Beveik trys Quentino Tarantino „Ištrūkusio Džango“ („Django Unchained“) valandos priverčia persukti filmą mintyse ne vieną kartą. Juk pasakojimas apie vergą Džango, kuris, išlaisvintas vokiečio Kingo Šulco, tampa laukinių Vakarų „galvų medžiotoju“ ir siekia išvaduoti savo žmoną Brumhildą iš sadisto plantatoriaus Kelvino, kimšte prikimštas aliuzijų, citatų, kraujo ir kitokių „tarantinizmų“. Nežinau, ar yra prasmės šifruoti viską – juk kine vertinga tik tai, ko neįmanoma perpasakoti, bet režisieriaus gerbėjai tikrai ras filme tai, ko laukė.
Pirmiausia – kerštą. Rafinuoto keršto istoriją rasi beveik kiekviename Tarantino filme. Nuosekliausia ji, matyt, filme „Nužudyti Bilą“. Naujojo herojaus Džango (Jamie Foxx) kerštas auga per visą filmą kaip ir jo laisvės jutimas – nuo tos akimirkos, kai išlaisvintas daktaro Šulco (Christoph Waltz) jis išties randuotą nugarą ir išskės rankas lyg koks iš narvo išskridęs paukštis. Jau tada aišku, kad tai – tik pirmoji Džango laisvės pakopa. Vos tapęs „galvų medžiotoju“ Džango įvykdys nuosprendį trims sadistams, kurie kankino ir jį, ir jo gražuolę žmoną.
Džango kerštas subręs išgirdus Šulco papasakotą Nibelungų legendą apie mergelę Brumhildą išvadavusį Zigfridą. Taip jis įgis mitologinį lygmenį, be kurio neįmanomas nė vienas Tarantino filmas. Mitologinis lygmuo išplės ir Džango keršto ribas: Tarantino neslepia, kad Džango savo kelyje nepaliks nė vieno nenubausto baltojo. Jo kerštas apima visą vergijos istoriją. Tarantino pabrėžia baltųjų niekingumą, ribotumą, idiotišką pasitenkinimą savimi. Šių bruožų neturi tik dantų gydytojas – „galvų medžiotojas“. Jis dar nėra tikras amerikietis – palyginti neseniai atvyko į JAV ir dar sklidinas europietiškos kultūros. Bet galiausiai ir Šulcas taps keršytoju. Paskutinis jo gestas bus kerštas visai vergijos sistemai, kurios įkaitu Šulcas taps prieš savo valią.
„Ištrūkęs Džango“, be abejo, ir dar viena alternatyvi istorija, kurią pasakoja Tarantino. „Negarbinguose šunsnukiuose“ jis susprogdino Hitlerį Paryžiaus kino teatre, naujame filme kuria alternatyvią išsilaisvinimo istoriją keleri metai prieš prasidedant Pilietiniam karui, kuris galutinai panaikins vergiją JAV.
Trečias „tarantiniškas“ bruožas tas, kad „Ištrūkęs Džango“ yra variacija pasirinkto žanro ar stiliaus tema, kaip ir kiekvienas kitas režisieriaus filmas. Įkvėpimo šaltinių ir tyrinėjimo objektų paprastai būna labai daug. Abejoju, ar kuris nors iš šiuolaikinių režisierių gali prilygti Tarantino kino erudicija, ypač žemųjų žanrų srityje. Jis jau tyrinėjo samurajų, kriminalinius, gangsterių, karo filmus ir „blaxploitation“ bei „grindhouse“ kiną. Nenuostabu, kad atėjo eilė vesternui – vienam seniausių kino žanrų.
Tiesa, įkvėpimo šaltinis šįkart – ne tradiciniai filmai apie laukinių Vakarų užkariavimą ar pasiaukojančius šerifus, kūrę specifišką JAV mitologiją, o spagečių vesternai, tą mitologiją apvertę aukštyn kojom. Gal todėl „Ištrūkusiame Džango“ Tarantino ilgai nesigroži nei Amerikos platybėmis, nei ilgiau užsibūna mediniuose pionierių miesteliuose ar jų saliūnuose. Neatsitiktinai filmo herojus apdovanotas Džango vardu – Sergio Corbucci filmo personažas kadaise taip pat be skrupulų keršijo mylimosios skriaudikams. Jei atvirai, tos 7-ojo dešimtmečio vesterno dvasios ir tradicinių atributų „Ištrūkusiame Džango“ man pristigo. Filmas sužadino žiaurių Sergio Leone’s pasakų nostalgiją. Bet Tarantino šįkart labiau rūpi ne nostalgija, o vergijos tema. Ji – pagrindinė filmo ašis.
