Būna, kai žinia apie artimesnio ar tolimesnio žmogaus mirtį tave užklumpa tarytum perkūnas iš giedro dangaus. Stovi sutrikęs, priblokštas ir suglumęs, nes su kiekvienu išėjusiu užsiskliaudžia didesnis ar mažesnis pasaulis. Dabartinė mūsų literatūra (poezija) tokį didįjį šoką patyrė staiga netekusi Sigito Gedos ir antru smūgiu – Marcelijaus Martinaičio. Prozos girią giltinė pradėjo genėti nuo Antano Ramono ir Jurgio Kunčino. Po to šniojo plikuoju būdu nesirinkdama nei medžio rūšies, nei amžiaus. Pagaliau šią savaitę „miško kirtimo“ ciklą užbaigė Romualdu Granausku. Romualdo netektis jau nėra mums kokia nors netikėta staigmena. Po Juozo Apučio mirties Granauskas kirtavietės plynėje buvo palikęs stovėti vienas tos rūšies medis, nuo vėjų beveik nepridengtas pomiškio. Jis puikiai suprato tą savo – „paskutinio“ likusiojo padėtį. Apie tai juk ir „Gyvenimas po klevu“, ir „Peteliškė ant lūpų“, ir visa kita, apie ką mums rašytojas pasakojo. Epochos pabaiga.
Banalu būtų kalbėti apie rašytojo pasaulėjautos tragizmą, apie jo personažų nesugebėjimą prisitaikyti prie staigių istorinių lūžių, pasiutusio laiko tempo ir neatpažįstamai besikeičiančios tikrovės. Šia prasme kiekvienas gilus rašytojas yra savotiškai tragiškas, ypač tas, kuris savo pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą grindžia ne naujų laiko vėjų naujadarais, o vertybėmis, ataidinčiomis iš istorijos, kultūros ir žmogaus vietos bei atsakomybės suvokimo.
Romualdas Granauskas prie tų mūsų laiko naujovių nesistengė nei derintis, nei su jomis taikstytis. Šiandienos tikrovė jam atrodė visiškai priešiška, atgrasi jo vaizdinių pasauliui, atsineštam iš vaikystės, tegul ir iš brutalių sovietinių laikų, kur padorus žmogus vis dėlto iš paskutiniųjų stengėsi gyventi nesumeluotą gyvenimą. Jo laikysena buvo kieta, žemaitiška, suvereni ir nepakrutinama. Galėtum sakyti, kad šių dienų tikrovėje su savo pasaulio matymu jis buvo tikrų tikriausias anachronizmas ir nepritapėlis.
Nepasakyčiau, kad Romas buvo koks nors į save įsistebeilijęs, užsisklendęs atsiskyrėlis. Priešingai, kartais atrodydavo, kad jis ieško ryšių ir kontaktų ne tik su kolegomis amžininkais, bet ir su jaunesnės kartos rašančiais žmonėmis. Siauresniam ratui rašytojų gerai žinomas žanras – Romo telefoniniai pokalbiai. Ilgiausi tikriausiai būdavo su Sigitu Geda. Sigitas yra sakęs, kad trukdavo ištisais pusdieniais. Gaila, kad niekas tų pokalbių neužrašė, bet iš jų tikrai būtų išėjęs galingas ir be galo vertingas paraliteratūrinis masyvas – patys tikriausi literatūros, kultūros ir politikos „laiko ženklai“. Abu buvo kieti ir aštrūs, žodžio kišenėje neieškodavo. Matyt, ir ne juokais susikirsdavo. Tuomet Romas tikriausiai pasiimdavo Rašytojų sąjungos telefonų knygelę ir susirasdavo kitą pašnekovą. Galiu klysti, bet, man atrodo, tokie buvo Valdemaras Kukulas ir Valentinas Sventickas. Buvau ir aš epizodiškai patekęs į tą sąrašą, bet apie ką šnekėjomės, negalėčiau dabar greitomis atkurti.
Gal prieš dvidešimt metų, kai Romualdas Granauskas už apysaką „Gyvenimas po klevu“ buvo apdovanotas pirmąja Antano Vaičiulaičio premija, padažnėjo ir rašytojo maršrutai iki Rašytojų sąjungos. Tuomet buvo „Suokalbio“ aukso amžius, ir toje irštvoje dar mezgėsi gana įdomūs siužetai ir savotiškai spalvingi „disputai“ apie gyvenimą ir literatūrą. Kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, apsuptas jaunesnės generacijos rašytojų, prie staliuko su nuolatiniais savo palydovais – lazda ir pypke – prisėsdavo padiskutuoti ir Romas. Jo įdėmiai būdavo klausoma, o jis visados turėjo ką papasakoti. Jautei, kad jis tokio nuoširdaus, gyvo bendravimo buvo išsiilgęs. Jau tuomet išmintingai kalbėjo apie savo rūkymą, sveikatą ir mirtį. Visados su tik jam būdinga kieta žemaitiška ironija. Į savo ligas, kaip ir į mirtį, sakytum, žvelgė su derama pagarba, nesipiktindamas ir nekeikdamas to, ko nedera keikti. Kalbėdavomės su juo apie žvejybą ir staliaus darbus. Tuomet savo sodyboje restauravau seną spintą, ir atradome daug bendros šnekos, kaip suleisti kampus, faneruoti plokštumas. Staliavimas buvo jo aistra. Kaip supratau, tuomet Romas dar nebuvo padėjęs į stalčių kalto ir obliaus. Sodyboje kaip tik buvau nupjovęs seną, didelę mirštančią kriaušę. Tasai sako: „Puikus medis baldų apdailai. Atvežk man.“ Pasakiau, kad kriaušę supjausčiau pusmetrio kaladėmis, ir Romas man tepasakė: „Mulkis.“ Tiesiai ir teisingai pasakė prastam pameistriui. Taip ir neatvežiau jam tos nuostabios medienos baldų apdailai. Supratau, kad taip susmulkintos kriaušės jam nereikia.
Bet grįžkime pabaigai prie Romo požiūrio į literatūrą. Gavęs A. Vaičiulaičio premiją, savo laureato kalboje „Rakto ieškojimas“ rašytojas pasakė tiesiog testamentinius žodžius: „Literatūrą daug kas norėtų įsiversti į lovą: politikai, ideologai, partijos veikėjai. Arba bent jau pakišti ranką po jos sijonu, kitoje rodydami storą piniginę.“ Romualdas Granauskas savo laikysena bei kūryba buvo ir išliks gyvas priekaištas ketinimams kultūrą ir literatūrą paversti rūmų guvernante. Kietas mums paliko užduotis ir pamokas Romas. Yra ko mokytis.
