Angas Lee – ne iš tų režisierių, kurie visą gyvenimą kuria vieną filmą ar plėtoja tą pačią temą. Kai 1993 m. Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“ buvo apdovanotas jo „Vestuvių banketas“ – pasakojimas apie Niujorke gyvenantį gėjų, kuris, norėdamas nuraminti iš Taivano pasisvečiuoti atvykusius tėvus, surengia fiktyvias vestuves, atrodė, kad režisierius yra puikus visuomenės permainų stebėtojas. 2000-aisiais Angas Lee nustebino Kanus, bet papiktino savo tėvynainius „Tykančiu tigru, sėlinančiu drakonu“. Šiuo filmu prasidėjo „eksportuojančių“ kinų mitologiją ir perdėm estetizuotų Rytų dvikovų filmų mada. Režisieriaus triumfu tapo „Oskarais“ apdovanotas „Kuprotas kalnas“ (2005) – subtilus pasakojimas apie dviejų kaubojų meilę. Po poros metų Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotas „Geismas, įspėjimas“ įrodė, kad Angas Lee gali atskleisti niūriausias aistros gelmes.
Iš Taivano, į kurį nuo Kinijos komunistų pabėgo jo tėvai, kilęs Angas Lee įgijo ne tik tradicinį išsilavinimą tėvynėje, bet ir mokėsi JAV. Skirtingų kultūrų „kodai“ jo akivaizdžiai nebaugina, tai įrodo kad ir populiaraus komikso „Halkas“ ekranizacija. Todėl neatsitiktinai galiausiai jam buvo patikėta perkelti į ekraną kanadiečio Yanno Martelio filosofinę parabolę „Pi gyvenimas“, kuri pasirodė 2005 metais ir beveik iškart tapo pasauliniu bestseleriu. Pasakojimas apie indų paauglio odisėją Ramiajame vandenyje, valtyje kartu su Bengalijos tigru, prisodrintas religinių ir kitokių aliuzijų. Jis apie stebuklą – tikėjimą Dievu.
Filme „Pi gyvenimas“ („Life of Pi“, JAV, 2012) Angas sukuria kitokį stebuklą. Jis įrodo, kad kinas iki šiol vis dar gali stulbinti neišsemiama kūrėjo fantazija. Jau nuo pirmų filmo kadrų – įžangos titrų, uždėtų ant zoologijos sodo kasdienybės vaizdų, – pasijunti lyg fantastiškame pirmapradžiame sode. Čia viskas taip ryšku, spalvinga ir gražu, kad sukelia nesibaigiančios gyvenimo šventės įspūdį. Sode ir prabėgo berniuko Pi vaikystė. Bet kai jis paaugo, berniuko tėvai nusprendė gyvūnus parduoti Amerikoje ir apsigyventi Kanadoje. Tačiau laivas per audrą nuskendo Ramiajame vandenyne. Iš jo išsigelbėti pavyko tik Pi, hienai, orangutanei, zebrui ir tigrui, kurį visi vadina Ričardu Parkeriu. Didžioji filmo dalis ir yra pasakojimas apie tai, kaip Pi pavyko išgyventi.
Filmo pradžioje Lee atiduoda duoklę realistiškam pasakojimui: kūrybinę krizę patiriąs rašytojas atsiduria suaugusio Pi namuose ir prašo papasakoti, kaip jis išgyveno. Tie pokalbio vaizdai taps filmo kamertonu, jie ypač svarbūs norint suprasti pasakojimo esmę, kuri paaiškės tik filmo pabaigoje, kai rašytojas sužinos ir kitokią išsigelbėjimo versiją.
Tačiau Pi pasakojimas panardina į visai fantastišką tikrovę. Vandenynas čia staiga gali nušvisti milijonais medūzų, susilieti su visata, pavirsti pragaru siaučiant audrai, tapti ramus lyg bala, atplukdyti į keistą salą, kuri pati yra tarsi gyvūnas, maitinantis milijonus joje gyvenančių surikatų.
Vandenynas yra vienas Pi išbandymas. Kitas – Bengalijos tigras Ričardas Parkeris. Tik kovodamas su juo ar bandydamas prijaukinti, bet nė akimirką neatsipalaiduodamas Pi ir galės išlikti. Čia ir slypi parabolės esmė – Ričardas Parkeris yra ta kita, matyt, tamsioji žmogaus pusė, kurią jis turi savyje suvaldyti. Filme ši mintis, man regis, atskleista puikiai, visai netrikdo net pikselių tigras (ko gero, net specialistas neatskirtų jo nuo tikro). Taip pat gražiai kinematografiškai atskleista mintis, kad tik fantazija, kuri žiaurios išgyvenimo dramos dalyvius berniuko galvoje pavertė gyvūnais, ir padėjo Pi išgyventi.
Šiek tiek sudėtingiau su Dievu. Pi nuo vaikystės tiki net trimis: induistų, krikščionių ir musulmonų. Tai irgi jo stiprybės šaltinis. Bet dramatiškos akimirkos, kai jis kreipiasi į Dievą vandenyno viduryje, nuskamba gana dirbtinai. Panašiai kaip ir Pi patikinimai rašytojui, kad jam išgyventi padėjo tik Dievas. Man filme šią temą užgožė kita, kad esame tik nuostabaus Dievo kūrinio dalis, jo neaprėpiamo vandenyno, kurio negali apimti protas, lašas. Todėl bet koks bandymas priešintis jo nesuprantamiems dėsniams atrodo beprasmiškas.
„Pi gyvenimas“, bent jau man, yra pirmas filmas, įrodęs, kad 3D technologija nėra tik masalas atrakcionų ištroškusiems žiūrovams. Sprendžiant iš finalinių titrų, milžiniškos naujausių technologijų meistrų grupės dalyvavimas filmo kūrime pasiteisino. Angas Lee neįtikėtinai tiksliai pasinaudoja trimatės ekrano gelmės galimybėmis. Kad jis tikras meistras, įrodo ir darbas su aktoriais – ir jaunasis Surajus Sharma, ir suaugusį Pi įkūnijęs Irrfanas Khanas vaidina tiksliai ir su indų aktoriams neįprastais pustoniais. Ką reiškia tikslus aktoriaus pasirinkimas, įrodo ir bene minutę ekrane trunkantis Gerard’o Depardieu vaidmuo. Per tą minutę jis sukuria tokį šlykštūną, kurio tikrai nepamirši iki tol, kai reikės jo virėją prisiminti jau filmo pabaigoje.
Be abejo, „Pi gyvenimas “ – iš tų filmų, kurių forma „perauga“ turinį, glumina, pakeri, verčia žavėtis net akivaizdžiu kiču. Ir kartu tas retas atvejis, kai formos vešlumas vis dėlto nesukelia atstūmimo.
