ji valgė pyragą, o aš stebėjau, kaip ji atveria burną, kanda ar kramto. Tai buvo jausminga ir erotiška, būtent tai, ko reikėjo mano herojei.
Jūsų filme herojės valgo taip pat dažnai, kaip ir mylisi...
Šie du užsiėmimai labai jausmingi. Bet šiuo požiūriu norėčiau eiti dar toliau iki to, iki ko, matyt, dar nepriaugau. Pavydžiu daugeliui režisierių, pavyzdžiui, Catherine Breillat, drąsos ir atsivėrimų. Beje, kalbu ne tik apie meilės scenas, bet ir apskritai apie intymumą, kurį žmonės paprastai linkę slėpti nuo svetimų akių. Gal jus nustebins panašūs prisipažinimai, ypač turint galvoje mano kilmę ir griežtą auklėjimą. Bet tik ekstremalumas gali atvesti prie rimtų permainų, o ši patirtis nepakenktų mano tėvynainiams. „Arabų pavasaris“ nesibaigė, dar daug ką reikės keisti, seksualiniu požiūriu taip pat.
Jūsų filmas atrodo „klasinis“, rodantis skirtingus socialinius sluoksnius – darbininkus, inteligentus, meno elitą. Ar tikrai?
Mane domina visuomeninės hierarchijos tema. Neduoda ramybės klausimai: kuo pasireiškia socialiniai skirtumai tarp žmonių? Kur yra leistinumo ribos? Gyvename su visuomenės demokratizavimo lozungu, bet ar demokratija iš tikrųjų egzistuoja ir kokias formas ji įgyja? Mano herojų meilė baigiasi būtent dėl tos priežasties, dėl socialinių lygmenų skirtumo. Fiziniu požiūriu – tarp merginų visiškas savitarpio supratimas, bet socialinė nelygybė daro savo. Iš darbininkų klasės kilusi Adelė nesugeba suprasti ir priimti Emos gyvenimo nuostatų. Adelė negali atvirai mylėti Emos, ji toliau slepia savo homoseksualumą, nenori ugdyti savo gabumų, nes nemato asmeninės savirealizacijos prasmės. Ji nusiteikusi tik turėti stabilų uždarbį, kuris leis jai prasimaitinti. Galiausiai Ema nutraukia santykius su Adele ir išeina pas savo socialinio sluoksnio merginą. Ir nors jos seksualinis gyvenimas tampa skurdesnis, visa kita, regis, teikia harmoniją ir laimę. Tokiu būdu fizinis aspektas, kai kuriems žiūrovams filme pasirodęs dominuojančiu, nėra svarbus. Kaip aš jau ir pabrėžiau, mes tyrinėjome meilės ir jos saviraiškos formas.
Kanų festivalyje Jūsų filmas iš pat pradžių buvo priskirtas siauram favoritų ir pretendentų į „Auksinę palmės šakelę“ ratui. Bet dar visai neseniai Jūs turėjote filmų finansavimo problemų...
Užaugau Nicoje ir nuo mažens pradėjau rašyti scenarijus, tikėdamasis rasti darbą kino pramonėje. Paskui mokiausi aktoriaus meno vietos konservatorijoje su tuo pačiu tikslu. Į teatrą patraukiau ne todėl, kad ten radau savo pašaukimą, bet todėl, kad niekaip negalėjau pradėti dirbti kine. Siuntinėjau savo scenarijus į Prancūzijos kino fondą nuo pat 10-ojo dešimtmečio pradžios ir nuolat gaudavau neigiamus atsakymus. Pirma valstybės dotacija atėjo tik 2000-aisiais filmui „Voltero gynimas“. Tai atsitiko praėjus beveik dvidešimčiai metų po to, kai pradėjau kurti filmus! Šlovė kaprizinga, ji nenuspėjama. Todėl esu dėkingas tam, kas dabar vyksta su manimi.
