7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sena meilė nerūdija

Apie meno mugę „ArtVilnius ’17“

Kristina Stančienė
Nr. 24 (1218), 2017-06-16
Dailė
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

 

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

 

Mugės tema šiemet – kolekcionavimas. Manau, nebūtina čia ko nors nusipirkti, galėjai tiesiog kaupti savo įspūdžių kolekciją, kurią mūsų dienomis susidėlioti labai lengva – tiesiog eini ir „šaudai“ savo išmaniuoju, tuo pačiu vykdai ir savo subjektyvią atranką, ir dokumentaciją. Nemačiau visų kūrinių, performansų, naktinių ekspozicijų galerijose. Ir negaliu „pasirinkti“ kito žiūrėjimo būdo, kaip tik iš vidaus, t.y. subjektyvaus ir šališko (juolab kad dalyvavome mugės edukacinėje programoje kaip Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos atstovai). Jelenos Škulienės projekte, kur ji perrašė ant sienos žiūrovų mintis, parašiau, kad tokiems kaip ji ir aš bei daugeliui kitų tiesiogiai su renginiu susijusių reikėtų kaukės, maskuotės, kuri leistų kaip nors anonimiškai apžiūrėti kūrinius, o jau paskui, ją nusiėmus, skirti laiko maloniam bendravimui. Nes visur čia šypsosi ir sveikinasi draugai, bičiuliai, pažįstami, kolegos, bendraudamas dažnai tik per petį apmeti akimis vieną ar kitą ekspoziciją. Bet paskui pagalvojau, kad tai tokiems kaip mes tikriausiai ir yra tikrasis mugės gėris ir grožis, bendruomeniškumo patvirtinimas, įsitikinimas, kad ir tu esi dalis kažko didelio ir, ko gero, svarbaus... Bendrystės apibūdinimas čia peršasi ne tik iš mandagumo. Kai pastaruoju metu gerai organizuotas verslas brutaliai veržiasi į šventas Vilniaus senamiesčio, senosios Lietuvos sostinės vietas, o valstybė nemoka jų apginti arba pati nuolankiai įsileidžia visokio plauko barbarus, vienybės pojūtis taip pat yra tam tikras saugumo arba bent jau galimo pasipriešinimo garantas. Pasinaudodama didžiule mugėje sutiktų žmonių auditorija, ir aš stengiausi visiems pasakoti dar vieną blogą naujieną – kad Sveikatos apsaugos ministras skubiai užtrenkia legendinės Naujųjų Valkininkų ligoninės „Pušelė“ duris prieš pat nosį paveldosaugininkams, kurie jau buvo pasirengę restauruoti Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freską.

 

Bet matyti daug draugų ir bičiulių vienoje vietoje yra gera ne tik dėl galimybės dalintis. Vos tik įsikūrėme edukacijos stende „Tarp kūrėjų“, pas mus atstraksėjo nuostabus šiuolaikinio meno „agentas“ – Faustina, Aistės Kisarauskaitės vaikas, kuri čia ne vieną dieną ne tik piešė, bet ir dainavo, vis užsukdama į greta įsikūrusią mamos galeriją „Trivium“, kuri pelnytai šiemet apdovanota kaip viena geriausių mugėje pasirodančių galerijų. Tarsi simboliškai atgaivinusi savo tėvų kartos „naminį“, intymų kultūrinį gyvenimą, Aistė sukūrė ir kažką kokybiškai naujo. Rodos, nebėra poreikio slėpti uždraustus kūrybos vaisius po devyniais užraktais, bet Kisarauskaitės idėja aiškiai nurodo, kad dirbdamas „namų“ kuratoriumi esi visiškai laisvas ir nepriklausomas, o be to, parodos ir jų lankymas, susijęs su asmeniniu – tiesioginiu bendravimu, atveria ir tokių žmogiškų ryšių poreikį. Jei ne „Mo“ (naujas Modernaus meno centro pavadinimas) stende sutikta Daina Narbutienė, gal ir nebūčiau nuėjusi į konferencijų salę paklausyti diskusijos apie meno ir verslo dialogą. Tačiau buvo verta – dirbant su suaugusiais, laisvalaikiu besimokančiais dailės, visada intriguoja su menu visai nesusijusių profesijų atstovų potyriai, nuotykiai, kūrinių vertinimai, kurie dažnai nustebina savo kitoniškumu, originalumu.

