7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Istorija

Virginijus Kinčinaitis

Skandalingojo ispano spindesio priežastis

Picasso ir Kahnweileris – meno rinkos dvyniai

Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį – mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Piccasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Tačiau kokia šešėlinė skandalingojo ispano spindesio priežastis? 

Pablo Picasso su Daniel-Henry Kahnweiler. 1964 m.
Pablo Picasso su Daniel-Henry Kahnweiler. 1964 m.
Brassaï, Daniel-Henry Kahnweiler savo ofise, už jo - Pablo Picasso kūrinys. 1962
Brassaï, Daniel-Henry Kahnweiler savo ofise, už jo - Pablo Picasso kūrinys. 1962
Jonas Vytautas Bruveris

Lukiškių drama

Apie Lietuvos istorinės atminties įamžinimo istoriją ir aktualijas

2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M. Kubiliūtės kapo.

Lukiškių aikštė XIXa. Vilniaus vaizdų archyvo nuotr.
Lukiškių aikštė XIXa. Vilniaus vaizdų archyvo nuotr.
Stanislovas Filibertas Fleris. Turgus Lukiškių aikštėje 1900 m. Stereoskopinė nuotrauka. LMAVB. Vilniaus vaizdų archyvo nuotr.
Stanislovas Filibertas Fleris. Turgus Lukiškių aikštėje 1900 m. Stereoskopinė nuotrauka. LMAVB. Vilniaus vaizdų archyvo nuotr.
Vilhelmas Zacharcikas. Lukiškių vaizdas nuo Boufalo (Tauro) kalno. 1866 m.
Vilhelmas Zacharcikas. Lukiškių vaizdas nuo Boufalo (Tauro) kalno. 1866 m.
Paminklinė lenta nužudytiems sukilėliams. R. Danisevičiaus nuotr.
Paminklinė lenta nužudytiems sukilėliams. R. Danisevičiaus nuotr.
Lukiškių aikštė šiandien
Lukiškių aikštė šiandien
Aistė Kisarauskaitė

Užmirštos praeities dabartis

Iš pasakojimų apie 10-ąjį dešimtmetį

Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.

Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Autoriaus nuotr.
Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Autoriaus nuotr.
Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Autoriaus nuotr.
Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Autoriaus nuotr.
Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Autoriaus nuotr.
Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Autoriaus nuotr.
Audrius Novickas, kūrinio „Nomadiškas“ dalis
Audrius Novickas, kūrinio „Nomadiškas“ dalis
Audrius Novickas, kūrinio „Nomadiškas“ dalis
Audrius Novickas, kūrinio „Nomadiškas“ dalis
Audrius Novickas, „Nomadiškas“
Audrius Novickas, „Nomadiškas“
Audrius Novickas, „Ekvalaizeris“
Audrius Novickas, „Ekvalaizeris“
Parodos „Užmiršta dabartis“ fragmentas. Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Nuotrauka iš menininko asmeninio archyvo.
Parodos „Užmiršta dabartis“ fragmentas. Audrius Novickas, „Nėriniai išorei ir vidui“. 1996 m. Nuotrauka iš menininko asmeninio archyvo.
Aistė Kisarauskaitė

Lobių paieškos

Dariaus Žiūros kūrinio radybos

Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.

Darius Žiūra ieško kūrinio. Autorės nuotr.
Darius Žiūra ieško kūrinio. Autorės nuotr.
Vyksta Dariaus Žiūros kūrinio paieška. Autorės nuotr.
Vyksta Dariaus Žiūros kūrinio paieška. Autorės nuotr.
Darius Žiūra ieško kūrinio. Autorės nuotr.
Darius Žiūra ieško kūrinio. Autorės nuotr.
Darius Žiūra rado kūrinį. Autorės nuotr.Autorės nuotr.
Darius Žiūra rado kūrinį. Autorės nuotr.Autorės nuotr.
Darius Žiūra. Autorės nuotr.
Darius Žiūra. Autorės nuotr.
Darius Žiūra. Iš serijos „Miręs vanduo“. 1996 m. parodos dokumentacija
Darius Žiūra. Iš serijos „Miręs vanduo“. 1996 m. parodos dokumentacija
Darius Žiūra. Iš serijos „Miręs vanduo“, fragmentas. 1996 m. parodos dokumentacija
Darius Žiūra. Iš serijos „Miręs vanduo“, fragmentas. 1996 m. parodos dokumentacija
1996 m. ekspozicijos fragmentas
1996 m. ekspozicijos fragmentas
Aistė Kisarauskaitė

