Ten viskas – apgaulė

„Kino pavasaris“ parodys garsaus rusų kino dokumentininko Vitalijaus Manskio filmą „Čia visad šviečia saulė“ (2015). Manskis gimė Lvove 1963 m., mokėsi Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Jo filmai pelnė per šimtą prizų Rusijos ir tarptautiniuose kino festivaliuose, Manskis – Rusijos kino premijos „Nika“ laureatas. Kine jis debiutavo 1987 metais. Lietuvoje dėmesio sulaukė 1999 m. sukurtas jo filmas „Asmeniškos kronikos. Monologas“, kuriame pasinaudodamas kino mėgėjų filmuotomis šeimos kronikomis režisierius sukūrė simbolišką sovietų šalyje užaugusio keturiasdešimtmečio biografiją. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodytas filmas „Nekaltybė“ (2008) apie merginas, nusprendusias pelningai parduoti savo nekaltybę, 2013 m. „Scanorama“ pristatė Manskio filmą „Vamzdis“, rodantį dujų kelią iš Rusijos Šiaurės į Europą.

Manskis išgarsėjo ne tik originaliais dokumentiniais filmais „Palaima“ (1996), „Tatu“ anatomija“ (2003), „Poeto mirtis“ (apie Vladimirą Vysockį, 2006), bet ir aktualiais, Rusijos politinėms problemoms skirtais kino pasakojimais „Jelcinas. Kitas gyvenimas“ (2001), „Putinas. Keliamieji metai“ (2001), dokumentiniais serialais. Rusijos televizijose RTR, REN TV Manskis kūrė ir prodiusavo originalius projektus „Šeimos kino kronikos“ (1995–1997), „Realus kinas“ (1999). 2004 m. jis įkūrė studiją „Vertov. Realnoje kino“, kurios tinklalapis „Vertov.ru“ bene pirmasis internete pradėjo nuosekliai pristatyti sovietų dokumentinio kino istoriją. Tarp garsiausių Manskio projektų – mėgėjiškų kino kronikų (1945–1991) archyvas, Realaus kino manifestas, Nacionalinė nevaidybinio kino premija „Lavrovaja vetv“ ir nevaidybinio kino festivalis „Artdokfest“. Nuo 2014 m. režisierius gyvena Rygoje. Pateikiame ištraukas iš Manskio interviu žurnalui „The New Times“. Su Manskiu kalbėjosi Jevgenija Albac.

Jums buvo pasiūlyta sukurti filmą apie Korėjos Liaudies Respubliką. Ar tai buvo Jūsų sprendimas?

Žinoma, kad mano... Domėjausi Šiaurės Korėja, nes mane visada jaudino klausimas, kaip galima pavergti žmogų, kaip galima sunaikinti esminius jo principus, kodėl žmogus turi paklusti. Suprantama, tai filmas ne tik apie Šiaurės Korėją. Skaičiau rusiškai leidžiamą žurnalą „Korėja segodnia“, godžiai klausinėjau žmonių, kurie ten buvo, visada žiūrėdavau ten nufilmuotus vaizdus. Kartą pavyko susipažinti su valdininku iš Šiaurės Korėjos – taip viskas ir prasidėjo.

Kada pirmąkart patekot į šalį?

Pirmoji pažintinė kelionė įvyko 2013 metais: man parodė, kokia tai nuostabi šalis, ir dar pavyko pasirinkti heroję – buvau nuvežtas į pavyzdinę parodomąją mokyklą, į direktoriaus kabinetą įvedė penkias mergaites ir pasakė: „Turite penkias minutes, galite susipažinti ir pasirinkti, kuri patiks.“ Dokumentinio filmo scenarijus jau buvo seniai parašytas pačių korėjiečių. Jis apie mergaitę, kuri rengiasi stoti į pionierių organizaciją – Vaikų sąjungą. Mergaitei pavedamas svarbus darbas – būti didžiausios pasaulyje šventės dalyve. Kartu su savo draugais ji tam ilgai rengiasi ir galiausiai tampa viena iš tūkstančių, savo kūnais sudarančių didžiausią pasaulyje gyvą paveikslą, vaizduojantį absoliučią laimę. Pasirinkau Zin Min, nes mergaitė pasakė, kad jos tėtis dirba žurnalistu. Pagalvojau, kad jo darbas padės man kur nors patekti. Apie mamą mergaitė sakė, esą ji dirba gamyklos valgykloje. Pagalvojau: puiku, valgykla, žmonės valgo, vis kažkokia medžiaga. Zin Min gyveno prie stoties, vieno kambario bute, su mama, tėčiu, senelėmis ir seneliais...

