Šią savaitę prasidėjusi „Scanorama“ parodys vieną svarbiausių šių metų filmų – Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotą ir ne vienam Europos kino akademijos apdovanojimui nominuotą Michaelio Haneke’s „Meilę“. Pagrindinį moters vaidmenį filme sukūrė prancūzų aktorė Emmanuelle Riva.
Pateikiame Annos Tatarskos pokalbio su aktore fragmentus, išspausdintus žurnalo „Zwierciadło“ lapkričio numeryje.
Pamenu pirmą kartą, kai pamačiau Jus ekrane. Tai buvo Alaino Resnais „Hirosima, mano meile“.
Dar nepamiršote to filmo? Juk jis buvo taip seniai! Buvau sužavėta Marguerite Duras scenarijumi, taip pat man patiko trumpametražiai Alaino Resnais filmai. Greitai suradome bendrą kalbą. Ar patikėsite, kad mūsų biudžetas buvo labai kuklus? Pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdau iš režisieriaus atskridusi į Tokiją, kad turime mažai pinigų ir nežinia, ar pavyks filmą pastatyti. Vis dėlto pavyko.
Tai įvyko 1959 metais, filmas – Jūsų kino debiutas.
Ir posūkis mano karjeroje. Kai gavau vaidmenį „Hirosimoje...“, jau buvau žinoma teatro aktorė. Teatre mane ir pamatė Alainas Resnais.
Kaip reagavote į pasiūlymą vaidinti „Meilėje“?
Man 85-eri. Tokio amžiaus aktoriams jau nėra daug vaidmenų. Paskutiniu metu vaidinau tik epizoduose. Dalyvauti filme, kurio filmavimas trunka du mėnesius, – neįtikėtina. Taip tiesiog nebūna. Man tai lyg stebuklas. Buvau nepaprastai laiminga.
Apie Haneke kalbama, kad jis žiaurus, negailestingas režisierius.
Tai netiesa, gyvenimas yra negailestingas. Nemačiau visų jo filmų, bet „Baltas kaspinas“ ar „Paslėpta“ – tai gražus kinas, panašiai kaip ir „Pianistė“. Haneke – režisierius, kuris elgiasi su realybe tiesiog virtuoziškai... Filmavimo aikštelėje puikiai su juo susikalbėjome. Žinojau, ką turiu padaryti, kaip suvaidinti. Net sunkias scenas. Turėjau nusirengti, vaidinti kūnu, kuris filme po truputį degraduoja. Turėjau tai suvaidinti – kūno ir proto žudynes.
Ar nebijojote tokios sunkios temos, ar Jūsų nebaugino ligos ir mirties stigma?
Turiu pasakyti, kad tai manęs visai nebaugino, greičiau buvo smalsu. Jaučiau, kad galiu tai suvaidinti, galiu tai padaryti.
Emocinis šio filmo poveikis – tai ir Jūsų su Jeanu-Louis Trintignant’u dueto nuopelnas.
Iš visų girdime, kad ekrane buvome tobula sutuoktinių pora. Pasitikėjau Haneke ir visa filmavimo grupe, tad artumas tarp mūsų buvo pasiekiamas. Aktoriai neprivalo gerai vienas kito pažinti, kad sukurtų tokius intymius santykius. Anksčiau beveik nepažinojau Jeano-Louis. Tiesa, kadaise, 7-ajame dešimtmetyje, kartu filmavomės Italijoje, bet nieko daugiau.
Iš pradžių Haneke mums pasakė, kad būtume vienas kitam švelnūs ir romūs, bet be nereikalingo sentimentalumo ir patoso. To ir nusitvėriau. Tai buvo tobulas raktas suprasti herojus. Dirbome dekoracijose, kurios buvo pastatytos kino studijoje Paryžiaus priemiestyje. Nebijojau užsidaryti patalpoje, to mums reikėjo. Net paprašiau, kad man leistų apsigyventi persirengimo kambarėlyje, kol vyks filmavimas, nes nenorėjau prarasti dviejų valandų kelionei. Nejaučiau jokios klaustrofobijos, netoliese teka Sena, eidavau prie jos pasivaikščioti. Buvau ten labai laiminga. Nepaisant sunkios filmo temos, filmavimo dienos pabaigoje nejausdavau liūdesio.