Butas’99

Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduožiema. (p. 128-135)

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

„Butas'99“. Gediminas Akstinas. Lazdelės 
1998, medis, metalinė pakaba, 166 × 50 × 150 cm  
Nuotrauka iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Gediminas Akstinas. Lazdelės 1998, medis, metalinė pakaba, 166 × 50 × 150 cm Nuotrauka iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Patricija JurkšaitytėĖ su šeima savo buto balkone 
Nuotrauka iš menininkės asmeninio archyvo
„Butas'99“. Patricija JurkšaitytėĖ su šeima savo buto balkone Nuotrauka iš menininkės asmeninio archyvo
„Butas'99“. Konstantinas Bogdanas (jaun.) savo tėvo bute, 
kuris yra beveik nepakitęs nuo projekto „Butas'99“. 
Fotografuota 2019
„Butas'99“. Konstantinas Bogdanas (jaun.) savo tėvo bute, kuris yra beveik nepakitęs nuo projekto „Butas'99“. Fotografuota 2019
Konstantinas Bogdanas (jaun.) savo tėvo bute, 
kuris yra beveik nepakitęs nuo projekto „Butas'99“. 
Fotografuota 2019
Konstantinas Bogdanas (jaun.) savo tėvo bute, kuris yra beveik nepakitęs nuo projekto „Butas'99“. Fotografuota 2019
„Butas'99“. Konstantinas Bogdanas (jaun.) savo tėvo bute, 
kuris yra beveik nepakitęs nuo projekto „Butas'99“. 
Fotografuota 2019
„Butas'99“. Konstantinas Bogdanas (jaun.) savo tėvo bute, kuris yra beveik nepakitęs nuo projekto „Butas'99“. Fotografuota 2019
„Butas'99“. Audrius Novickas. Stalas ir kėdė
1999. Nuotrauka iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Audrius Novickas. Stalas ir kėdė 1999. Nuotrauka iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Dainius Liškevičius. Kasdienybės imitacija 
Nuotraukos iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Dainius Liškevičius. Kasdienybės imitacija Nuotraukos iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Dainius Liškevičius. Kasdienybės imitacija 
Nuotraukos iš menininko asmeninio archyvo
„Butas'99“. Dainius Liškevičius. Kasdienybės imitacija Nuotraukos iš menininko asmeninio archyvo
Laima Laučkaitė

Klajoklis, keliavęs pirmąja klase

Lasario Segallo paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

 

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Paskutiniais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.

Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Nomeda Repšytė

Ir Kaunas dar nebaigė

Apie valstybės saugomam paveldo objektui Kaune iškilusią grėsmę

Jiems viskas tada buvo aišku – kad reikalas jau pribrendęs. Jis buvo pribrendęs dar anksčiau, iki oficialaus apskelbimo miestams ir pasauliui, kad į žemėlapį sugrįžta sena Europos valstybė. Įgyvendinimui kontekstai dar buvo nepalankūs, bet būtinieji darbai atlikti, galimybių studijos pabaigtos: tada, kaip ir šiandien, po visas pasvietes pasklidusios lietuviškos pajėgos buvo sujungtos į sąveikos tinklą rašalo ant popieriaus technologijos būdu, organizacijos steigiamos, veikla organizuojama salėse ir publikacijose, pirmieji nesėkmingi bandymai nutikę, susikivirčyta ir susitaikyta. Tad 1919 m. liepos 7 d. IV kabineto švietimo ministeriui Juozui Tūbeliui (g. 1882 m. Ilgalaukiuose – m. 1939 m. Kaune) jie ir įteikė raštą be ilgateksčių pagrindimų, nesuvarpytą neurolingvistinio programavimo ornamentais, nes labiau žinojo nei tikėjosi, jog Vyriausybė ir pati Valstybė per ją „supras sumanymo svarbą lietuvių kultūros plėtotėje ir mūsų pirmiems žingsniams suteiks reikalingos pagalbos“. Teisūs jie buvo taip manyti, nes ir suprato, ir suteikė: pagal to meto ne itin skalsias medžiagines savo galimybes Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė, kryptingai ir nuosekliai dailos pasaulio įtikinėjami, iniciatyvą parėmė.
 