Bet filme viskas kitaip: ir tėtis ne žurnalistas, ir valgyklos nėra, senelio ir senelės – taip pat...

Savaime suprantama. Kai jau atvykome filmuoti, tėtis stebuklingu būdu pavirto inžinieriumi iš pavyzdinio parodomojo siuvimo fabriko, mama – pavyzdinio parodomojo sojos perdirbimo fabriko bendradarbe, ir paaiškėjo, kad jie gyvena pačiame prabangiausiame sostinės name su fantastišku vaizdu pro langą. Tiesa, parketą vaizduojantis linoleumas patiestas ant cementinių grindų, tiesiog atkirptas žirklėmis ir net nėra grindjuostės, baldus ką tik atnešė, paveiksliukus ką tik pakabino. Radau progą pasižiūrėti, kas spintos viduje, – ji buvo tuščia, vonia niekad niekas nesinaudojo, ten net vandens nėra, o šviesą įjungdavo tik filmuojant. Man kilo įspūdis, kad name niekas negyvena, o liftą įjungė tik filmavimui. Bet šiame name nors visos trys laiptinės buvo atidarytos. Kai pavyko pabėgti nuo palydos, apėjau namą priešais – jame apskritai nebuvo jokio įėjimo. Tačiau vakarais ten degė šviesos, bet įsižiūrėjęs geriau pamačiau, kad visos lempos vienodos. Matyt, kažkokia sistema vakare visa įjungiama iškart ir susidaro gyvenamo namo įspūdis, nors jame nėra gyventojų ir laiptinių. Ten viskas – apgaulė, „feikas“.

O Zin Min mama ir tėtis – ar jie realūs?

Realūs – mačiau šeimos albumą. Bet fotografijų fonas – kažkoks dirbtinis – įmontuotos arba žurnalo fotografijos, arba fone – baldų salonas. Specialiai iškėliau šias fotografijas į filmo pradžią... Kurį laiką ten pagyvenęs supratau, kad Pchenjanas – tai Stalino ar Brežnevo laikų Liaudies ūkio pasiekimų paroda ir visi miesto gyventojai – absoliutūs eksponatai. Pavyzdžiui, ten visur gazonai, o šeštą valandą ryto arba vakare po darbo susirietę ant jų sėdi žmonės ir pincetais traukia piktžoles. Beje, kai mes filmavome pavyzdiniame parodomajame fabrike, kur herojės tėvas dirba inžinieriumi, išsirengęs į tualetą supainiojau duris. Atidarau jas, o ten apie 150 nuogų moterų prausiasi dušinėje. Pavyko pasižiūrėti pro langą ir supratau, kad fabriko teritorijoje stovi gyvenamieji barakai ir scena, kai darbininkai eina į fabriką – „feikas“, nes jie gyvena šalia to fabriko.

Bet kokia viso to „feiko“ prasmė? Juk Pchenjane beveik nebūna užsieniečių, o jei ir būna, sako, kad jie visi eina pagal tą patį griežtą maršrutą?

Nežinau. Nuo spalio pabaigos iki balandžio pradžios šalis apskritai uždaroma užsieniečiams: namai šildomi arba anglimis, arba malkomis – iš langų kyšančių „buržuikų“ vaizdas vargu ar patrauklus. Šiaurės Korėja dabar turi du pagrindinius partnerius – Kiniją ir Rusiją, ši vėl tapo partnere palyginti neseniai ir kasmet gauna maždaug 500 vizų. Trys mano kelionės, keturių žmonių filmavimo grupė – tai dvylika vizų; kasmetinis Aleksandrovo ar Vidaus reikalų ministerijos choro atvykimas – tai šimtas vizų, štai ir paskaičiuokite, kiek žmonių atvažiuoja iš Rusijos. Iš Kinijos, matyt, daugiau. Na, ir labai ribotas skaičius kitų užsieniečių.

Kodėl jiems parūpo filmas – juk Jūs ne tik rusų režisierius, bet dar ir turite maištininko reputaciją?

