Paradoksali beprasmė

Ričardas Nemeikšis naujausioje savo parodoje pristatė nemažai jau matytų asambliažų, kalbančių apie tuštumą, kuri blizga. Menininko kūryboje dominuoja medžiagos, primenančios gimtadienio kaime likučius: kastuvai, šakės, blizgučiai ir plytos. Šios substancijos klijuojamos ant didelio formato kartonų. Kai kur visko atsisakoma, išskyrus blizgučiais dengiamus plotus, kai kur jie dėliojami it spinduliai, leidžiantys prasiskverbti rudai kartono spalvai, kai kur ją maino vaivorykštės spalvų fonas, o kelios kompozicijos papildomos sunkiomis plytomis ar nudžiūvusiais medžiais, kastuvais ir šakėmis.

Pats autorius nenori savo darbų aiškinti taip kaip ir aš, kai pasakau, kad ką nors žinau, o iš tikrųjų ne. Parodos anotacijoje vis dėlto kviečiama vaizdą paversti logos: anot menininko, „menas yra (turėtų būti) sugestyvus.“ (parodos anotacija). Viena iš žodžio „sugestyvus“ prasmių yra „verčiantis galvoti“, matyt, nieko kita nelieka, kaip tai ir padaryti.

Autorius teigia, jog mėgsta įsigilinti į darbą, bet kartu nepaklūsta prasmės konkretybės idėjai. Ričardas Nemeikšis savo intencijomis kūrinius atveria iki absoliučių platumų – „siūlo visus įmanomus pasakojimus, bet pats nieko konkretaus nepasako.“ (parodos anotacija). Perkeldamas įžodinimo prievolę mums, žiūrovams, jis tokiu būdu atsisako pretenzijų į jo paties kūrinių aiškinimą. Žiūrėdami į blizgučius, mes turime atverti „visas kūrinio interpretavimo galimybes“, kurios yra užkoduotos kūrinių struktūrose. Tačiau paroda niekada nėra vien kūriniai. Buvau indoktrinuotas (gerąja prasme) žiūrėti ir į visumą, ir į smulkmenas. Pirmąkart įėjus į erdvę iš karto pasijunta trūkumo atmosfera, galbūt ji kilo dėl prieš tai vykusios Žanetos Jasaitytės-Bessonovos parodos „Tarpininkavimo santykiai: mano kūnas tavyje“, pasižymėjusios ypatinga objektų gausa. Čia, priešingai, – tvyro nuosaikumo jausmas, atitinkantis pavadinimą „Tuštumos blizgesys“, ir atrodo, kad tas žibėjimas nereikalauja sudėtingos analizės, kūrinius, ko gero, reikia „pagauti“, o suvokinį turėtų lydėti šypsnis.

Per atidarymą bandyta tuštumos sąvokai suteikti vanitas asociaciją, lyg siekiant atskleisti neigiamą poziciją visuomenės skonio atžvilgiu. Bet tokia kritiškumo strategija gal ir veikė ankstesnėse to paties kūrybinio ciklo parodose, bet dabar ją užgožia pats Ričardo Nemeikšio požiūris. Ir dabar, ir prieš kelerius metus lankant to paties autoriaus parodą, radus tas pačias formas bei klausantis autoriaus, „Tuštybės blizgesys“ pradeda skleistis kaip jau abejingu šio ciklo atžvilgiu tampančio kūrėjo darbas. Jam pačiam atrodo, jog „ta [kūrybinė – L.B.] „energetika“ išsisėmė, todėl ir atsirado ši apžvalginė paroda.“ (parodos anotacija). O ji kaip tik tokia – be energijos ir lyg atmestina: nuo prastai priklijuotų darbų pavadinimų ar nesuredaguotos anotacijos iki bendro jausmo, tarsi viskas įgyvendinta siekiant dar vieno įrašo gyvenimo aprašyme.

Ričardas Nemeikšis teigia, kad jo kūrybą inspiruoja kokia nors pirminė idėja, kuri, matyt, yra džiugi. Darbuose slypi ir ironija, jaučiasi pokštininko prisilietimas. Asambliažus galima pavadinti kultūriniais peizažais, atsiskleidžiančiais konkrečiomis redukuotomis formomis, ir apribotą prasmę turinčiomis medžiagomis, paskandintomis dideliuose formatuose. Kūrinių gaminimas atskleidžiamas kaip ilgas ir skrupulingas procesas. Autoriui tai kone meditatyvus veiksmas, lydintis gilesnį pasaulio ir kompleksinės visumos apmąstymą. Šio proceso įvaizdinimas skleidžiasi intuityviomis dėlionėmis ir autoriaus vidujybės raiška.

Bet skverbiantis gilyn kyla jausmas, kad objektuose mums lieka tik minčių pėdsakai, o autoriaus sąmonė lyg ir atskira nuo objektų kokybinių verčių bei egzistuoja autonomiškoje formoje. Šakės, kastuvas, plytos, išdžiūvusios eglutės – ikonografija atrodo prieštaraujanti autoriaus pabrėžtai kūrinių atvirumo idėjai, teigia labai konkrečias asociacijas. Kitos, abstrakčios kompozicijos, suvestos į semiotines struktūras, palieka labai neapibrėžtą prasmę, kuri patogi svarstymams ir interpretacijoms, tačiau net ir radęs kokią nors analizės kryptį dėl raiškos priemonių uždarumo pradedi abejoti jos pagrįstumu. Ir ankstesnių blizgučių ciklo parodų recenzentai Kęstutis Šapoka ar Eglė Ulčickaitė neišsisuko be klaustukų ir žodžio „gal“. Todėl ir man bręsta klausimas: „Kokia vis dėlto šios kūrybos paslaptis?“

