Turiu senamadišką įprotį, kurį vis dar rekomenduoja patarimų pradedantiesiems kino kritikams autoriai, – visus kino teatro ekrane pamatytus filmus užsirašau į storą sąsiuvinį. Metų pabaigoje perskaitau jų pavadinimus ir mintyse bandau sudėlioti, kas įsiminė labiausiai, kas sujaudino, o kas supykdė. Bet šįkart pabandysiu prisiminti ne tik filmus.
Lietuvių kinas
Šiemet lietuvių kino nebuvo daug. Metai prasidėjo Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtove“, nukėlusia į šalį, kurioje negyvenu ir kurios nesuprantu. Kažkokia dirbtinė Lietuva, be jokių atpažinimo ženklų. Tik masinės kultūros atributai. Man svetimi filmo herojai, juokingi jų namų interjerai, beprasmiški dvasios polėkiai. Bet filmas tiksliai fiksuoja niekieno žemės pojūtį, kuris ištinka kiekvieną kartą, kai susiduri su menininkų ambicijomis „suformuluoti“ tikrovę, kurioje visi atsidūrėme. Kiti šiemet matyti lietuviški filmai buvo dokumentiniai. Regis, labiausiai pavyko tie, kurių su Lietuva nesieja beveik niekas, – Linos Lužytės „Igruški“ ir Tomo Smulkio „Rojaus beieškant“.
Ašaros
Ašaras pamačiau Vilniaus dokumentinio kino festivalio svečio Viktoro Kosakovskio akyse. Jo filmai sugrąžina į pasaulį, kuriame dar egzistuoja prasmė. Regis, Kosakovskis tik stebėtojas, bet taip matyti gali tik filosofas, pažinęs gilius dėsnius. Tik Kosakovskis – ne filosofas, jis sentimentalus ir nuoširdus lyg vaikas. Bet kūryba jam ne žaidimas, o gyvenimo prasmė.
Nusivylimas
Didžioji dalis šiemet matytų filmų žadėjo daug, bet rezultatas kur kas menkesnis už pažadus. Ko gero, labiausiai nuvylė Andy ir Lanos Wachowski bei prie jų prisišliejusio Tomo Tykwerio „Debesų žemėlapis“. Šitiek pastangų, žvaigždžių, filosofinių pretenzijų ir kostiumininkų, dekoratorių, grimuotojų darbo tik tam, kad daugiau nei dešimt kartų per beveik tris valandas trunkantį filmą būtų pakartota, ko gero, tik paaugliams vis dar nauja tiesa apie tai, kad kiekvienas žodis ar gestas lemia mūsų likimą. Ir likimą tų, kuriais kada nors būsime (arba jau buvome). Naujieji viduramžiai, apie kurių artėjimą jau ne pirmus metus kalba filosofai, bus infantiliški ir saldžiai gražūs?
Sugrįžimas
Po trylikos metų į didįjį kiną sugrįžęs Leos Caraxas šiemet Kanuose parodė „Šventuosius motorus“. Filmui atiteko tik vienas keisto pavadinimo prizas „Prix de la jeunesse“ („Jaunųjų prizas“). Džiaugiuosi, kad ne tik man „Scanoramos“ parodyti „Šventieji motorai“ tapo geriausiu šių metų filmu. Vienuolika Denis Lavant’o suvaidinto herojaus Oskaro persikūnijimų filme – tai ir priminimas apie galingą kino tradiciją, kurioje vertinga buvo viskas – ir gražus gestas, ir geismas patirti ar išbandyti kuo daugiau, ir gyvų žmonių sielos bei kūnai, kurių nepakeis jokie technologiškai tobuli „įsikūnijimai“. Caraxas įrodo, kad kinas ir toliau gali likti pačiu geidžiamiausiu sapnu, juk tai jis yra sakęs, kad „reikia suteikti savo akims maisto nakties sapnams.“
Ateitis
Nuo pat sausio pradžios užgrius lietuviškų filmų lavina. Per pirmus tris mėnesius žadamos pilnametražių filmų – Kristinos Buožytės „Auroros“, Mario Martinsono „Tylios nakties“, Mariaus Ivaškevičiaus „Santos“, Editos Kabaraitės, Ričardo Marcinkaus, Simono Aškelavičiaus ir Donato Ulvydo „Valentino vieno“ ir Romo Zabarausko „Streiko“ premjeros. „Valentinas vienas“ skirtas šv. Valentino dienai, „Streikas“ bus parodytas Kovo 11-ąją. Gal filmas-tostas taps lietuvių indėliu į pasaulinį kiną?
Kino politika
Šiemet pagaliau įkurtas Nacionalinis kino centras. Atsiranda viltis, kad nacionaliniu kinu rūpinsis ne vienas Kultūros ministerijos valdininkas, o profesionalų komanda, tikinti, kad (perfrazuojant Louis Dellucą) lietuvių kinas gali tapti kinu, lietuvių kinas gali tapti lietuviškas. Dar noriu tikėti, kad gyvensime šalyje, išmintingai formuojančioje savo kino politiką ir kino kultūrą. Bet pirmiausia centro darbuotojų laukia kūrėjų, prodiuserių, vertintojų ir visų kinui neabejingų žmonių pageidavimų, intrigų bei lūkesčių cunamis. Jam nuslūgus, matyt, bus galima dirbti.
Išminčius
Mike’o Leigh filmas „Dar vieneri metai“ pasakoja apie paprastus žmones. Tuos, kurie, gyvenimui persiritus per vidurį, nesijaučia nuskriausti ir nelaimingi. Ir apie tuos, kurie negali susitaikyti su mintimi, kad jų niekas nebelaukia – tik kartėlio persmelkta senatvė. Išminčius Leigh rodo, kad laimės ir išsipildymo jausmas gali būti pasiekiamas ranka. Reikia tik kantriai dirbti savo sodą ir turėti šviesių prisiminimų. Pamačiusi iš „Skalvijos“ išeinančius žmones nušvitusiais veidais, jau nebeklausiu, ką jie žiūrėjo. Ir taip aišku.
Nesusipratimas
„Kino pavasario“ lietuviška programa, kur į vieną maišą sumesti studentiški filmai, visai mėgėjiški darbai ir tai, kas teisėtai gali būti pavadinta kinu. Po tokių peržiūrų sunku atsikratyti įspūdžio, kad lietuvių kinas arba dar neišaugo iš vaikiško amžiaus, arba jau serga senatvine silpnaprotyste.
Alternatyvos
Jei Lietuvoje nebūtų kino festivalių, nematytume filmų, kurie kitose šalyse rodomi kino teatrų repertuare, nevyktų retrospektyvos, kurias kitur nuolat rengia nacionalinės filmotekos, nebūtų žiūrovų, kurie vis dar ilgisi tikro kino didžiajame ekrane.
