Vienas labiausiai gerklę gniaužiančių Icchoko Mero apsakymų man yra „Paskutinė vakarienė“. Trumpas, devynių puslapių, jame nepaprastai taupia prisiminimų fragmentų forma perteikta ir negyjanti Katastrofos trauma, ir dvigubo (ar net trigubo – žydo, lietuvio, izraeliečio) likimo našta. Pacituosiu šio apsakymo pabaigą. Manau, Jis neprieštarautų:
„Ir pajutau ant savo smulkių perkrypusių pečių viską, kas buvo, ir viską, kas bus, ir tos naštos pakelti nebegalėjau, taip nežmoniškai slėgė jinai, kad geriau norėjau nebegrįžti iš pusiaukelės žvyrduobėn, o nueiti iki galo, bet to kelio nebebuvo, todėl pajutau stiprų smūgį krūtinėn, ton pačion vieton kaip Kristus, ir nugriuvau ant velykinio vaišių stalo.
Tik po savo klinikinės mirties sužinojau, kad griūdamas apverčiau neišgertą taurę ir išsiliejo raudonas vynas, ir visi sustingę žiūrėjo, kaip teka mano kraujas.
Jau gulėjau tada Tel Avivo Hadasos ligoninėje ant aukštos lovos, ir daktarai mane gaivino, nežinodami ar atgaivins.
O aš irgi dar nežinojau tada, ar prisikelsiu iš numirusiųjų.
Jei prisikelsiu, sakys, kad nevalia tiek daug valgyti vakare, nors ir labai skanu, ir labai alkanas esi, o tokio sunkaus maisto kaip floimen-cimes visai negalima vartoti mano amžiaus žmogui.
Jie niekada nesužinos, kad numiriau būdamas vos aštuonerių metų.“
Ta ypatinga gyvenimo patirtis ar prisiminimų našta – tarsi būsena tarp mirties (kurios tik per stebuklą išvengta) ir prisikėlimo, aštrus buvimo jausmas, sumišęs su neišsipildymo liūdesiu, gal net kalte – ir daro Icchoko Mero prozą tokią unikalią, net kai tiesiogiai nekalbama apie žydų genocidą, net jei pats rašytojas nebuvo linkęs laikyti savo kūrybos misija, kurią privalėtų įvykdyti.
Tačiau pokalbyje su senu bičiuliu ir žemiečiu Vladu Šimkumi („Metai“, 1996, Nr. 6) paklaustas, ar būtų Jis šiandien lietuviškai rašantis prozininkas, jeigu ne keturiasdešimt pirmųjų košmaras, atsakė taip:
„Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas. (...) Neaišku ir tai, ar apskritai būčiau tapęs rašytoju. Nekaltai nužudytųjų dalia yra mano didysis įpareigojimas – pasakyti už juos ir apie juos. Turbūt ne šiaip sau man buvo lemta išlikti gyvam.“
Išlikti gyvam reiškė netekti tėvų ir, laimei, įgyti antruosius, prarasti vardą ir per krikštą gauti kitą, saugantis negeros ausies užmiršti gimtąją kalbą, tapti kelmiškiu žemaičiu, bet neišsižadėti savo tapatybės ir nieko neužmiršti. Ir tų, kurie šaudė, kurių vardai po 1990-ųjų drauge su kitais buvo iškalti akmeny Kelmės apylinkėse žuvusiems partizanams atminti (iš mano asmeninio pokalbio su rašytoju).
„Gyvenau ir vis dar gyvenu du gyvenimus – žydo ir lietuvio, – sakė Meras Ispanijos dienraščiui „La vanguardia“ 2004 m. – Dvigubo likimo našta sunkesnė, dukart sunkesnė, nei būti vien žydu ar vien lietuviu, o kartais ir keturiskart sunkesnė, ypač tada, kai žydas ir lietuvis tuos pačius dalykus mato skirtingai.“
Icchoko Mero proza įveda į ribines žmogaus likimo situacijas, laikas joje suspaudžiamas iki akimirkos, kritinio taško, atgaivinančio atminty tai, kas gyvenime buvo svarbiausia. Aštrus realybės pojūtis – it dūris į širdį – susilieja su sapno būsena, įvykis ar net visas gyvenimas prabėga kaip susapnuotas, o sapno būsena priartėja prie nebūties. Prisiminimų kelias veda per kapines, sugrąžina ten, kur „tų kapų nebeliko, viskas žolėm ir kerpėm apaugo, lyg niekada nieko nebūtų buvę“. Vis dėlto autorių ir jo personažus su ta žeme, kur nieko nebeliko, sieja neišardomi saitai ir praradimo ilgesys. Žuvusiųjų ir žūstančius gelbėjusiųjų atminimas.
