Erotinio meno paroda

Erotinio meno istorija pasaulyje siekia pačius seniausius laikus. Įvairiuose mitais paremtuose kūriniuose, religiniuose paveiksluose, Adomo ir Ievos įvaizdžiuose ar Vilendorfo Veneros, kurios amžius sietinas su paleolito periodu, išraiškoje, matome eroticizmo užuominas. Indijos ir Japonijos kultūros išsiskiria erotiniais siužetais paremta grafika. Tačiau atvirai erotizuoto meno vis tik prisibijota – dažnai seksualumu persmelkti kūriniai būdavo cenzūruojami, laikomi netinkamais. Galbūt tik aštuonioliktame ar devynioliktame amžiuje erotika tapo nebe tabu. Eduardo Mane apsinuoginusi moteris tarp dviejų kostiumuotų vyrų, Ogiusto Rodeno aistringasis bučinys – štai keletas pavyzdžių, kurie pakreipė erotinio meno istoriją kita linkme. Tikroji revoliucija prasidėjo pasirodžius Polo Gogeno, Gustavo Klimto, Egono Šylės ar Pikaso kūrybai. 
Šiandien žmogus pratęs matyti erotikos pripildytus filmus, internetinėje erdvėje lakstančias nuogas moters krūtis, net mieste žvelgiant į pastatų struktūrą kyla asociacijos su vyriškais lytiniais organais. Tačiau Lietuvos situacija šiuo klausimu tebėra kebli. Didelį pėdsaką lietuvių galvose paliko sovietmetis, kuriame erotikos atvaizdai buvo tabu, o tuometinėje santvarkoje gyvenę piliečiai šį tabu jausmą perdavė jaunesnėms kartoms. Todėl dažnas patekęs į ekspoziciją, kurioje beveik kiekviename kūrinyje pamatys apnuogintą lytinį organą – tik susirauktų. Visgi esama žmonių, kurių fantazija platesnė. Dažniausiai tokie žmonės – menininkai, sugėrę į save visa, kas buvę uždrausta, šėtoniška ir nepriimtina skaistuoliškai visuomenei. Lietuvoje kuriančių erotine tematika rasime ne vieną, galima paminėti kad ir ekscentriškąjį Evaldą Jansą ir jo darbą, kuriame menininkas aistringai bučiuoja menotyrininkę. Tačiau šį kartą trumpai papasakosiu apie erotinio meno parodą, kurioje Jansas nedalyvavo – apie parodą visai čia pat, Vilniuje, netoliese lenkiškai ir rusiškai klegančio Halės turgaus.
„Medusa” galerijoje Visų Šventųjų gatvėje apsilankiau pirmą kartą – baltos, fantastiniais ornamentais išraizgytos durys parodė kelią. Įėjus apima namų jausmas – nėra eilinės galerijos prižiūrėtojos, nėra senyvos močiutės, sėdinčios kampe ir lyg bandančios už užuolaidos paslėpti ką tik perkastą kotletą. Čia yra tik dirbtuvių tipo staliukai, prie kurių susėdę šnekučiuojasi menininkai, yra didelis senas šviestuvas, kurį pamačiau tik įėjusi, o darbai galerijoje išeksponuoti dvejose mažose salytėse-kambariuose. Už užuolaidos tamsumoje paskendęs dar vienas kambarėlis, kuriame blankiai matyti muzikos instrumentai, dviratis, sofa... Nekamantinėjau vietoje dirbančių menininkų, nenorėjau sužinoti visko iki smulkmenų,  – supratau, jog tai kitokio formato vieta, turinti savitą kvapą, garsą ir vaizdą.  
„Erotinio meno paroda“ – tokį pavadinimą perskaičiau facebook’e prieš kelias savaites. Paroda atsidarė Kultūros nakties metu. Tą vakarą buvau užėjusi į galeriją, tačiau pasiruošimo darbai dar buvo pačiame įkarštyje, todėl nusprendžiau apsilankyti kitą kartą. Tikriausiai, kadangi nebuvau atidaryme, aprašyme žadėto Rūtos Arlauskaitės videomeno čia neberadau, tačiau kitų parodos dalyvių Pauliaus Arlausko, Mildos Simanavičiūtės ir Arvydo Gurevičiaus-Guru darbus pavyko pamatyti. 
Skandalingasis juvelyras Arvydas Gurevičiaus parodoje pristatė eilę piešinių, kuriuose akivaizdi erotinė potekstė. Daugelis darbų nedidelio formato, švelnaus, šviesaus kolorito, darbuose atsispindi juvelyrinis atidumas detalėms. Popierius paauksuojamas ar pasidabruojamas, taip seksualumas ir dažnai ironiškas piešinys tampa prabangiais, ne kiekvienam prieinamais. Taip pat ironiški ir piešinių pavadinimai. Pavyzdžiui, humoristinis „Pasisekė” fiksuoja merginą, pakėlusią sijoną ir rodančią žiūrovui, kas yra po juo – staiga į nedidelius siužetinius vaizdelius įsitraukia žiūrovas. Įsidėmėjau du didesnio formato aktus – „Sparnuotoji“ ir „Nekaltoji“ – tai ypač jautrūs ir švelnūs piešiniai, vaizduojantys mitologizuotą, trapų, perregimą moters kūną. Su Gurevičiaus aktais gražiai koreliuoja šalia pakabinti Mildos Simanavičiūtės keramikiniai auskarai. Dirbiniai, lyg vaizduojantys krūtų spenelius, spokso į žiūrovą visiškai apsinuoginę, o žiūrovas spokso į juos – vyksta tylus, kartais galbūt gėdingas dialogas. 
Parodos akcentu ir simboliu tampa galerijos „vado“ Pauliaus Arlausko tamsi, terakotinė skulptūrėlė „Dievas Pizius“ ant aukšto kontrastuojančiai balto pjedestalo ir virš jos esantis psichodeline stilistika pavaizduotas vyriškas lytinis organas. Šis Arlausko kūrinys nėra naujas, tačiau kaskart išvydus – intriguos. Tą pačią minėtą paleolitinę Venerą primenantis, Meksikos, Kinijos kultūrų įtakos turintis darbas sujungia moterišką ir vyrišką seksualumą, pabrėžia intymiąsias mūsų kūnų sritis. 
Patalpoje, skiriančioje pagrindinę ekspozicinę erdvę ir tamsoje likusią svetainę, netvarkingai išdėstyti įvairūs Arlausko ir Simanavičiūtės darbai – tai lyg pereinama erdvė, skirianti darbą ir poilsį, atliekanti sandėliuko vaidmenį, rodanti, kur yra galerijos ištakos ir kertinis akmuo. Tačiau šie tartum antraplaniai kūriniai yra ne mažiau įdomūs – kruopščiai sukurti psichodeliniai darbai taip pat atspindi erotikos temą. 
Viena vertus subtiliai ir švelniai, kita vertus – akivaizdžiai ir drąsiai pavaizduota erotika parodos erdvėje galėtų būti išeksponuota įdomiau. Pavyzdžiui, Arlausko skulptūrėlę norėtųsi pamatyti iš karto įėjus, tiesiai po dideliu senoviniu šviestuvu, kadangi šiuo atveju ji pasiklysta tarp menininkų darbastalių ir jų pokalbių. Visgi tikriausiai man chaotišku pasirodęs išdėstymas toks ir turėtų būti – juk galerija yra kiekvieną dieną veikiančios kūrybinės dirbtuvės... todėl antrą kartą užėjus, eksponatų lokacija galimai kis, ką patikino galerijos vedlys. Ką gi, sveikintina menininkų drąsa pasirinkti erotinio meno temą – deja, erotikos, kaip bebūtų keista, šioje parodoje pritrūko. Tačiau tokią parodą plėtočiau ir temą tęsčiau. Žiūrovą sveika kartas nuo karto sukrėsti, o Lietuvoje – dar ir būtina. Dažnai.
„Paroda veiks iki tada, kada atsidarys nauja paroda“, – tokį atsakymą gavau, kai paklausiau, iki kada galima apžiūrėti šią parodą. Atsakymas tenkino. Meditacinė muzika ir tos pačios fantastiniais motyvais ištapytos baltos durys išlydėjo į puikiai pažįstamą stoties rajoną.