7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Moderni eklektika Taline

„Juodųjų naktų“ kino festivaliui pasibaigus

Aistė Račaitytė
Nr. 44 (1012), 2012-12-07
Kinas
„Namas su bokšteliu“
„Namas su bokšteliu“

Lapkričio 12–28 d. Taline vyko 16-asis „Juodųjų naktų“ kino festivalis (PÖFF). Jis užbaigia didelių kino renginių metų ciklą Europos regione. Sparčiai besiplečiančiam festivaliui, rodos, pavyksta derinti komercinius ir intelektinius interesus. Auganti tarptautinė festivalio reikšmė sutraukia daug kino pramonės atstovų, festivalis populiarus tarp miestelėnų ir išrankių kino gurmanų. PÖFF programa varijuoja nuo komercinio „Debesų žemėlapio“ iki mažų besivystančių šalių filmų. Tokių kompromisų trūkumai atsiskleidžia painioje ir nevientisoje festivalio programoje. Šiaip ar taip, kasmet tamsiais lapkričio vakarais, nustelbęs per anksti įžiebtą Kalėdų eglutę, PÖFF tampa Talino veidu.
 

Augindamas savo programą ir reikšmę regiono kino pramonėje, festivalis Estijoje išlieka vienintelis monopolistas. Kitais metų laikais vykstantys Hapsalu siaubo ir fantastinio kino festivalis (HÕFF) bei Tartu filmų apie meilę festivalis (tARTuFF) glaudžiasi po PÖFF skėčiu. Taip pat ir rudens pabaigoje vykstantis PÖFF skyla į mažesnius savarankiškus renginius – animacinių filmų festivalį „Animated dreams“, vaikų ir jaunimo kino festivalį „Just Film“ bei studentiškų ir trumpametražių filmų festivalį „Sleepwalkers“. Visi jie aiškiai pasiskirstė vaidmenimis. PÖFF kartu yra ir intelektualus, ir tikrai žiūroviškas festivalis, o pervertus eklektišką filmų programą matyti, kad festivalio tikslas ir yra į kino sales pakviesti pačius įvairiausius žmones. Greta filmų – kasmet auganti Baltijos šalių kino mugė bei kino pramonės dienos. Šiemet pirmą kartą festivalyje buvo organizuota jaunų talentų stovykla, ateityje šis renginys žada neapsiriboti kino kritikos dirbtuvėmis ir prijungti pradedančius kino kūrėjus. Festivalio direktorė Tiina Lokk taip pat yra ir Baltijos kino ir medijų mokyklos vadovė. Šiemet galima pajusti didesnį festivalio ir kino studentų bendradarbiavimą. Netrukus rengiamasi atidaryti filmų banką, duomenų bazę, kur dėstytojai ir studentai galės nemokamai žiūrėti filmus.
 
Kaip ir kasmet, ir 16-ame „Juodųjų naktų“ festivalyje – keturios konkursinės programos. Pagrindiniame Eurazijos konkurse iš 20 dalyvavusių filmų geriausiu išrinktas „Namas su bokšteliu“ („Dom s bašenkoj“, Ukraina), kurį Lietuvoje jau rodė Tarptautinis Kauno kino festivalis. Vokietijoje gyvenančios ukrainiečių režisierės Evos Neyman juosta sukurta pagal autobiografinį Fridricho Gorenšteino apsakymą. Tai sentimentali mažo berniuko brendimo istorija. Kai keliaujant traukiniu suserga ir miršta jo mama, berniukas nepalūžta, jam tenka pačiam rasti kelią namo. Filmo istorijos fone veriasi karo nualintos šalies peizažas bei varge ir apatijoje skendinti šalis. Nespalvotas filmas žavi tiksliai atkurta sovietų realybės poetika. Berniuko akimis pamatytą pasaulį užfiksavo garsaus lietuvių operatoriaus Rimvydo Leipaus kamera. Už tai Eurazijos konkurse jis pelnė geriausio operatoriaus apdovanojimą.
Geriausiu režisieriumi tapo Kyu-Hwan Jeonas iš Pietų Korėjos, konkurse pristatęs filmą „Našta“ („The Weight“), šiemet Venecijoje laimėjusį geriausio „Queer“ filmo apdovanojimą. Tai poetinis pasakojimas apie gyvenimo sunkumus ir mirtį. Filmas kritikuoja save normalia laikančioje Pietų Korėjos visuomenėje vyraujančią diskriminaciją. Pagrindinis filmo veikėjas Jungas – tuberkulioze sergantis vienišas kuprius. Jis dirba lavoninėje, kasdien atsidavęs rengia mirusiuosius laidotuvėms. Jo sielos dvynys – kitokią gyvenimo naštą velkantis įbrolis. Jis – moteris, įkalinta savo vyriškame kūne. Kyu-Hwan Jeonas poetinę kalbą derina su Emiro Kusturicos kiną primenančiu juoduoju humoru. Režisierius žinomas iš ankstesnės savo filmų trilogijos, abejojančios tariamu socialiniu teisingumu. Dažniausiai jo filmų herojai – visuomenės pakraščiuose gyvenantys žmonės.
 