 

Savo asmeninę „ArtVilnius ’17 įspūdžių kolekciją pavadinau sentimentaliai – sena meilė nerūdija... Mugės ekspozicijoje – daugybė pažįstamų menininkų ir kūrinių, kurie tarsi patvirtina, kad Lietuvoje yra tikrai daug gerų menininkų. Gal skamba naiviai, juokingai, bet juk tai toks malonus ir tikrai nenuginčijamas apibendrinimas. O „kolekcionuoti“ pradėjau jau nuo lauko ekspozicijos, nuo rūstaus akmeninio Mindaugo Navako koloso – bokšto ir iš industrinių artefaktų suręstos Petro Mazūro kerėplos („Postindustrinis peizažas su raitelio figūra pirmame plane“). VDA galerijos „Akademija“ stende karaliavo dvi galingos moterys – Laisvydė Šalčiūtė ir Eglė Ganda Bogdanienė. Atrodo, kad sentimentalūs ir provokatyvūs Šalčiūtės paveikslų vaizdiniai bei trimatės Bogdanienės figūros stabdė įvairiausių žiūrovų srautus – ir įdomių vaizdų „kolekcininkus“, ir mokančius „skaityti“ giliau... Evaldas Jansas savo chuliganišką reputaciją mugėje papildė ir meno mitų griovėjo amplua – viename jo paveiksle – Algio Skačkausko drobės replika su liūdnai palinkusia nueinančio senuko figūra sunertomis už nugaromis rankomis, kuri man (dėl galvos apdangalo) pasirodė ir pažįstama, ir net besisiejanti su Monikos Krikštopaitytės kultūringosios pelės Stasės istorijos herojais. Visados elegantiška ir rafinuota aštrių, smigių formų meistrė Birutė Stulgaitė VDA „Argentum“ ekspozicijoje ir žavėjo, ir graudeno, ir gąsdino. Žmogaus kūno matmenis įgavęs auksuoto vario objektas „Torsas“ – iš tikrųjų – Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios karūnos fragmentas – tai jaudinantis menininkės autorinės minties ir sakralaus artefakto duetas. O iš surūdijusios spygliuotos vielos ir švelnučio peršviečiamo audinio supintos Stulgaitės peteliškės tiktų kone kiekvieno tikroje ar menamoje kolekcijoje kaip paprasti ir iškalbingi istorijos, žmogiškosios prigimties dvilypumo ženklai.

 

Po meno mugės supratau, kad tikrai ne mažiau, o gal ir labiau myliu Eglės Gineitytės ir kitos Eglės – Ridikaitės darbus. Galerijos „Contour art gallery“ stende dar kartą pasigėrėjau Gineitytės „Atvykėle“ – paveikslu su menininkės biografijos paslaptimi – ir nustebau atradusi dailius įrėmintus Ridikaitės ciklo „Babutas skarialas“ atspaudus – taigi, nuo šiol jau galima ir sunkiai išeksponuojamų jos paveikslų kopijas pasikabinti norimoje erdvėje be jokių problemų... Kęstučio Grigaliūno „Žaidimų galerijoje“, kuri buvo pristatyta 2016 m. pabaigoje Dailininkų sąjungos galerijoje, dūko įvairaus amžiaus vaikai, o „Meno nišos“ ekspozicijoje, kurią taip pat iš karto įtraukiau į savo „kolekciją“, stende, buvo sukurtas žavingas ironiškai rausvas buduaras. Čia taip pat aptikau pažįstamų ir tikrai „nerūdijančių“ dalykų. Tai mąsliosios Rūtos Katiliūtės abstrakcijos, Jolantos Kyzikaitės „aštrialiežuvės“ miniatiūros. O Vokietijoje šaknis giliai įleidusios Aldonos Gustas kūrybą pristačiusi Kauno galerija „Aukso pjūvis“ labai laiku ir vietoje priminė šią įdomią dailininkę ir rašytoją. Su jos prisiminimais iš Lietuvos susijusiuose paveiksluose skleidžiasi sentimentaloki vaizdai – mergaitė nostalgiškame žalių laukų, mėlyno dangaus fone, bet piešinių serija „Moterys su burnomis“ atveria „laukinišką“, neklusnų, nekanonišką menininkės kūrybinį pradą, kuriame svarbiausias – visuotinai diegiamų moteriškumo, grožio idealų ir su tuo susijusių mitų dekonstravimas. Beje, moteriškumo temai skirtoje „Lewben Art Foundation“ tarptautinėje ekspozicijoje puikiai ir oriai atrodo Svajonė Stanikas, arba – „Nėščioji našlė. Pretorija“ (Pietų Afrika). Inscenizuota fotografija su besilaukiančios moters figūra, „nutraukta“ žvelgiant iš apačios, lyg ir šlovinančiu rakursu, su juoda kauke ant veido, – tai nepamirštama, tamsi ir baugi motinystės fenomeno interpretacija. Kaip ir Kristinos Inčiūraitės po miegamuosius Vilniaus mikrorajonus klaidžiojanti videokamera – išdavikė, slapukė, fiksuojanti subjektyvias, „neparadines“ kasdienybės akimirkas.