O kaip jie galėjo žinoti apie reputaciją, jei šalyje nėra interneto? Jie, matyt, manė, kad jei Rusija yra jų draugas, tai ir Rusijoje taisyklės tokios pat, ten gyvenama taip pat kaip Šiaurės Korėjoje. Be to, filmą oficialiai parėmė Rusijos kultūros ministerija, o režisierius Manskis kūrė filmus apie Putiną. To žinojimo jiems užteko.

Kiek turėjote ekspedicijų į Šiaurės Korėją?

Dvi. Tiesa, turėjo būti trys, bet trečią kartą mums nebuvo leista įvažiuoti.

Kodėl? Jie pastebėjo, kad slapta kuriate filmą apie filmą – kaip priešais kino kamerą vaidinamas visas tas teatras apie laimingą gyvenimą Šiaurės Korėjoje, kaip perrašomi dubliai, kai lydintys asmenys sako žmonėms, ką ir kaip jie turi kalbėti?

Jie to nesuprato ir nematė. Bet jiems nepatiko, pavyzdžiui, kad aš filmavau pro užuolaidą viešbutyje... Kartą atsibudau nuo triukšmo, priėjau prie lango ir pamačiau fantastišką vaizdą – šešios valandos ryto, visa aikštė, visi šaligatviai prisigrūdę žmonių, vieni atsitūpę, kiti – sėdi, kažkas žiaumoja, kažkas miega, kažkas guli – visus juos atvijo į mitingo repeticiją. Žinoma, griebiau kamerą ir pradėjau filmuoti pro langą. Praeina trys ar keturios minutės ir girdžiu beldimą į duris – lydintieji, kurie gyveno nuo mano numerio į kairę ir į dešinę, sako: „Pasitraukite nuo lango, nejau norite, kad jūsų daugiau nebeįleistų?“ Viskas, kas filme nufilmuota neoficialiai – stumiantys autobusą žmonės, vaikai prie šiukšlių dėžių, talonų apiprekinimo eilė – visa tai nufilmuota pro užuolaidos skylutę.

O gatvėmis galėjote vaikščioti?

Ne, iš mūsų iškart atėmė pasus, o be pasų į gatvę eiti negalima. Bet mes porą kartų apgaule išsprūdome iš viešbučio, spėjome kur nors nubėgti, kol mus pradėdavo gaudyti.

O į parduotuves ar pavyko užeiti?

Porą kartų buvau universalinėje parduotuvėje, kur patekau į juokingas situacijas. Pirmą kartą mane tiesiog į parduotuvę nuvedė lydintieji. Pavaikščiojau, pasižvalgiau, nustebau, kaip viskas pigu. Tai buvo per pirmą atvažiavimą ir nieko nesupratau. Be to, užsienietis neturi teisės turėti Šiaurės Korėjos pinigų, todėl nieko negalėjau nusipirkti. Bet vėliau man pavyko gauti šiek tiek pinigų ir su lydinčiuoju nuėjau nusipirkti suvenyrų. Ateinu į universalinę, ten kalnai juokingų sąsiuvinių, prašau parduoti man tris. Atsakymas: „Jūs negalite jų nusipirkti.“ Paskui supratau: pardavėjai, lankytojai, prekės – tai netikra parduotuvė, tai – parodų salė. Ten stovi 15–20 žmonių, visos lentynos nuo viršaus iki apačios apstatytos pomidorų sulčių pakeliais. Klausiu, kiek kainuoja pomidorų sultys. Lydintysis atsako tradiciškai: „Paskui pasakysime.“ Aš: „Ne, išverskite dabar.“ Pardavėja ilgai kažką sako, lydintysis man: „Dar neatvežė kainininko“ ar kažką panašiai. Aš sakau: „Gerai. O kiek sultys kainavo praėjusią savaitę?“ Jis išverčia: „Pomidorų sultys neparduodamos.“

Jūsų filme yra kadrai, kai šeima – mama, tėtis, mergaitė – susėda prie žemo stalelio, apstatyto lėkštėmis su maistu. Jei šalyje produktai skirstomi pagal talonus, o parduotuvės – parodos, iš kur visa tai?