Ketveri metai – tik tiek tepraėjo tarp Lietuvių dailės draugijos rašto įteikimo J. Tūbeliui ir naujojo Meno mokyklos rūmo pagal Vladimiro Dubeneckio (g. 1888 m. Vilniuje – m. 1932 m. Karaliaučiuje) projektą Kaune, Ąžuolų kalne, pašventinimo 1923 m. gegužės 8 dieną. Tame pačiame sklype, kairiau nuo Meno mokyklos pastato, irgi vos per ketverius metus pagal to paties architekto projektą buvo pastatytas ir pirmasis Lietuvos istorijoje profesionalus dailės muziejus – laikinoji M.K. Čiurlionies galerėja. Jis veik iš karto tapo per ankšta pagrindine nacionaline dailės ekspozicijų erdve su perpildyta saugykla profesionalaus ir liaudies meno kūriniams. Per tuos vos kelerius metus šios iniciatyvos stumiamoji jėga – dailės pasaulis ir jo nekarūnuotas lyderis Justinas Vienožinskis (g. 1886 m. Mataučiznoje – m. 1960 m. Vilniuje) – dirbo visus darbus, kurie būna reikalingi tokio projekto metu: svajojo, įtikinėjo Seimą ir ministerius, rašė raštus, kūrė mokymo programą, gavo leidimus, parsivežė plytas, pajuto pavydžių kolegų dūrius į nugaras, buvo bepasiduodą nevilčiai, gudravo, ritino akmenis ir maišė betoną, surado tvorą, tarėsi su juristais, valė nuo štiblietų ant jų atgulusius dar negrįstų šaligatvių neturinčio miesto purvus, laukė vėluojančių bankinių pavedimų, kada prireikė – sėdo į kalėjimą.

Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas Pelėdų kalne. 2015 m. N. Repšytės nuotr.
Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas Pelėdų kalne. 2015 m. N. Repšytės nuotr.
Pirmosios M.K. Čiurlionio dailės galerijos atidarymas 1925 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai.
Pirmosios M.K. Čiurlionio dailės galerijos atidarymas 1925 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai.
„Chruščiovkė“ Pelėdų kalne. N. Repšytės nuotr.
„Chruščiovkė“ Pelėdų kalne. N. Repšytės nuotr.
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Eglė Rindzevičiūtė

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Skerdyklų istorija ir antropocena

Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.
Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.

Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.
Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.
Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.
Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė

Nuo teksto iki objekto

Kodėl svarbu suprasti knygrišystės žanrus

Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.

Bizantinio įrišimo modelis. Įrišo Anna Embree (JAV), 2006 m.
Bizantinio įrišimo modelis. Įrišo Anna Embree (JAV), 2006 m.
 Žygimanto Augusto bibliotekos knygų įrišimų rekonstrukcija, svečių knyga. 2010 m. Įrišo Cezaris Poliakevičius (Lietuva).
Žygimanto Augusto bibliotekos knygų įrišimų rekonstrukcija, svečių knyga. 2010 m. Įrišo Cezaris Poliakevičius (Lietuva).
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Ritsuko Ohira (Japonija)
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Ritsuko Ohira (Japonija)
Jean Paul Sartre „Situations de New-York“, situation III. Iliustracijos G. Salzmann. Išleido „Bibliophiles de France“, 1989 m., egz. Nr. 63. Įrišo Anne Giordan (Prancūzija), 2014 m.
Jean Paul Sartre „Situations de New-York“, situation III. Iliustracijos G. Salzmann. Išleido „Bibliophiles de France“, 1989 m., egz. Nr. 63. Įrišo Anne Giordan (Prancūzija), 2014 m.
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Kaia Lukats (Estija)
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Kaia Lukats (Estija)
„Vessels“. Įrišo Adele Outteridge (Australija), 2004 m.
„Vessels“. Įrišo Adele Outteridge (Australija), 2004 m.
Loreta Glebavičiūtė

Legendinis Vilniaus daktaras

Prisimenant Cemacho Šabado gyvenimą

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.

 

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Cemachas Šabadas su anūkais
Cemachas Šabadas su anūkais
Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)
Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)
Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.
Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.
Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.
Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.
  < PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas