Kinas
Oliverio Stone’o filmai neatsiejami nuo naujosios amerikiečių mitologijos. Režisierius gręžiasi į Vietnamo karą („Būrys“, „Gimęs Liepos 4-ąją“, „Dangus ir žemė“), tyrinėja Amerikos galybės simbolio Volstrito ryklių psichologiją. Apsigimę žudikai jam neatsiejami nuo žiniasklaidos sukurtų didvyrių, beje, kaip ir sporto vertelgos („Kiekvieną sekmadienį“) ar prakeiktasis „Doors“ poetas. Prezidentų portretus („JFK“, „Niksonas“, „W“) Stone’as kuria labiau pasitikėdamas savo fantazija nei patikrintais faktais. Tačiau įžengęs į svetimą teritoriją jis dažnai priverčia nusišypsoti. Stone’o filmas apie Aleksandrą Didįjį buvo tikras fiasko, o sentimentalus meilės prisipažinimas Fideliui Castro (dokumentinis filmas „Comandante“) mažų mažiausiai dviprasmiškas. Į septintą dešimtį įžengęs Stone’as, regis, toks pat aktyvus ir negailestingas šių dienų Amerikos kritikas kaip ir jaunystėje. Naujausias jo filmas „Laukiniai“ („Savages“, JAV, 2012) taip pat kupinas kritinio patoso, nors į gilesnius apibendrinimus ir nepretenduoja.
„Laukinių“ veiksmas perkelia į Kaliforniją, tikrą rojų žemėje – Laguną Bičą. Čia įsikūrę ir visai gyvenimu nesiskundžia du draugai ir verslo partneriai – Čonas (Taylor Kitsch) ir Benas (Aaron Johnson). Botanikas Benas augina ir pardavinėja kokybiškas kanapes, kurių sėklas buvęs kareivis Čonas parvežė iš Afganistano. Čonas gina verslą nuo skolininkų ir konkurentų. Abu jaunuoliai išpažįsta skirtingas vertybes – Čonas mano, kad vienintelis teisingas sprendimas yra jėga, Benas – budistas. Pelną jis panaudoja mokykloms Afrikoje statyti, vandentiekiui Indonezijos salose tiesti, trumpai tariant, šviesiai Trečiojo pasaulio ateičiai kurti. Amerika jam neteikia jokių vilčių. Benas mano, kad narkotikai – vienintelė racionali reakcija į jo šalies beprotybę. Tačiau abu vaikinus suvienija meilė gražiai blondinei Ofelijai (Blake Lively), kuri save sutrumpintai vadina O. Jie visi gyvena kartu. Europos kine menage a trois žinomas dar nuo 3-iojo dešimtmečio – nuo Abramo Romo „Trečiosios Meščianskaja gatvės“ laikų. Bet amerikiečiams tai, matyt, vis dar ypatingos laisvės simbolis. Mergina ir tampa filmo pasakotoja, nors iš pat pradžių informuoja žiūrovus, kad jos pasakojimas visai nereiškia, jog filmo pabaigoje ji dar bus gyva.
Filmo pradžioje Stone’as rodo šviesų, laimingą ir švelnaus marihuanos dvelksmo supamą savo personažų gyvenimą. Narkotikai jau seniai nėra jokio maišto išraiška, pasižiūrėjus į filmo personažus, gali pasirodyti greičiau atvirkščiai. Režisierius nesigilina į jų vidų – kelių pradžioje nuskambėjusių apibūdinimų užteks visam filmui.
Bet idilė niekad netrunka amžinai, todėl į trijulės gyvenimą įsiveržia prievarta ir skausmas. Trumpai tariant, meksikiečių narkotikų kartelis, kuriam vadovauja gražioji Elena (Salma Hayek), nusprendžia įtraukti draugus į savo verslą. Šie kilniai pasipriešina, bet Elena iškart užčiuopia silpnąją draugų vietą ir pagrobia O. Internetu transliuojamos merginos kančios paverčia Čoną ir Beną kilniais riteriais. Jie padarys viską, kad išlaisvintų savo meilę.
Stone’as tą nusikaltėlių gaujų konfliktą paverčia civilizacijų konfliktu. Meksikiečiai, kuriems vadovauja groteskiškas ir akivaizdžiai daug malonumo aktoriui teikiantis Benicio Del Toro žudikas, baisisi baltųjų morale ir jų gyvenimo būdu. Baltieji vadina meksikiečius laukiniais, nes jiems galvoje netelpa šių žiaurumas, išdavystės ir kankinimai. Mėgavimasis gyvenimo malonumais ir žiauri kova už vietą po saule, pasirodo, nesuderinami net saulėtoje Kalifornijoje. Suderinamos tik išdavystės. Benicio Del Toro meksikietis, regis, lenktyniauja su savo sėbru – Johno Travoltos FTB agentu, kuris vis dėlto gali išduoti ir parduoti absoliučiai visus ir viską.
Vienas siužeto posūkis „Laukiniuose“ veja kitą, o Čonas ir Benas sparčiai daro pažangą ir pamažu atsikrato vis daugiau moralinių prietarų. Talentingas pasakotojas Stone’as, kuris nuo septynerių metų iš tėvo gaudavo ketvirtį dolerio už kiekvieną sugalvotą istoriją, apverčia aukštyn kojom geležinę Holivudo taisyklę, kad artėjant prie kulminacijos epizodai turi tapti vis trumpesni. Jis elgiasi atvirkščiai. „Laukinių“ epizodai, kai pradžioje vos spėji įsižiūrėti į personažus, o scenos slenka ekstremaliu greičiu, filmui įpusėjus ima lėtėti, o kulminacija ištęsta ir rodoma du kartus: O vaizduotėje bei iš tikrųjų. Bet formaliai įdomus ar net akiplėšiškas sprendimas „Laukinių“ nekeičia – tai pramoginis filmas, kur kraujo upės ir kankinimai – tik dar viena šiuolaikinių laukinių pramoga. Bet pramoga informatyvi ir pamokanti – iš filmo gali pasisemti žinių apie narkotikų auginimą, platinimą, pinigų plovimą ir kitokius įdomius dalykus. Titruose knibždėte knibžda įvairių sričių ekspertų pavardžių, todėl galima neabejoti „Laukinių“ patikimumu. Pagaliau juk Stone’as, ne kartą sulaukęs policijos įtarimų, kad gėlynuose aplink savo namą augina kanapes, taip pat puikus ekspertas. Žinoma, Amerikos mitų ir civilizacijos.
