Kalėdos?

Prisiminkime, kaip buvo Larso von Triero herojams. Kalbu apie filmą „Melancholija“. Tai buvo perspėjimas, mums atsiųstas 2011 metais – kad spėtume pasiruošti. Jie irgi iš pradžių laukė pabaigos ne iš tikrųjų, prisitempė teleskopų (kadangi buvo turtingi – pačių didžiausių), tarsi ruoštųsi žiūrėti filmą apie kosminę katastrofą, o iš neturėjimo ką veikti vaidino vestuves, iš pradžių apsimetinėdami, kad tiki amžina meile, paskui – kad yra per daug sudėtingos, pažeistos asmenybės, negalinčios pamilti, nes nemylėjo tėvai, ypač – motina, kuri buvo robotė, o gal ateivė, puotos metu visiems išrėžusi tiesą apie nekenčiamą vedybų instituciją. Bet labiausiai turėtume atkreipti dėmesį į vaiką – kaip jis elgiasi? Stengiasi neužmigti, kad pamatytų, kaip iš visatos tamsos atklydusi planeta praskries pro žemę! Ir pramiega! Kaip visi pasaulio vaikai kasmet pramiega Kalėdų Senį (ar Santa Klausą, ar Senį Šaltį, ar Šventą Nikolausą – pavadinimas šiuo atveju nesvarbus)! Iš pradžių atrodo, kad filmo herojai (tai mes) teisūs – mėlyna planeta elegišku pavadinimu „Melancholija“ didėja, didėja ir... pradeda tolti. Bet tai – tik apgaulingas manevras. Ji apsisuka, vėl didėja, didėja ir galiausiai užpildo visą dangų. Dabar jau visi laukia iš tikrųjų. Niekam neberūpi įspūdingas vaizdas. Žiūrovai tampa katastrofos dalyviais. Ir ką gi jie daro? Tas, kuris anksčiau taip ramiai, taip sveikaprotiškai žinojo, kad pabaigos nebus, nusižudo, kad nereiktų raudonuoti. Ta, kuri iki šiol taip jautriai visus drausmino, guodė ir meiliai guldė į vonią savo kvaištelėjusią seserį, supanikuoja, ima lakstyti, prisigalvoja pabaigai tinkamų ritualų, o pabaigoje sustingsta iš siaubo. O štai ta, kuri vis depresavo, neadekvačiu elgesiu erzino sesers vyrą, ardė šeimos idilę, dabar iš pagalių stato „stebuklingą urvelį“ – kad visi būtų ramūs, kai juos iškeps vienas ugninis pūstelėjimas. Pastebite, kam ji tarnauja? Ne veltui ji nuo pat filmo pradžios vis žvalgosi į dangų, stebi žvaigždę, kai kitiems terūpi, kad būtų laiku atriektas vestuvių tortas. Ji viską žino, ji žino instrukcijas. Jei neįsijaustume į melancholiją, tai galėtume pastebėti pačiuose pirmuose filmo kadruose, kur rodomos paskutinės žemės sekundės – tokios lėtos, tarsi kažkas mums būtų suteikęs paskutinį šansą suprasti, kas vyksta: aplink galvą blondinei krenta negyvi paukščiai, o jos veide – palaima. Kiekvienam čia turėtų kilti įtarimas. Bet vietoje jo kyla liūdesys, graikiška melancholia – juodoji tulžis, nusiminimas, gedulas, depresija, o su ja – sprendimas nieko nedaryti, pasiduoti, statantis stebuklingus urvelius iš knygų, televizijos laidų, kalėdinių dovanų, vaišių, vyno, sveikinimo atvirukų...
 

„Niekas ta pasaulio pabaiga netiki, bet visi labai daug apie ją žino“, – su lenkišku akcentu filosofuoja kirpėja Gražina, greitais čekštelėjimais trumpindama mano plaukus, o iš tikrųjų – nukirpdama laiką: tris rudens mėnesius ir du – vasaros. Matau: ant grindų lėtai krenta rudi kuokštai, į kuriuos įsigėrusios paskaitos Dailės akademijos studentams, posėdžių nuobodulys, gyvo alaus skonis, Baltijos jūros vanduo tą dieną, kai ji buvo tik ežeras, žemuogės, rinktos kopose prie moterų pliažo, traukinio kupė ant stalo gražiai surikiuotos kartoninės avys ir per greitai besidauginantys triušiai, kurie vis byra ant grindų, sprogstančių bombų garsas Kaselio parke, kita Brandenburgo vartų pusė... Žinau, kad Gražina sušluos nukirptą laiką ir išmes į šiukšliadėžę, kur jis susivels su kitų pasmerktųjų plaukais, iš ten mūsų praeitys bus nuvežtos į sąvartyną ir sudegintos. Šis vaizdas toks tikras, kad atrodo, lyg esu apie tai kažkur skaičiusi... Žiūriu į veidrodį – pro mano mažėjančią galvą krenta negyvi paukščiai... Ne. Permetu akis į Vokiečių gatvę – ten jokių paukščių, tik ant praeivių kepurių tingiai leidžiasi snaigės. „Kai bus pasaulio pabaiga, – sugrąžina mane į tikrovę kirpėja, – dėl magnetinio išlydžio sutriks visi elektros prietaisai, bus visiška tamsa.“ „Tai galėsim teisėtai nieko nedirbti, – mėginu pažvelgti į reikalą pozityviai, – pagaliau pailsėsim.“ Gražina juokiasi, bet staiga surimtėja: „Na, nežinau... Pailsėti gal ir nieko, bet būti visiškoje tamsoje be jokios laiko nuovokos – čia jau negerai. Negalėčiau.“
 

Negerai. Šiuo klausimu sutariam, vos tik pabandžiusios įsivaizduoti save absoliučioje tamsoje – tektų būti tik pačiai su savimi, klausantis savo kūno garsų, tų, kuriuos aprašė tylos tyrinėtojas Johnas Cage’as: ar tvarkingai tiksi širdis, ar galingai tvinksi kraujas? Ar vis dar tvinksi? Galima guostis, kad absoliuti tamsa būtų gana triukšminga. Gal net perdėtai, nes nematomi garso šaltiniai – visada įtartini: vienas į kitą bumbsintys organiniai kūnai, geležinis brūkštelėjimas per kažką slidaus, spygtelėjimas ir dūžtantis stiklas, guminių batų trepsėjimas grindiniu, urzgimas iš gauruotų gelmių, greitais judesiais plakamas oras, glitus šliūžtelėjimas ir visą erdvę perrėžiantis gaudesys. Garsų sąrašą galima tęsti iki begalybės, bet jie nepadės ko nors suprasti. Tik tiek, kiek supranta šikšnosparniai, tamsoje tiksliai pataikantys į auką.
 

Tačiau nors ir netikėdami, prieš Kalėdas visi elgiasi taip, lyg tą dieną pasaulis iš tikrųjų ketintų nusibaigti. Ne tik šiemet, bet ir visada taip. Panašiai panikuodami kaip „Melancholijos“ herojai. Bet Vilniuje laikas prieš Kalėdas juda ne sulėtintai, o pagreitintai. Skubiai supirkinėjami daiktai, kuo greičiau išleidžiamos visos knygos – kad ir su korektūros klaidomis, kad ir ne tais viršeliais, kasdien pagreitintai ginamos disertacijos, išsidalijami dar likę biudžeto pinigai bei postai ir t.t. Tarsi Kalėdos būtų biurokratų pasaulio pabaiga, už kurios sėkmingą vykdymą atsakingi buhalteriai, ministerijų specialistai ir mokesčių inspektoriai. Tam reikia surinkti visus skaičius ir ataskaitas. Apie tai, kada ir su kuo kalbėjai, ką ir kur parašei, kuo esi patenkintas ir kuo skundiesi, ką labai norėtum pataisyti, bet nebeturėsi progos, nes juk pasaulio pabaiga... Ak, kaip gaila! Bet nėra kada graužtis, reikia surinkti visus duomenis – iš duomenų bazių, virtualių aplinkų, gyvenimo aprašymų, sąskaitų, laikraščių, televizijos ir radijo archyvų ir pan. Reikia suregistruoti visus nuveiktus darbus, išpažintis, pasiaiškinimus, pasižadėjimus pasitaisyti, etc. Bet svarbiausia – visa tai sudėti į tvarkingas lenteles, o jas – į dar didesnes lenteles, o anas – į jau visai milžiniškas, neaprėpiamas lenteles, kuriomis bus klijuojamos pasibaigusio pasaulio sienos. Įtariu, kad apie pasaulio pabaigą gerokai iš anksto perspėję majai irgi buvo tikri biurokratai, viską laiku ir tiksliai suinventorinę ir apskaičiavę, nors ir neturėjo laiko skristi į kosmosą, kad patikrintų, ar tas prasmingai atrodantis skaičius, kuriuo jie nusprendė užbaigti savo kruopščiai sudarytą ir žmonių aukomis užantspauduotą kalendorių, yra tikras: 2012.12.21 skamba kaip vaiduoklių laidos telefonas, kuriuo tuoj skambins namų kankintoja, atsiprašau – tvarkytoja, kad praneštų apie anomaliją – Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Šiame skaičiuje įžvelgiu majų ironiją – tarsi žinant, kad per daug surimtėsianti ateitis jo teisingai neperskaitys. Jie juk galėjo pasirinkti ir dar geresnį skaičių, pavyzdžiui, 2112.12.21, bet nepasirinko, tarsi nujausdami, kad mums pasaulio pabaigos reikės jau dabar, tuojau pat, mes nekantrūs ir visko norime iš karto.
 

Viena aišku – šių Kalėdų apokalipsė jau seniai surežisuota. Ženklų pilna visur. Visi atlieka paskirtus vaidmenis – pagal jau parašytą scenarijų. Jis tik išoriškai panašus į tą, kuris realizuojamas kiekvienais metais. „Nieko nespėju“... „na ir laiką parinkote“... „bėgu“... „galėsiu tik po Kalėdų“... Bet režisieriaus parankiniai negali atsispirti pagundai, vis įterpia perspėjimus, dažniausiai į nusiplūkusių draugų atsidūsėjimus: „Skubu viską užbaigti, nors nežinau, ar yra prasmė...“. Verta atkreipti dėmesį ir į tuos, kurie specialiai nieko neveikia, viską atideda „po Kalėdų“: neina pas dantistę, neišneša šiukšlių, neremontuoja užsikimšusios kriauklės, neskambina į policiją – gal nebereikės? Jie kažką žino.
 

Kasmet laikas nukertamas Kalėdų kirviu, bet šiemet – tiksliau. Ir galutiniau. Ir lemputės parduotuvių vitrinose mirkčioja kažkaip piktdžiugiškai. Ar pastebėjote, kaip jų tempas greitėja? Tai darbo tempas: mirkt – dirbk, mirkt – dirbk, mirkt – dirbk... Kad mintis nespėtų fiksuoti lėtėjančio laiko tuštumos. Juk tamsa už lango tikra. Lolita sakė, kad vakar dailėtyros katedroje nežinia iš kur atsirado šikšnosparnis (jis gi turėtų miegoti). Vietoje paskaitos studentai jį gaudė šalikais, kepurėmis, pirštinėmis, rankinukais ir šiukšliadėžėmis. Išvijo ne pro langą (juk sušals), bet pro duris – lakioti akademijos koridoriais. Nežinia iš kur atsiradusį? Manęs neapgausit – tai irgi ženklas. Jis iš tamsos, kuri (sakė kirpėja) mus apsems po pasaulio pabaigos.
 

Ir mano draugė Inga, vaišindama kava ir sausainiais, mėgina atverti netikinčiųjų pabaiga akis: „Argi ne baisu, – klausė ji, – kad dabar niekas nebejaučia pasaulio pabaigos siaubo?“ Ne tik siaubo dėl visai galimos kosminės pabaigos, išpranašautos seniai mirusios tautos kalendoriuje, bet visai realios žemės pabaigos per daug atšilus klimatui. Dar neseniai visi tą siaubą pajusdavo, kai tik įvykdavo kas nors keisto. Pavyzdžiui, mano vaikystės vasaromis kartais be galo ilgai lydavo, pieva virsdavo ežeru, o močiutė, žiūrėdama į grėsmingai artėjančius vandenis, žemaitiškai dūsaudavo: pãtaps! Pasaulia pabaĩga! Ir būdavo gana baisu. O dabar? Pasaulio pabaigų poveikis jau nusidėvėjo. Nebegąsdina nei Lietuvos miškus išguldžiusi audra, nei kažkur tirpstantys ledynai, o turėtų! Paklausykit majų arba Larso von Triero ar bent jau mano kirpėjos Gražinos.
 

