Rubeno Fleischerio „Gangsterių medžiotojai“ („Gangster Squad“, JAV, 2013) – dar vienas filmas apie dorus policininkus, kurie nesitaiksto su blogiu. Blogį šiame filme įkūnija gangsteris Mikis Koenas (Seanas Pennas vaidina koncentruotą prievartą). Žiaurus prasimušėlis nori, kad Los Andželas priklausytų tik jam. Koenui jau priklauso narkotikų verslas, viešnamiai, bet jo tikslai dar didesni. Jis nori tapti Vakarų pakrantės mafijos ir lošimų verslo visagaliu. Koenas tiki, kad begaliniam žiaurumui ir prievartai Angelų mieste nepasipriešins niekas, juolab kad jam dirba korumpuoti teisėjai, policininkai ir net prokurorai.
Todėl policijoje atsiranda slaptas būrys, kurio tikslas – išguiti Koeną iš miesto, įrodyti, kad kiekvienas jo veiksmas sulauks atoveiksmio. Būriui vadovauja Džonas O’Mara (Josh Brolin) – Antrojo pasaulinio karo veteranas ir tikrai padorus policininkas bei žmogus. Įsimintiną blogiuką ne viename filme sukūręs aktorius šįkart savo herojų tarsi apsupa dorybių šarvais, todėl Džono abejonių ar silpnybės akimirkos labai netikėtos. Kita vertus, pažvelgęs į Brolino herojų net nesuabejoji, kad jis – tos epochos žmogus.
Tačiau Džono dorybės nereiškia, kad būrys veiks tik legaliais būdais. Atvirkščiai – gangsterių medžiotojų metodai nė kiek nenusileidžia nusikaltėlių, skirtumas tik tas, kad jie yra gėrio pusėje. Šią akivaizdžią moralinę dilemą kiekvienas būrio narys išspręs pats. Savais būdais ir argumentais. Vienas tikės, kad tai daro dėl savo vaikų ateities, kitas keršys už nužudytą draugą, trečias kovos, nes kitaip negali.
„Gangsterių medžiotojai“ – iš tų filmų, kurie iš pradžių sužadina seno gero film noir nostalgiją. Iškart atpažįstami motyvai – 5-asis dešimtmetis Los Andžele; didėjantis ir keliantis grėsmę visuomenei nusikalstamumas; korumpuoti policininkai, prokurorai ir teisėjai; mafijos karai; policininkas, įsimylėjęs gangsterio merginą, ir doras policininkas, kovojantis už tai, kad nugalėtų teisingumas. Sąsajas su anuo kinu pabrėžia ir tai, kad didžioji filmo veiksmo dalis vyksta naktį – tamsių didmiesčio džiunglių įvaizdis juk neatsiejamas nuo juodojo kino. Šis išvardijimas, žinoma, dvelkia naftalinu, bet filmo kūrėjai įdėjo labai daug pastangų, kad „Gangsterių medžiotojai“ suspindėtų visu retro kino grožiu. Milžiniškos ir kruopščios jau išnykusio Los Andželo – kinų kvartalo, madingo restorano, mafiozo pilies ar ką tik atsiradusių priemiesčių namų – dekoracijos atrodo solidžiai. Gerai pasiūtus kostiumus vilkintys policininkai atrodo vyriškai, o žiauraus Mikio Koeno šilkiniai marškiniai liudija ne tik moralinę personažo degradaciją, bet ir tikrą prabangą.
Tačiau visas tas išorinis spindesys negali pridengti personažų vienmatiškumo, juk tam, kad jie taptų gyvais žmonėmis, neužtenka vienos kitos iškalbingos detalės. Nes iš tikrųjų apie gangsterių medžiotojus sužinome nedaug, regis, tik tiek, kad vieno nesupainiotume su kitu. Džono žmona laukiasi, bet jo širdis nesudrebės, kai reikės apsispręsti, ar pasiduoti, ar kovoti toliau. Gražuoliukas Džeris (Ryan Gosling) nuoširdžiai pamils gangsterio merginą Greisę (Emma Stone), juodaodis Kolmenas (Anthony Mackie) lemiamą akimirką tiksliai pataikys aukai peiliu, o Giovanni Ribisi intelektualusis Konvėjus ras sprendimą net kebliausioje situacijoje.
Vieno štricho visam filmui neužtenka, bet režisieriui, regis, tai nė motais. Jis rodo žūtbūtinį blogio ir gėrio karą, kuriame gali būti tik vienas nugalėtojas. Rodo pasiremdamas sena kaip pasaulis schema: Džonas (karalius Artūras, Robinas Hudas, Tadas Blinda...) suburia būrį ištikimų draugų ir stoja į kovą su Mikiu Koenu (drakonu, žemvaldžiu, piktadariu...). Iš pradžių jie pralaimi, bet paskui įgyja patirties ir nuosekliai siekia lemiamo mūšio, kuris ir patvirtins jų tiesą. Pakeliui į pergalę teks prarasti draugų, patirti pavojų, pakliūti į priešo gudriai paspęstus spąstus, bet narsuoliai sulauks atpildo – gražuolės meilės (šeimyninės laimės, nusikaltėlio žlugimo, miesto ateities...). Schema – amžina, bet visada svarbu, kuo ją užpildysi. Fleischeris pasirinko retro spindesį ir dinamiškas, tiksliai sumontuotas kraujo ir prievartos prisodrintas susidūrimų (susišaudymų, gaudynių) scenas. Filmą žiūrėti įdomu, galvoti apie jį – visai ne. Atvirkščiai – panorau vėl pažiūrėti Curtiso Hansono „Los Andželo paslaptis“ ir Briano De Palmos „Juodąją orchidėją“.
Postmodernistinis panašaus pobūdžio kinas įpratino prie blogio dviprasmiškumo. Net tų filmų teisuoliai, regis, šiek tiek susigėsta, kai turi prisipažinti ginantys teisybę ir gėrį. Žaidimas žanrais ir kino istorija verčia tokiuose filmuose ieškoti antrojo dugno. Fleischeris nežaidžia ir nekuria paslėptų prasmių. Jei „Gangsterių medžiotojai“ kuo nors ir stebina, tai tik tuo tiesiai iš ekrano skambančiu kvietimu nesitaikstyti su neteisybe, prievarta, mafija, korupcija. Ratas apsisuko ir žiūrovams reikia kuo daugiau paprastumo? Ko gero, atsakymą vis dėlto pateiks režisieriaus pasirinkimas. Fleischeris kol kas, regis, išgarsėjo tik komedija „Zombių žemė“, o stilingą filmą sukurti dabar sugeba kiekvienas šiek tiek prakutęs Holivudo režisierius.
Tačiau tokie paprasti ir sudėtingų aukštumų nesiekiantys filmai tiksliai fiksuoja visuomenės permainas. Nors „Gangsterių medžiotojų“ moterys – Džono žmona (Mireille Enos) ir gražuolė Greisė – yra antrojo plano personažai, o filme veikia tik vyrai, vis dėlto jos nelabai tilptų į tradicinį film noir. Tarsi tik vyrų fone egzistuojančios moterys iš tikrųjų užtikrina būrio sėkmę: Džono žmona – kai padeda jam atsirinkti bendradarbius, Greisė – kai sutinka liudyti teisme prieš Koeną. Permainas atspindi ir etninė gangsterių medžiotojų būrio sudėtis – jame yra ir juodaodis, ir meksikietis. Kita vertus, žanrinis kinas tuo ir svarbus, kad net ir keisdamasis jis lieka toks pat. Tad kam, jei ne jam, sekti amžinas pasakas?