Geriausiu aktoriumi konkurse tapo garsus Lenkijos džiazo kompozitorius ir atlikėjas Michalas Urbaniakas, nuoširdžiai suvaidinęs neseniai žmonos paliktą muzikantą Piotro Trzaskalskio filme „Mano dviratis“ („Moj rower“). Kai ima ryškėti skaudžios gyvenimo klaidos, vienintelis būdas šeimą sugrąžinti į tiesų kelią – ryžtingos permainos. „Mano dviratis“ – kelio filmas, kuriame susitinka trys skirtingos vienos šeimos vyrų kartos. Urbaniakui tai pirmas didelis vaidmuo kine, kur jis geriau žinomas kaip garso takelių autorius.
 
Geriausia aktore žiuri išrinko vokietę Franziską Petri, suvaidinusią garsaus rusų teatro ir kino režisieriaus Kirilo Serebrenikovo filme „Išdavystė“ („Izmena“). Jos herojė prasitaria pacientui, kad jo žmona neištikima su jos vyru. Film noir stilius, sutirštinta filmo atmosfera, persmelkta sekimo ir nepasitikėjimo, stiprina sudėtingą žmonių santykių dramą. Išdavikai tampa išduotaisiais, keistų minčių apsėsti personažai veikia nelogiškai. Aktorei, nors jos vaidmuo buvo dubliuotas rusiškai, pavyko organiškai įsijungti į įvairiatautį aktorių kolektyvą. Specialaus žiuri paminėjimo sulaukė naujosios kartos kroatų režisieriaus Arseno Antono Ostojico drama apie karo ir religinių konfliktų spąstuose griūvančius žmonių gyvenimus. „Halimos kelias“ („Halima’s Path“) – tai nuosekliai papasakota tragiška uždraustos meilės istorija, atkurianti skaudžius Bosnijos įvykius. Kroatijos, Slovėnijos bei Bosnijos ir Hercegovinos bendros gamybos filmas dar kartą prabyla apie Balkanų karų žiaurumą ir beprasmybę, apie jų paliktas žaizdas, sugriautas šeimas, nesibaigiantį moterų ir vyrų sielvartą.
 
Baltijos jūros regiono debiutinių filmų konkurse „Tridens Herring“ pagrindinis prizas atiteko Georgijui Paradžanovui už filmą „Visų nebėra“ („Everybody’s gone“). Gruzijos, Čekijos ir Rusijos gamybos filmas nukelia į asmeninę ir kolektyvinę tautos atmintį. Kaip ir jo giminaičiui Sergejui Paradžanovui, režisieriui filme buvo svarbu užčiuopti Gruzijos dvasią, perteikti ją poetiškomis priemonėmis. Šiame konkurse tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI nariai geriausiu filmu išrinko įtemptą Aleksandro Kasatkino ir Natalijos Nazarovos filmą „Dukra“ („Doč’“). Rusų dramoje keliami tikėjimo, moralės ir religinio ekstremizmo bei smurto mažoje bendruomenėje klausimai.
 
Festivalyje itin populiari Šiaurės Amerikos nepriklausomo kino sekcija taip pat turi savo konkursą. Geriausiu tapo So Young Kim filmas „Elenai“ („For Ellen“). Iš Pietų Korėjos kilusi šio filmo režisierė išgarsėjo 2006 m., kai Berlyno kino festivalyje pelnė FIPRESCI apdovanojimą už filmą „Tarp dienų“ („In Between Days“). Estų kino konkursinėje programoje tarp 6 dalyvavusių filmų geriausia buvo išrinkta Toomaso Hussaro satyriška siaubo komedija „Grybavimas“ („Seenelkäik“). Filmo centre – parlamento deputatas, kurio rinkiminė kampanija atsiduria prie žlugimo ribos, kai jis kartu su žmona ir roko žvaigžde Zaku pasiklysta miške.
 