Kičo stilius gali būti suprantamas kaip pasipriešinantis tradiciniam žibančiam kičui, dažniausiai randamam kiemo draugės žaisluose. Kitaip tariant, Ričardo Nemeikšio kūrybą galima pavadinti tokio stiliaus neigimu. Atsakymas industrinės gamybos pataikavimui, prastam skoniui atskleidžia ir paradoksalumą – norint oponuoti, tenka pasitelkti tą pačią masinės produkcijos strategiją, bent jau vizualinėje raiškoje, kurios esminiai dėmenys yra blizgučiai – akį traukiantys būties fenomenai ir kartojimas – neišvengiama būties sąlyga. Tenka pripažinti, jog „viena į kitą panašios kraštutinybės tampa tokios niūriai identiškos, kad visuotina gali pakeisti atskira, ir atvirkščiai.“ (Max Horkheimer ir Theodor W. Adorno, Apšvietos dialektika, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 171). Autorius kuria „kičiškai“ patrauklų meną su kontrastuojančiomis grubiomis medžiagomis ir kartodamas savo parodas bei raišką supanašėja su savo šaržo objektais. 

Bendras visų kūrinių vardiklis yra kūrybinio proceso meditatyvumas, kontempliavimo praktika. Kaip ir autorius kurdamas, taip ir aš kontempliuodamas blizgučių ciklą sugrįžtu į tą „visuotiną“ industrinio kičo gamybinį procesą. Bet mąstant apie pastarąjį, galima pritaikyti panašias sąvokas, nes galbūt ir kokį smagumyną mums fabrike gaminantis šiuolaikinis vergas įnirtingai kontempliuoja egzistenciją ir žvelgdamas į gražius žibančius daiktus užsinori šokti pro fabriko langą. Todėl čia labiau tiktų ne kontempliacijos, o terapijos sąvoka, kuri ir atskiria šiuos kūrinius nuo vargšų išnaudojamųjų štampuojamos produkcijos gamybos aplinkybių.

Manau, tai galėtų būti atsakymas į Kęstučio Šapokos dar 2013 m. iškeltą klausimą „ar menininkas iš jų [žiūrovų, – L.B.] tyčiojasi, ar jam tiesiog savo kūrinyje ko nors nepavyko įgyvendinti?“ (Skausmas paširdžiuose, 7md.lt, 2013 01 18, www.7md.lt/daile/2013-01-18/Skausmas-pasirdziuose) Ričardas Nemeikšis sukūrė didelio formato kūrinius, kurie siūlo įvairiausias interpretacijų galimybes, pavyzdžiui: kaip ir autoriaus kūrybos procesas, pasak jo paties, taip ir šios analizės rašymas nėra skubus, kiekvienas atskiras sakinys yra „brandinamas“ keletą minučių (menininko gerokai ilgiau). Ir aš, jausdamas, kad tekstas dar nebaigtas, vis padedu jį į šalį. Pasąmonėje vis vien dirbdamas, po kiek laiko surandu užbaigtą formą. O šio teksto galutinė forma yra kaip ir paroda – atitinka viena kitą. Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad ir mano, ir menininko kūryba labiau primena šalutinį produktą. Atrodo, jog kuriam dėl proceso, o ne rezultato (ir tai nebūtinai yra blogai). 

Kartu su skirtingais laikotarpiais ir asmenimis interpretacijos keičiasi, bet apžvelgus kelias iš gilios senovės atsiranda Herakleito upės kismo pastovumas – visi ratu sustoję reaguoja į autoriaus prasmės paieškų atsisakymą – menininkas save pateikia kaip nesiekiantį nieko atskleisti, o šioje parodoje tai pasireiškia dar radikalesne forma: autoriaus sumanymu, paroda eksponuojama išjungus apšvietimą (kita galbūt bus ir užrakintomis durimis). Bet norisi pabrėžti, jog toks konceptualus manevras išties pasiteisino, atsirado esminis skirtumas nuo to, ką buvo galima išvysti per atidarymą. Darbai susilieja su aplinka, nebetenka autonomiškumo baltame kube. Išnyksta įkyrumas, ramiai miegantys darbai įgauna simbolinę ciklo baigties kokybę – atrodo lyg jau įsitaisę kažkieno namuose. Dienos šviesa žaisdama su blizgučių atspindžiais tapo tiesiog graži ir subalansuota, o tai ypač maloniai pasireiškia darbe „Blizgesys“ (2017), kuris sužavi einant pro jį, kai esi lydimas spalvingų šviesų refleksijų.

Ir vis dėlto Ričardo Nemeikšio kūryboje yra kažkoks objektyvių tendencijų potencialas, maištas prieš „nusistovėjusias vietinio konteksto estetikos normas“ (Eglė Ulčickaitė, „Kosminės dulkės“, 7md.lt, 2015 03 20, www.7md.lt/daile/2015-03-20/Kosmines-dulkes), pasireiškiantis nepasidavimu tradicinėmis „meno užkalbėjimo“ strategijomis, gana kruopščiu darbu ir estetišku rezultatu, nedailų medžiagiškumą paverčiant gražiu. Tačiau visa paroda aiškiai stokoja ambicijos, atrodo, jog autorius, kaip ir aš, išsisėmė. Norisi nebeinterpretuoti ir taip pagerbti autoriaus poziciją – galbūt čia nebėra būtinybės ką nors aiškinti. Plaukus kedendamas prisimenu modernizmui dvelkiant, jog geras kūrinys turi provokuoti mąstymą, taigi šie kūriniai provokuoja mąstymą apie tai, kaip jie neprovokuoja mąstymo. Tam tikra prasme jie atlieka savo funkciją.

Paroda veikia iki balandžio 1 d.

VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.