Ko gero, mažai kas abejoja, kad šį savaitgalį vyksiančioje „Oskarų“ ceremonijoje triumfuos Beno Afflecko filmas „Argo“ (JAV, 2012). Tai liudija ir ne vienas vadinamųjų „Oskarų“ barometrų – gausūs kino gildijų bei kritikų apdovanojimai. Trečiasis aktoriaus ir režisieriaus Afflecko filmas – tikrai ne šedevras, tai, kad jis žadina tokį visuotinį entuziazmą, vis dėlto ne iškilių filmo meninių vertybių klausimas. Kita vertus, kokių nors priekaištų „Argo“ tikrai nerasčiau. Tai – labai profesionalus, puikiai suvaidintas, gerai nufilmuotas, tiksliai sumontuotas filmas. Bet entuziazmo šaltinis, man regis, slypi kitur: „Argo“ būdinga visa tai, kuo nuo seno didžiuojasi ir traukia amerikiečių kinas. Trumpai tariant, „Argo“ – idealus amerikietiškas filmas, turintis visas būtinas tokio pasakojimo dalis: iki paskutinės akimirkos įtampą išlaikantį siužetą, besiremiantį realiu įvykiu, teigiamą ir didvyrišką pagrindinį personažą – CŽV agentą, kurį suvaidino pats Affleckas, egzotišką sceneriją, aiškią gėrio ir blogio takoskyrą bei (tai jau duoklė šių dienų madai) – subtilų vintage dvelksmą.
Affleckas pasakoja „tikrą istoriją“, kuri oficialiai buvo įslaptinta iki pat 1997 m., apie tai, kaip CŽV agentas Tony Mendezas 1979 m. po to, kai revoliucionieriai užgrobė JAV ambasadą Teherane, saugiai išvežė iš Irano šešis JAV ambasados darbuotojus, sugebėjusius pasislėpti Kanados pasiuntinio namuose. Filmas prasideda trumpai pateiktu istoriniu kontekstu, paaiškinančiu, kokie veiksniai paskatino Irano revoliuciją. Tada veiksmas persikelia į JAV ambasadą, prie kurios susirinkę gausūs demonstruotojai. Nervinga atmosfera atkurta meistriškai, kaip ir demonstrantų įsiveržimas į ambasadą, primenantis seną kroniką. Šeši pabėgėliai nėra saugūs net svetinguose Kanados ambasadoriaus namuose, į kuriuos bet kada gali įsiveržti „revoliucijos sargai“. Pabėgėliai vis labiau jaučiasi aplinkybių įkaitais. Ši veiksmo vieta iškart ima asocijuotis su tragiška įtampa.
Kita veiksmo vieta – CŽV ir kitų JAV aukščiausios administracijos pareigūnų kabinetai, kuriuose priimami svarbūs sprendimai. Čia karaliauja kita atmosfera, kurioje pagrindinis filmo herojus jaučiasi gana svetimas, dominuoja pilkšvos ir melsvos spalvos. Iškart akivaizdu, kad ekspatriacijos ekspertui Mendezui nepriimtina valdininkų logika, jų intelektualinis neįgalumas. Jis nesitiki iš valdininkų nieko gero. Ir yra teisus, nes lemiamą operacijos akimirką jie ims trauktis į krūmus. Mendezas – profesionalas ir žino, kaip reikia veikti. Tačiau ir jis išgyvena krizę – išsiskyrimą su žmona ir sūnumi, kurio ilgisi. Sudėtingą Tonio situaciją pabrėžia ir jo išvaizda – vešli barzda daro Afflecką labai panašų į Roberto Redfordo herojų – maištingą agentą viename svarbiausių amerikiečių politinių filmų Sidney Pollacko „Trys Kondoro dienos“ (1975).
Trečioji veiksmo vieta Holivudas piešiama satyros spalvomis. Po to, kai Mendezas sugalvoja, jog geriausias būdas nesukelti įtarimų – paversti amerikiečius Kanados filmavimo grupės nariais ir oficialiai išskraidinti iš Irano, įsteigiama studija, kursianti filmą Rytuose ir ieškanti filmavimo vietų Teherane. Projektas, kurio imasi CŽV pasirengę padėti grimuotojas Johnas Chambersas (dar vienas įsimintinas Johno Goodmano vaidmuo) ir prodiuseris Lesteris Siegelis (Alan Arkin) vadinasi „Argo“, jis apie ateivius iš kosmoso ir kitokias „žvaigždžių karų“ įdomybes, vykstančias egzotiškoje Rytų scenerijoje. Affleckas iki valios šaiposi ir iš nuotykių kino, ir iš Holivudo papročių. Viešas „Argo“ scenarijaus skaitymas žurnalistams – niekuo nepridengta satyra.
Tačiau CŽV ir Holivudas turi daug bendra. Ir vienur, ir kitur kuriami ateities scenarijai, svarstoma, kaip įtikinti žiūrovus, tiksliau, visą pasaulį, savo veiksmų teisingumu, vyksta nematomi karai. Todėl visai nekeista, kad pagrindiniais slaptos „Argo“ operacijos sąjungininkais tapo kinematografininkai. Holivudas nuo pat pradžių kūrė Amerikos mitologiją, puoselėjo amerikiečių patriotizmą, buvo šalies atpažinimo ženklas. Visa tai suveiks ir Teherane. Affleckas tai išnaudoja meistriškai. Todėl jo filmas įgyja net parabolės bruožų. Kita vertus, „Argo“ visai aktualus, nes pagrindinės veiksmo vietos iki šiol mažai pasikeitė.
Tačiau parabolė – tai jau užuominos saviems, tokiems kaip vienas filmo prodiuserių George’as Clooney. Likusiems „Argo“ – gerai padarytas pasakojimas apie didvyrišką vaikiną, kuris ekstremaliomis sąlygomis išgelbsti savus iš slibino nasrų, filmas, į kurį tiesiog neįmanoma neįsitraukti, net jei žinai, kaip jis baigsis. Patriotiškas filmas apie tai, kad amerikiečiai niekad neišduoda savų. Tikras amerikietiškas filmas, kuriame blogis turi būti nugalėtas.
