Kultūros užribiuose

Nūdienos meniniame gyvenime jau beveik nebestebina, kad net tradiciniais laikomi dailininkai ne vien ieško amžinosios Tiesos ir Grožio, tariamai glūdinčio paveikslo estetikoje, bet ir gilinasi į jautrius sociopolitinius klausimus, reaguoja į įvykius, tiesiogiai paliečiančius žmones. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – ne išimtis. Dailininkė galerijoje „Artifex" pristatė parodą pabėgėlių krizės tema „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“. Remdamasi fotografiniais vaizdais, medijų pagalba mus pasiekiančiais iš „karštųjų taškų“, autorė nutapė penkias jų replikas, o ekspozicijos erdvėse iškabino grubiai atskeltas medžio atplaišas su biblijiniais tekstais. Koncepcija savaime sufleruoja ryšį tarp originalo ir simuliakro bei vaizdinių sukeliamų emocijų autentiškumo. Tačiau analizuodama darbus, pasijutau besvarstanti savo pačios santykį su kultūra, religija ir jų vertybėmis.

Paveikslai nutapyti ekspresionistine maniera, menančia „Ars“ laikus, plačiais potėpiais, štrichuojančiais žmonių kūnus skausmu, dengiančius veidus nematomumo ir negalimumo kaukėmis. Su A. Gudaičio „Naujakuriais“ sąšaukų yra ne vien kolorito, bet ir emocinio paveikumo lygmenyje. Bevietiškumas perteikiamas slogia atmosfera, figūrų kontūrai tarsi izoliuoja pabėgėlius nuo integracijos į aplinką. Nepaisant to, iš jų žmogiškoji šiluma sklinda: žmonės laikosi už rankų, stengiasi vienas kitam padėti, apsaugoti, išlikti vieningi ir bendruomeniški. Visi kūriniai pasižymi dideliu dinamiškumu, priverstinio nomadiškumo keliamu nerimu: net ir sėdintis berniukas, rodos, tuoj atsistos, išties ranką... Pastarasis kūrinys labiausiai prislegia vienatve ir nesaugumu, o tiesiai į mane nukreiptas jo – vaiko, mačiusio nesuvokiamą neteisybę – žvilgsnis, išraiška stulbina savo empatiškumu ir nesuvaidintu tragizmu. Galvoju nebe apie kančios autentiškumą, o apie tai, kodėl kultūrai visada reikalingas kitas. Netrumpi įrašai tušu medžio rievėse, ne visur įskaitomos, išsiliejusios ant jo paviršiaus jų mintys kelia aliuzijų į nesusikalbėjimą – ne tik tarp skirtingų religijų, bet ir tarp vienas kito. 

Krikščioniškos atjautos kupina paroda yra kontrastingoje opozicijoje su Bažnyčios požiūriu ir veiksmais visuomeniniais klausimais Lietuvos kontekste. Žodis „pabėgėlis“ apibrėžia ne tik politinį statusą, bet kartu yra būsena, kai esi už kultūros, nepriklausantis sociumui ir negalintis realizuoti savo potencialo. Į nereikalingus žmones dažnai suprojektuojamos neigiamos nuomonės bei įsitikinimai, daugiau pasakantys apie pačios kultūros trūkumus. Šiuo aspektu Bažnyčia vis dar tebesivadovauja viduramžiškais prietarais, o ne meile artimui. Bandymai užkirsti kelią partnerystei, priimti įstatymus prieš smurtą, argumentuojant „prigimtiniais“ (t.y, lyčių stereotipais paremtais) vyrų ir moterų skirtumais, žmones kaip aš, kurie nėra hegemoninės heteronormatyvios kultūros atstovai, priverčia jaustis užribyje. Dailininkės vizualūs geopolitinių aktualijų komentarai įkūnija svetimumo, atšiaurumo patirtis, tačiau skatina ne atmesti, o priimti kitoniškumą. Jos tylus tikėjimas, psichologinės įtampos kupinos žmonių figūros artimos kitai Lietuvos menininkei Ksenijai Jaroševaitei. Kultūroje, kurioje skatinamos maskulinistinės savybės – agresija, konkurencija, kovingumas – jų darbai pasižymi didžiule šiluma ir žmogaus būsenos pajauta. Tapybinė šių sunkių temų refleksija atskleidžia tikėjimą gėriu ir dvasingumu. Todėl „Pabėgėlių laiškus“ vertinu kaip vilties ir stiprybės triumfą akistatoje su blogiu.