Tarantino rodo įvairias jos žiaurumo ir nežmoniškumo atmainas – plakamus, žudomus, mirtinai užpjudomus šunimis, visaip kankinamus vergus ir tuos, kurie dirba šeimininkų namuose, jiems patarnauja ir patarinėja, yra konformistai, kaip kad sadisto Kelvino (Leonardo DiCaprio) juodaodis tarnas Stivenas (Samuel L. Jackson). Tokie ir režisieriui, ir Džango – patys blogiausi. Juk būtent protingas, įžvalgus, bet savęs ir tėvynainių be vergijos neįsivaizduojantis ir jos taisyklėms visiškai paklūstantis Stivenas ir išprovokuoja pabaigos sprogimus (tiesiogine ir perkeltine prasme). Todėl ir gėrio triumfas finale turi būti toks galingas. Kad taptų atpildu už begalinį blogį.
Kuo jau kuo, o visokiomis perkeltinėmis, paslėptomis ir kitokiomis žodžių prasmėmis Tarantino moka naudotis puikiai. Kalba visada yra jo filmų tema. Užtenka prisiminti kad ir Johno Travoltos monologą apie mėsainius iš „Bulvarinio skaitalo“, kad suprastum, kaip Tarantino neabejingas žodžiams. Šįkart tokiu žodžių aiškintoju tampa daktaras Šulcas. Jis sumaniai žongliruoja vokiečių, prancūzų kalbomis. Vokiečių kalba tampa ir pretekstu Kelvino namuose sutikti Brumhildą. Mokydamas Džango įvairių terminų, daktaras nuolat įveda jį į pasaulinę kultūrą. Kaip ir Tarantino savo žiūrovus į kino istoriją ir mitologiją.
Kitaip nei ankstesniuose filmuose, „Ištrūkusiame Džango“ Tarantino gana nuosekliai laikosi linijinio pasakojimo ir tai filmui visai ne į naudą, o įterpti trumpi Džango ar Šulco prisiminimų kadrai paryškina pasakojimo archajiškumą. Suprantama, tai sąmoningas režisieriaus žingsnis, nes Tarantino kine viskas apgalvota iki menkiausių detalių ir negali būti nieko atsitiktinio. Kita filmo silpnybė – Džango ir Brumhildos meilės istorija. Jos per mažai, kad galėtum įsijausti ir užjausti, negelbsti ir mitologinis Nibelungų aspektas.
Nors Tarantino ir mėgsta apsimesti neišprususiu naivuoliu, manau, kad jo filmai sėkmingi dėl unikalaus režisieriaus sugebėjimo sujungti žiaurumą, kičą, humorą ir kino istoriją. Tą metodą bent jau man geriausiai iliustruoja labiausiai įsiminusios filmo scenos. Jos ir atskleidžia, kad Tarantino ir jo kinas ne tokie paprasti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pirmoji scena, kai ant kalno Džango taikosi į lauką ariantį fermerį. Jis vis delsia ir delsia, kol Šulcas nepradeda raginti. Tada Džango atsako, kad negali šauti, nes artojas yra kartu su sūnumi, o vaikas neturi matyti tėvo mirties. Čia Tarantino yra moralistas, o Džango įvardyta dilema kaip aidas nuskambės filmo pabaigoje.
Antroji scena, kai dar neegzistuojančio ku-kluks-klano nariai su vieno iš jų žmonos pasiūtais maišais ant galvų naktį rengiasi pulti Šulcą ir Džango. Kelias minutes trunkantis užpuolikų pokalbis – ne tik Tarantino humoro viršūnė, kai personažai, pamiršę apie savo „misiją“, aptarinėja maišus, o jų „autorės“ vyras nuoširdžiai įsižeidžia už savo žmoną. Čia Tarantino yra filosofas, pirštu bakstelintis, kad gyvenime tragizmas neatskiriamas nuo to, kas juokinga ir žema. Kita vertus, labiau išsityčioti iš D. W. Griffitho „Tautos gimimo“, ko gero, neįmanoma.
Trečioji scena, kai viešnamyje, kur mirtinai kaunasi du juodaodžiai atletai, susitinka Džango ir Corbucci filme Džango suvaidinęs Franco Nero. Čia Tarantino – tikras režisūros virtuozas. Į imtynių sceną įterpdamas stambius Nero vaidinamo italo planus, jis verčia spėlioti, kaip įvyks dviejų Džango susitikimas. Jie atsiduria vienas šalia kito pačioje scenos pabaigoje. Akimirka, kai Džango paraidžiui pasako savo vardą italui, įeis į visas kino istorijas. Bet kartu tai ir nuostabus pagarbos kinui ženklas.
Ir ketvirtoji, kai filmui artėjant į pabaigą, kadre trumpam pasirodo mįslinga moteris pusiau pridengtu veidu. Rankose ji turi stereoskopą. Paskui ji dar kartą šmėkštels kadre ir tada jau bus galima pamatyti, kokius vaizdus prieš pat savo mirtį ji mato tame savo stereoskope. Nuotraukose, iš kurių po pusantro šimto metų atsirado 3D kino technologija, – senovės Graikijos griuvėsių vaizdai. Ironiškas Tarantino trumpučiame epizode sujungia skirtingas epochas, vergovę, technikos istoriją, kino dabartį ir ateitį. Jau vien dėl šios daugiaprasmiškos metaforos verta tris gyvenimo valandas praleisti kino teatre.