Nesiseka man apsimesti, kad laukiu Kalėdų. Nevalingai ieškau ne kalėdinių atvirukų, o apokalipsės vaizdų. Juose ieškau atsakymo. Štai medžio lentoje išraižyti Albrechto Dürerio „Keturi raiteliai“ (1497–1498). Jų kaulėti kūnai, siautulingi judesiai, kietos drabužių klostės ir liūdni arklių trypiamų nelaimėlių veidai man sakyte sako, kad anksčiau žmonės labiausiai bijodavo pasaulio pabaigoje laukiančios kančios. Kad ji truks ne tik tuo pereinamuoju laikotarpiu, bet amžinai, jei paskutinio teismo biurokratų nuosprendis bus nepalankus. Pasibaigus laikui, nebebus kada pasitaisyti. O dabar, ko gero, visus jaudina ne kančia – niekas nebetiki ne tik pasaulio pabaiga, bet ir sielos amžinybe. Baisiausia ir yra tai, kad nebebus net kančios – geriau be pabaigos pildyti ataskaitų lenteles nei visiška tamsa, niekis, nebūtis. Ir apmaudžiausia, kokia beprasmiška neteisybė, jei visuotine meile degančią žmoniją sudegins bejausmis kosminis atsitiktinumas! Todėl taip baisiai liūdna, todėl „Melancholija“ yra mėlyna.
 

Ir ką tik išleista Algirdo Šeškaus fotopartitūra yra mėlyna. Tai tiesa, nes parašyta pavadinime: „Variacija buvimo išorėje tema. Dalys: lylia, švarus gyvenimas, mėlyna, dar labiau mėlyna“. Objektyviai žiūrint, mėlynos čia nėra, tik kelios spalvotos fotografijos pabaigoje, bet ir tos – ne mėlynos. O žiūrint kitaip, ne į vaizdą, o už vaizdo, „mėlyna“ yra nespalvota žiema, jos bešviesė baltuma, suliejanti medžių šakas, panaikinanti skirtį tarp žemės ir dangaus, kad pasaulio erdvė taptų per tuščia mažytei žmogaus figūrai. Mėlyna šviesa atšaldo aistras, kankina monotonija, kuri niekada nesibaigs. Bet kas gali būti „dar labiau mėlyna“? Tai būsena, kai nebėra jokios būsenos, nes tikrumo jausmą sunaikina spalvotas choreografijos mechanizmas, gaminantis dirbtinį dainų švenčių džiugesį. Girdite? Tarp liaudiškų ratelių dantračių girgžda skaičius mėgstančių majų-biurokratų juokas. Ir tada paaiškėja, kad iš tikrųjų šioje knygoje, nuo pat pradžių, kiekviena fotografija tėra tik pabaigos blyksnis. „O gyvenimas – tai tokia didelė fotografija, – rašo Šeškus. – Mes juk visi fotografuojam kiekvieną kartą atsimerkę, o trokšdami daugiau vaizdų mes vis atsimerkiam ir atsimerkiam, ir kitaip net būti bijom.“ Kad nebūtų pabaigos, atsimerkiam. Bet blyksnio apakintas vaizdas beveik išnyksta, lieka tik šviesos pojūtis, pasaulis kaip nesanti fotografija jau blėsta akyse. Jis persukamas, kad būtų galima fotografuoti jau kitą pasaulį, kaip metų ciklo ratas persukamas per Kalėdas. Vieną fotografijos akimirksnį dar gali apsimesti, kad nežinai, ar kalendoriaus lapas persivers, ar vietoj to, jau prirašyto, bus duotas naujas dar nesuteptais lapais. Kur skaičiai dar nesužymėti biurokratiniais ritualais, yra tik švarūs dienų langeliai, į kuriuos dar galima įrašyti tikrą kūrybinį veiksmą, ne beprasmes skaičių sekas, o poeziją, ne dalykinius susitikimus, o meilę.
 

Kol rašau, apsimesdama, kad laukiu Kalėdų, skaičių seka laukia išrišimo: 2012.12.21. Skaičiais pasitikime, jais verčiama visa regima tikrovė. Jie lengvina ir greitina, bet jų tiek daug, kad jau sunku patikėti skaičių magija. Juk iš patirties žinome, kad po šio bus ir kitas skaičius. Tai tik skaičiai, jų begalybė. Jie patys vieni yra beprasmiai. Prasmė liko tik žodyje („pasaulio pabaiga“ ar „Kalėdos“?). Pabaiga – kaip pradžia. Niekur nedingsi – reikia laukti iš tikrųjų.