 

Mugė parodė, greičiau – patvirtino, kad nepralenkiami erdvės ir objektų magai, burtininkai yra Andrius ir Nerijus Erminai. N. Ermino instaliacija „Kortų namelis“ su raumeningu kūnu ir tarsi ant skerdyklos kablio tįsančia „mėsiška“ skulptūrine mase veikė tarsi radikalaus kūno ir dvasios atskyrimo simbolis. O ekspozicijoje „Takas“ išsibarstę A. Ermino „Dangčiai“ siūbuoja tarsi švytuoklė – nuo metafizikos iki kasdienybės, nuo gamtos iki industrinės tikrovės. Užtat šmaikštus Raimondos Sereikaitės „#selfie“, paskelbtas geriausia mugės instaliacija, kaip ir Povilo Ramanausko, geriausio „ArtVilnius“ jaunojo menininko, erdvinė tapyba rodo, kaip svarbu savo meninį „pranešimą“ sudaryti trumpai, lakoniškai, „lakiai“. O žiūrovų numylėtinė – Dusetų galerijos ekspozicija su Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko stiklo burtų kambariu – taip pat rodo, kad truputis paslapties, efekto irgi niekada nepakenks... Efektinga, matyt, derėtų vadinti ir Mindaugo Juodžio tapybą (pristatė „A galerija“ iš Panevėžio) – anoniminį popiežiaus atvaizdą, kuris traukė žiūrovus it prožektorius naktinius drugius... Tačiau šventenybės paslaptį patirti visai kitaip nebyliai kvietė Linos Jonikės siuvinėjimai ant plastiko, dengiantys nufotografuotus sakralinių interjerų vaizdus.

 

Vis dėlto „kolekcionuoti“ šįkart buvo galima anaiptol ne tik lietuvišką meną ir lietuviškus meno kūrinių pristatymo variantus. Prancūzai „Nivet – carzon“, atvežę į mugę internacionalinį autorinių darbų rinkinį, žavėjo eklektiška, tačiau kažkaip labai išmoningai ir elegantiškai suderinta ekspozicija, be to, jie taip atvirai ir garsiai klegėjo prie įėjimų į mugės paviljonus, kvatojo, džiūgavo ir glėbesčiavosi, jog galima buvo juos pamėgti vien už lietuviško bendravimo „santūrumo standarto“ sulaužymą... O rusų galerijos „Kovcheg gallery “ stende rodyta Marijos Safronovos serija „Biure“ tikrai verta vietos įvairiose kolekcijose. Nedidelio formato piešiniuose sustabdytos šiuolaikinių kalėjimų – milžiniškų biurų – „neparadinės“ akimirkos žavi savo trivialumu: nuobodžiaujantys apsaugos darbuotojai savo stiklinėse „būdose“, tylūs biuro darbuotojų moterų pasišnabždėjimai, klientams prablaškyti didžiuliuose akvariumuose, panašiai kaip žmonės, nuobodžiaujančios žuvys, sutrikę biurų žmonės, sutrikus interneto ryšiui... Žiūrovui negirdimus kamerinių scenų garso „takelius“ autorė čia pat aprašo, nereikšmingus vaizdinius paversdama tarsi nebylaus filmo kadrais. Prancūzės Sarrah Hadou „Chiazmas“ – juodoje kryžiaus formos dėžėje įkalintas kūnas – intrigavo žiūrovus, o prasmės požiūriu įtaigiai kvietė susimąstyti apie kalbos ir paties gyvenimo įvykių konstrukcijas, kuriose paradoksaliai susikryžiuoja reikšmės ir patirtys.

 

Taigi – šioks toks mažytis ir absoliučiai subjektyvus didelio renginio fragmentas. Dar keletas jo iliustracijų – Monikos Dirsytės chebra triukšmingame performanse skandavo „niekas neatims manęs iš manęs“. O vienos galerijos stende sekmadienį, mugei baigiantis, pakibo užrašas: „visi čia eksponuojami meno kūriniai yra parduodami“. Nors nieko mugėje nepirkau, manau, kad niekas tikrai neatims iš manęs mano menamos kolekcijos, kaip ir malonaus bendrystės, dalyvavimo jausmo. Tai tikriausiai naivi saviapgaulė, tačiau ji garantuoja saugumą, tapatumą su pačiu savimi bent jau trumpame mugės šurmulyje.

„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, kūrinio „Donaldo nuotykiai/ Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. R. Šeškaičio nuotr.
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, kūrinio „Donaldo nuotykiai/ Donald Bubble Gum“ fragmentas. 2016 m. R. Šeškaičio nuotr.
Povilo Ramanausko tapyba. M. Žičkaus nuotr.
Povilo Ramanausko tapyba. M. Žičkaus nuotr.
Minadaugas Navakas, „Bokštas G“. 2017 m. M. Žičkaus nuotr.
Minadaugas Navakas, „Bokštas G“. 2017 m. M. Žičkaus nuotr.
Dusetų dailės galerijos ekspozicija
Dusetų dailės galerijos ekspozicija
Galerijos namuose „Trivium“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
Galerijos namuose „Trivium“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
François Durif, Louis Rolline, „Border“ (galerija „Nivet-Carzon). R. Šeškaičio nuotr.
François Durif, Louis Rolline, „Border“ (galerija „Nivet-Carzon). R. Šeškaičio nuotr.