Romano-baladės „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965) pasakotojas, sukūręs apibendrinantį Motinos paveikslą, teigiantį, kad žmoniškumas nesunaikinamas net pačiomis nežmoniškiausiomis aplinkybėmis, epiloge, išlipęs iš autobuso savo gimtame mieste, galvoja, „jog čia, miesto centre, buvusioj turgaus aikštėj, žydinčiame skvere, galėtų būti aukšta moters skulptūra. Nežinau, kaip ji turėtų atrodyti. Net nežinau, kaip ją pavadinti. Pavadinčiau ją...“ Ar tokia skulptūra gelbėtojams šiandien pastatyta?
Paskutiniais metais vienas didžiausių Icchoko Mero rūpesčių buvo jo inicijuotas projektas ieškoti per karą išgelbėtų žmonių, rinkti medžiagą apie jų gelbėjimo aplinkybes ir gelbėtojus, kad gelbėtojams būtų suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas ir kad jie būtų apdovanoti Lietuvos „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. Tai būtina daryti kuo greičiau, nes laikas negailestingas.
Paskutiniais metais susisiekdavome vis rečiau, ir dėl to dabar graužia sąžinės priekaištai. Nes Icchokui, sunkios negalios beveik prikaustytam prie lovos, ryšys su Lietuva, kad ir virtualus, buvo nepaprastai svarbus.
„Galvodamas ne tik apie save, bet ir apie kitus, sakyčiau, kad nereikia, neleistina rašytojui atsiplėšti ar būti atplėštam nuo gimtosios žemės su jos kalba, žmonėmis, oru – kvėpuojamu plaučiais ir dvasia, nes tada jis vysta, nyksta, ir tik vienetai išlieka ypatingomis sąlygomis dėl savo begalinės dvasios stiprybės.“
Tai žodžiai iš paskutinio ilgo pokalbio su Icchoku Meru, publikuoto „7 meno dienose“ 2007 m. pradžioje – jau prieš septynerius metus ir jau tuomet virtualaus. O pradėjome kalbą nuo ryšio su skaitytoju, kuris Icchokui buvo būtinas: „Man, nuodėmingam žmogui, reikalingas ir skaitytojas, ir kritikas, ir draugas, bičiulis, kuris pagirtų ar papeiktų.“ Lietuvių rašytojas nuo lietuvių skaitytojo buvo atskirtas ištisus dvidešimt metų, nuo jo išvažiavimo į Izraelį, o ir dar anksčiau, nuo romano „Striptizas“ ideologinio pjudymo.
„Tarybų valdžia mane ne tik atskyrė, bet išbraukė, lyg nebūčiau niekada egzistavęs nei kaip žmogus, nei kaip rašytojas, išbraukė iš visur, kur tik galėjo, net iš bibliografijos.
Ir įdomiausia, kad tarybų valdžiai pavyko, pasisekė – ji sugebėjo išmesti mane iš gyvosios, tekančios, banguojančios lietuvių literatūros ir iš skaitytojų sąmonės ir pasąmonės, iš jos atminties. Išbraukė ir iš jaunosios kartos sąmonės ir pasąmonės, atminties, kur nė nepabuvau, nebespėjau pabūti, tokios galimybės neturėjau.“
Nepriklausomybės metais išleisti ir pakartotinai leidžiami beveik visi Icchoko Mero kūriniai, ir vis dėlto minėtame pokalbyje rašytojas su kartėliu užsimena apie dabartin nusitęsiančią atskirtį. Išties, ar knygų nedideliais tiražais leidyba savaime yra gyvas ryšys su skaitytoju? Pacituosiu ir patį pirmąjį pokalbį su Icchoku, jam atvažiavus į Lietuvą 1988-aisiais. Tuomet žurnalui „Kinas“ daugiau kalbėjome apie jo, kaip kino dramaturgo, patirtį:
„Lietuvoje dabar gyvena žmogus, kuris įpratęs skaityti, kuris kultūroj – turiu omeny ir kiną – ieškojo visko. Kol jis dar šito nori, – turit paskutinį šansą. Nes rytoj jis nebenorės, o poryt visai užmirš ir prozą, ir poeziją, ir kiną. Jis norės daugiau duonos, daugiau mėsos, daugiau plataus vartojimo prekių. Laikrodis jau muša dvyliktą...“
Noriu tikėti, kad Icchoko Mero kūryba sugrįžta į augančios skaitytojų kartos sąmonę. Ir ne tik todėl, kad tai aukščiausios prabos meninis žodis. Tai unikalus tragiškiausio Lietuvos įvykio liudijimas, iškalbingesnis už sausus faktus. Stengiamasi neatsiminti, kad mūsų žemėje buvo vykdomas pats baisiausias istorijoje genocidas. Bet žemės randai negyja.