Plačioje festivalio programoje šiemet rodyti tik trys lietuviški filmai. Panoramos sekcijoje buvo pristatyta Lietuvoje jau rodyta Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ bei Lietuvoje kuriančio latvių režisieriaus Mario Martinsono filmas „Tyli naktis. Be cenzūros“. Jame suvaidino daug ryškių aktorių – Valda Bičkutė, Leonardas Pobedonoscevas, Kostas Smoriginas, Viktorija Kuodytė. Nuo sausio didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose platinama šeimos drama siekia kalbėti šaliai aktualiomis temomis – apie homofobiją ir krikščionišką konservatyvizmą. Tačiau filmą apsunkina iliustratyvi kino kalba ir viena po kitos sekančios naratyvo klišės. Pagal paties režisieriaus knygą kurtas filmas savo publiką greičiausiai atras tarp lietuviškų serialų mėgėjų.
 
Studentiškų filmų festivalyje „Sleepwalkers“ dalyvavo Roberto Neveckos filmas „The Curonian Twitch“ apie eksperimentinę muziką ir žmonių reakcijas į naujoves. Festivalyje Lietuva pasirodė skurdžiau net už Latviją, tarp keturių pilnametražių filmų pristačiusią naują intriguojantį Aiko Karapetiano filmą „Žmonės ten“ („Cilvēki tur“). Lietuviams labiau sekėsi tik Baltijos koprodukcijos mugėje, kur geriausiu projektu pripažintas prodiuserės Rasos Miškinytės „Pabėgimas iš Saulės miesto“ („Escaping Sunshine“), jo filmavimai numatomi 2014 metais.
 
Be konkursų ir pagrindinių programų, festivalyje daugybė mažesnių sekcijų. Šiemet mirus garsiam graikų kino režisieriui Theo Angelopoulosui, graikų kinui buvo skirta speciali programa. Joje ryškiausias Ektoraso Lygizos filmas „Berniukas, valgantis paukščių maistą“ („To agori troei to fagito tou pouliou“), kur pagrindinį herojų suvaidinęs Yiannis Papadopoulos buvo įvertintas Karlovi Varuose. PÖFF programoje yra specialios dokumentikos, komedijų, mados, žmogaus teisių ir aplinkosauginių filmų sekcijos; Naujojo Vokietijos kino, Šiaurės kino, besivystančių šalių kinematografo bei Japonijos kino programos. Taip pat vyksta specialūs renginiai, kaip Andrzejaus Wajdos filmo „Korczakas“ peržiūra, Estijoje minint didžiojo švietimo reformatoriaus ir vaikų psichologo Januszo Korczako metus.
 
Geriausi Europos filmai buvo pristatyti Europos kino akademijos 25 metinių proga sudarytoje programoje, tarp kurių – ir Lietuvoje dar nerodytas, Europos kino akademijos metų atradimu tituluotas „Kaubojus“ („Kawboy“, rež. Boudewijn Koole, Nyderlandai) bei provokuojantis Ulricho Seidlio filmas „Rojus: meilė“ („Paradies: Liebe“, Austrija).
 
16 filmų programoje – režisieriai, kurių filmai festivalyje rodomi nebe pirmą kartą, tarp jų naujausi Manoelio de Oliveiros, Abbaso Kiarostami, Peterio Brosenso, Aleksejaus Balabanovo, Jano Jakubo Kolskio, Carloso Reigadaso darbai, taip pat Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanota Kim Ki-Duko „Pieta“. Programoje šiokias tokias gaires brėžia ir kino žurnalo „Screen international“ kritikų rekomenduojamų filmų sekcija, kurioje buvo rodytas naujausias Sergejaus Loznicos filmas „Rūke“ („V tumane“).
 
Sunku būtų nupiešti Talino kino festivalio portretą, nes įvairialypėje festivalio programoje visko ir visiems tikrai daug, tačiau vieno veido jis neturi. Vieni filmų sąrašai patrauklūs, kiti intelektualūs, dar kiti tampa svarbiu indėliu į regiono kino pramonės raidą. Net ir konkursinės programos mastas, rodos, pranoksta tokio dydžio festivalius – Eurazijos regionas nepaprastai platus. Viską susumavus kyla mintis, kad tai labai gyvas, madingas ir ambicingas festivalis. Nors programoje justi daugybė kompromisų, kuriuos festivalis renkasi norėdamas sudominti kuo platesnę publiką, prekybos centre radus vyną su kino festivalio etikete tampa aišku, koks svarbus yra jo vaidmuo mieste.

 

 

„Namas su bokšteliu“
„Namas su bokšteliu“
„Mano dviratis“
„Mano dviratis“
„Išdavystė“
„Išdavystė“