Ar svarbi grupės parama filmuojant drastiškas scenas?
Labai svarbi, ypač man nelengvose scenose, tokiose kaip ta, kai slaugė man keičia palutę. Tas momentas labai varžė ir aktorę, kuri vaidino slaugę. Filmavo dvi kameros, viena buvo prie pat mano veido. Akimirką pasirodė, kad ir aš pradėsiu varžytis. Mano akyse buvo ašaros, visų kitų – taip pat. Bet režisierius montuodamas nepasinaudojo tuo stambiu planu, jis labai subtilus ir taktiškas. Šio filmo jėga yra nuosaikumas.
Man „Meilė“ – tai filmas, kuris leidžia suprasti, kaip daug reiškia žodis „mylėti“. O Jums apie ką yra filmas?
Apie tai, kad niekam nepavyks išvengti mirties ir skausmo. Bet kartu galime ekrane pamatyti save, galime pajusti iš jo sklindančią tikrą meilę. Taip pat filme parodytas kiekvieno individo išskirtinumas, jo išraiškingas charakteris, kurį reikia gerbti. Man atrodo, kad iš filmo neišeiname prislėgti, išeiname apsivalę.
Kaip tapote aktore?
Esu kilusi iš mažo miestelio Vogėzuose, Rytų Prancūzijoje, ten vaikščiojau į kiną. Žiūrėjau į aktorius, mane jaudino jų vaidyba, kankinau tėvus pasakojimais apie savo planus. Ten pirmą kartą pasirodžiau scenoje, beje, tėvo, kuris nerėmė mano planų, dėka. Jis paniškai bijojo, kad išvyksiu į didelį miestą. Vieną dieną jis išgirdo iš galanterijos parduotuvės savininko, kad vietos mėgėjų trupė ieško jaunos debiutantės. Nepagalvojęs jis pasakė: „O kodėl ne mano duktė?“ Vaidinau keliuose spektakliuose, tarp jų ir Anouille’aus „Antigonėje“, rengiau poezijos rečitalius. Supratau, kad galiu apie šią profesiją galvoti rimtai. Bet kaip pasiekti Paryžių ir jame nepražūti? Paskui perskaičiau laikraštyje apie teatro mokyklos rengiamą konkursą. Išvykau nieko nepažinodama, išlaikiau egzaminą ir taip viskas prasidėjo.
Kuo vadovaujatės rinkdamasi vaidmenis?
Greičiau mes esame pasirenkami, daugiausia, ką galime, – atsisakyti. Gal aš atsisakydavau per dažnai? Buvau labai kategoriška, ieškojau absoliuto. Teatras mane išlepino, ten vaidinau daug įvairių vaidmenų. Kinas dažniausiai mus sudėlioja į lentynėles, esame to aukos, režisieriams lengviau rinktis, kai reprezentuojame tam tikras kategorijas, amplua, specializacijas. Nelengva vaidinti tą patį, aktorius ieško įvairumo.
Kūnas ir veidas aktoriui – darbo įrankiai. Bėgantis laikas ne vienam tampa smūgiu.
Laikas mus pažymi, jis toks pat visiems. Žaviuosi tais, kurie nori būti amžinai jauni, bet tai siaubingas rūpestis. Senėjimas yra natūralus, visi esame mirtingi. Daug sunkesnė patirtis – prarasti sveikatą, todėl reikia ja rūpintis. Kiek išgalėdama stengiuosi išsaugoti sveikatą, šviesų protą ir įgalų kūną. Reikia būti atviram kitiems ir išsaugoti laisvę. Visada mylėjau laisvę, todėl niekad ir neištekėjau.
Kartais laisvė reiškia ir vienatvę.
Svarbiausia – nebijoti gyvenimo. Reikia išsaugoti ramybę senatvės akivaizdoje. Baimė viską naikina. Reikia patirti draugystę, meilę, bet su tokia pilnatve, kokią matėme Haneke’s filme. Turiu galvoje tikrą meilę, o ne susižavėjimą ar įsimylėjimą. Jei pavyks nukreipti protą šia linkme, atgal gausime ramybę ir džiaugsmą. Prašau manimi patikėti, aš tai žinau.