Tai maistas, kurį atvežė mums matant supakuotą į celofaną, išpakavo, padėjo ant to stalo, bet žmonės iš tikrųjų bijojo prie jo prisiliesti. Lydintieji juos ragino valgyti. Jie žiūrėjo į lydinčiuosius: „Ar tikrai galima?“

Kokia prasmė parduotuvių, kur vienintelė prekė – pomidorų sultys ir jos neparduodamos?

Aš nesuprantu. Po apsilankymo Šiaurės Korėjoje man kilo daugiau klausimų nei prieš. Važiavau ten turėdamas aiškų supratimą. Na, pirmiausia galvojau, kad tai baimės, pavergimo sistema, kad žmonės viduje viską supranta. Tačiau ten supratau, kad žmonės ne tik nesupranta, bet net nesusimąsto.... Štai pavyzdys. Filmavome metro. Pchenjane užsienietis negali užeiti į metro be lydinčiojo ir gali važiuoti tik dvi stoteles. Kitaip sakant, jis gali pamatyti tik tris stoteles. Ten yra specialus maršrutas užsieniečiams: tam tikroje stotelėje įlipti ir tam tikroje išlipti. Mes nespėjome baigti filmuoti ir paprašėme leidimo važiuoti toliau. Atsakymas – kategoriškas ne. Siūlo mums važiuoti atgal ir nufilmuoti tai, ko reikia. Paaiškinau, kad važiuojant atgal vagonuose bus jau kiti žmonės. Lydintieji atsakė, kad tai ne bėda. Jie įsakė žmonėms vagone: „Stokitės ir eikite į kitą traukinį.“ Visi atsistojo, perėjo ir sėdasi į vagoną, važiuojantį priešinga kryptimi. Tylėdami, be diskusijų.

Ar vagone buvo tikri žmonės?

Iš kur man žinoti.

Na gerai, bet juk žmonėms negali nekilti klausimas, kodėl filme ant jų stalo maistas, kurio jie niekad gyvenime neragavo?

Jie žino, kad gyvena blogai tik todėl, kad prieš juos kovoja JAV... Kai filmavome vaikų priėmimo į pionierius sceną, lydintieji mums parodė septynerių ar aštuonerių metų vaikus karine uniforma ir pasakė: „Jų tėvai žuvo kare, tai karo vaikai.“ Koks karas? Paskutinis karas, kuriame dalyvavo Šiaurės Korėja, vyko prieš šešiasdešimt metų! Bet jie įsitikinę, kad kažkur vyksta karas, ten kovoja Šiaurės Korėjos kariai, yra fronto linija, kareiviai žūsta, o vadas rūpinasi jų vaikais.... Jie kariauja, jie tikrai kariauja.

Sakėte, kad kasdien turėjote atiduoti nufilmuotą medžiagą. Kaip pavyko išvežti slapta nufilmuotus kadrus?

Operatorė kasdien skundėsi skrandžiu ir dvidešimčiai minučių išeidavo į tualetą. Ji nukopijuodavo nufilmuotą medžiagą į kitą atminties kortelę. Atvirai sakant, tai, ko gero, pats sudėtingiausias mano filmas, nors turėjau nemažai sudėtingų filmų. Bet šis psichologiškai buvo labai sunkus. Stebimi kiaurą parą, kalbėjomės ženklais arba išeidavome į koridorių – juk reikėdavo aptarti rytdienos filmavimą, kiekvieną naktį užsibarikaduodavome kambariuose, kad naktį niekas neįeitų, kad iš lauko nebūtų galima atidaryti viešbučio kambario...

Filmo finale mergaitė staiga pravirko, už kadro girdisi Jūsų balsas, atsakydama Zin Min pradeda deklamuoti ištikimybės vadui priesaiką. Kas atsitiko?

Manau, ji pravirko todėl, kad jautė didelę atsakomybę ir pamanė, kad jai nesiseka. Ji buvo išrinkta. Išrinkta tam, kad parodytų šalies didybę bei galią ir savo atsidavimą jai. Taigi kai girdi klausimą ir, jos manymu, atsako į jį nepakankamai gerai, sutrikusi ji pravirksta. Ji sako: „Negaliu suprasti, ar viską padariau, kad būčiau dėkinga didžiajam vadui.“ Suvokusi, kad ne viską, ji ir pradeda raudoti...

Parengė Ž. P.