Ypatingo pasaulio ribos

Ypatingas – žodis, labiausiai išnirdavęs mintyse, pamačius naujausius Rimaldo Vikšraičio darbus parodoje „Pasaulio kvapai“, todėl jį naudosiu labai dažnai. Keliaudamas su personalinėmis parodomis po pasaulį, menininkas fiksavo, kaip pats sako, „tikro gyvenimo skonį“. Čia norėčiau šiek tiek paprieštarauti fotografui. Kas gi tas „tikras gyvenimas“? Ar tikras tik valkatų, pankų, benamių, berankių ir bedančių gyvenimas? Ar kiti gyvenimai netikri? Aš siūlyčiau – „kitokio gyvenimo skonį“, „kitokį pasaulį“. Pasaulį, kurio dauguma žmonių nemato ar nenori matyti, bet kuris egzistuoja nepaisydamas mūsų norų ar nenorų. Egzistuoja ne tik miestų pakraščiuose, lūšnynuose, bet ir visai šalia. Tai mūsų skauduliai – mūsų valkatos, čigonai, mūsų kunigaikščiai ir rožytės. Tai „vietiniai personažai“, kuriuos turi kiekvienas miestas, miestelis ar kaimas. Iš jų mes šaipomės, bet be jų kažko trūktų.

 

Šie „kitokio pasaulio“ veikėjai fotografus traukia. Mes galime juos užfiksuoti iš tolo, bet jie kaip moliuskai – tik prisiartink, ir kriauklė užsidarys. Norint prie jų prisiartinti, reikalinga ypatinga siela, ir ta siela yra Vikšraitis. Susan Sontag juos pavadino „ribiniais atvejais“. Tačiau manau, kad jie „ribiniai“ tik mums, o ne pačiam fotografui. Jis tarp jų savas ir nesistengia užklupti iš netyčių ar užfiksuoti iš saugaus atstumo su teleobjektyvu. „Ribinių“ teritorija jam atvira, nes Vikšraitis – ypatingas. Daugeliui kitų fotografų tikriausiai būtų atsuktos nugaros ar parodyti visomis kalbomis suprantami, nieko gero nežadantys gestai, Vikšraičiui – bedantės šypsenos ir draugiški rankų mostai. O ir pats autorius į savo herojus žvelgia įdėmiai, bet kartu švelniai, nuoširdžiai, pagarbiai. Daugelyje nuotraukų juntamas abipusis ryšys, simpatija.

 

Rolandas Barthes’as sako, kad „fotografo aiškiaregystė yra ne „matyti“, bet atsirasti ten“, o Robertas Capa jam antrina, – „jei tavo nuotraukos nepakankamai geros, vadinasi, buvai per toli“. Vikšraitis visada šalia savo „objekto“. Per parodos atidarymą fotomenininkas Aleksandras Macijauskas Vikšraitį pavadino drąsiausiu Lietuvos fotografu. Galvoju, kur čia drąsa? Užfiksuoti ar parodyti? Aš statyčiau už antrąjį variantą, bet turint omeny tik jo lietuviškas „pavargusio kaimo grimasas“. Kelioniniai darbai nėra tokie „aštrūs“ ir sprangūs, nemanau, kad jie reikalavo daug drąsos.

 

Mėginant įterpti Vikšraičio žiūrėjimą į Barthes’o „Camera Lucida“ skaitymą, ne viena nuotraukų verta studijavimo (studium), bet geliančius virpesius (punctum) pajutau tik dvejose. O tai, mano manymu, yra labai daug. Štai pankų vakarėlio Kuenkoje dalyvė, į mus atsukusi savo ranką, ant kurios ištatuiruota pentagrama, nupuvęs vyro, panašaus į Marilyną Mansoną, veidas ir moteris išpuvusia akimi. Visa tai vyksta bažnyčios fone. Pati pankė labai panaši į savo tatuiruočių personažus, tačiau už jos kažkas suvirpėjo – tai jos draugės lūpos, kuriose „užstrigo“ žodis, tikriausiai tartas fotografui. Mes jo nesužinosime, bet jo aidas persmelkė visą fotografiją.

 

O štai berankis iš Berlyno. Simpatiškas pusnuogis vyras, sėdintis ant grindinio. Už jo – prie tvoros pririštas taikaus žvilgsnio šunelis. Virpesio epicentras – nuleistas smailas šuns uodegos galiukas, tiesiog idealiai atkartojantis smailą nutrauktos vyro rankos strampą – „šuniškas gyvenimas“. Kiekvieną kartą pažvelgus į ją, per kūną pereina keistas virpesys...

 

Dar vienas ypatingas akcentas, kurį reikia būtinai paminėti. Daugiau nei pusėje iš penkiasdešimties nuotraukų užfiksuoti rūkantys žmonės. Kaip sako autorius: „Norėdamas parodyti miesto tvaiką, akcentuoti aplinkos užterštumą, pasirinkau vieną iš žmonijos nuodėmių – rūkymą.“ Sakyčiau, Vikšraitis šiek tiek užsižaidžia su rūkymu ir kai kurios nuotraukos netenka to ypatingumo, nelieka vikšraitiško personažo, tik portretas su cigarete. Man įdomesnės tos nuotraukos, kur cigaretės kvapo nėra.

 

Neabejoju, kad kiekvienas šioje parodoje suras savo ypatingąją nuotrauką. Be galo simpatiška „linksmoji valkata“ iš Milano, savotiškai žavus bedantis pankas iš Kuenkos, šypseną kelia Lenino biustas su kaklaraiščiu ar Pekino žąsis. O štai „ufonautas“ nuteikia šiek tiek nejaukiai. „Naktinės plaštakės“ visai nepanašios į savo profesijos atstoves ir čia mes turime patikėti autoriaus įžvalga. Šiokį tokį teminį parodos nevientisumą tiesiog tobulai kompensuoja ekspozicijos išdėstymas –atskiras pagarbos žodis parodos dailininkui Donatui Stankevičiui.