Tapatybės kaita

Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ iniciatyva balandžio 20 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaryta paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“, skirta fondo veiklos penkerių metų sukakčiai pažymėti. Kaip sufleruoja pats pavadinimas, parodoje atskleidžiamas platus išeivių iš Lietuvos kūrybos kontekstas, menininkų eksploatuojamų temų ir išraiškos kaita, veikiama istorinių aplinkybių, skirtingų tendencijų, asmeninių patirčių.

Tačiau pirmiausia lankytoją pasitinka į sieną atremta medžio plokštė su parodos pavadinimu, o tolėliau ir anotacija, parašyta kuratorės Rasos Andriušytės-Žukienės. Būtent medienos, o ne kokios kitos medžiagos panaudojimas šiuo atveju funkcionuoja kaip tam tikras lietuviškumo liudijimas, aliuzija į lietuvių tautodailės palikimą, kurio didelę dalį užima medžio drožiniai. Medžio, kaip neatsiejamos lietuviško mentaliteto dalies, motyvas kartojasi ir virš meno kūrinių esančiuose nedideliuose žemynų maketuose, įsmeigiant į juos šios medžiagos kaištelį – taip pažymima, kuriame pasaulio krašte apsistojo konkretus menininkas. Sprendimas išties įdomus ir naudingas, ypač norintiems geriau suprasti, kokia aplinka formavo kūrėjų požiūrį, kas galėjo nulemti darbuose atsispindinčias išraiškos priemones.

Dar vienas parodos architektūros sprendimas, pagelbėjantis lankytojui orientuotis, yra ant grindų esančios datos su Lietuvai ir pasauliui reikšmingais įvykiais (pavyzdžiui, Berlyno sienos pastatymas 1961-aisiais arba sugriovimas 1989-aisiais), išdėstytais nepriklausomai nuo šalia esančių kūrinių – visgi norėtųsi, jog nuorodos ir darbai papildytų vieni kitus, o ne veiktų kaip tarytum vienas nuo kito nepriklausantys vienetai. Šiaip ar taip, atėjusysis nepaliekamas tamsoje ir esama gairių, kuriomis galima vadovautis.

Vaizdo ir konteksto įsisavinimo procesą taip pat palengvina parodos kuratorės numatyta tematinė tvarka, kuria išdėstyti išeivijos menininkų sukurti darbai. Pirmojoje salėje aptinkami chronologiniu požiūriu seniausi darbai, dauguma persmelkti tėvynės ilgesio, nostalgijos – kuratorė šioje salėje eksponuojamų kūrinių autorius vadina „atminties saugotojais“.

Kairėje salės pusėje lankytoją pasitinka Algimanto Kezio ir Kazio Daugėlos fotografijos – pastarojo menininko socialinio reportažo žanro kūriniai, vaizduojantys emigranto sunkumus svečioje šalyje, padeda sukurti atitinkamą nuotaiką, veikia kaip įžanga į istorinį kontekstą ir kiek kontrastuoja su Kezio darbais. Šiuose, nors ir juntamas atstumas tarp už objektyvo likusio žmogaus ir jį supančios aplinkos, daugiau dėmesio skiriama JAV didmiesčiui, estetizuotai Čikagos architektūrai, kultūrai. Pačiame salės centre – dvi didelio formato figūrinės kompozicijos, nutapytos muziejaus šeimininko Vytauto Kasiulio. „Lietuvą palikus“ meistrystės atžvilgiu galima laikyti silpnesniu kūriniu už „Popiežių ant kryžiaus“, tačiau būtent jis atsiveria prieš akis lankytojui įžengus pro duris. Toks sprendimas greičiausiai priimtas dėl to, jog šalimais kabančios Daugėlos fotografijos ir „Lietuvą palikus“ kuria dialogą, papildo vienas kitą. O štai Antano Rūkštelės peizažas siejasi su tarpukario Lietuvos dailei būdingomis nacionalinio romantizmo apraiškomis – idiliškame gamtos prieglobstyje stypso vienišas medinis stogastulpis, tautiškumo ženklas.

Antroje salėje eksponuojamų darbų autorius parodos kuratorė pakrikštijo „modernizmo pakeleiviais“. Nesunku suprasti kodėl: skirtis tarp sentimentaloko ar netgi naivoko požiūrio, prieš formą iškeliant turinį (šiuo konkrečiu atveju omenyje turiu Rūkštelės peizažą ir Kasiulio „Lietuvą palikus“), ir modernistinių kompozicijų, kuriose bene svarbiausia – formos tyrinėjimai ir paieškos, akivaizdi. Kai kuriuos pirmos ir antros salės menininkų darbus skiria vos dvidešimt metų, tačiau minties traktavimo ir išraiškos šuolis – milžiniškas. Žinoma, naujų krypčių įsigalėjimas yra neatsiejama dailės raidos dalis, bet modernizmo atstovus formos atžvilgiu drąsiai galima vadinti revoliucionieriais. Vladislovo Žiliaus darbuose iš ciklo „Mirties gėlės“ nebelieka ikonografiškos gėlės sampratos, ankstesnėse epochose neretai turėjusios ir simbolinę reikšmę – augalas deformuojamas, koloritas sintetinamas kuriant visai naujus – grėsmės – įvaizdžius.

Pranas Lapė antros salės centre esančiame diptike apskritai atsisako vaizduoti konkretų objektą. Panašiu principu savo kūriniuose remiasi ir Kęstutis Zapkus, Pranas Gailius. Be „Mirties gėlių“, eksponuojama ir Žiliaus „Opartinė kompozicija“. Tai ne vienintelis oparto pavyzdys parodoje, tipiškas šiam žanrui ir Kazimiero Žoromskio „TDS#217. (Trijų dimensijų serija)“, prikaustantis savo dinamiškumu, nuolatine kaita. Ko gero, labiausiai prie tradicijos priartėja Viktoro Vizgirdos „Vasara“, pasižyminti ekspresyviais potėpiais, kontrastingu koloritu.

Trečioje ir ketvirtoje salėse vis daugiau darbų atsiplėšia nuo sienų ir ima veikti erdvėje – čia lankytojas aptinka vadinamųjų „svečiašalių“ autorių įvairuojančių žanrų kūrinių. Šie menininkai drąsiai eksperimentuoja, apie formos paieškas nebėra nė ką kalbėti – jiems galima viskas, tereikia pasirinkti atitinkamą priemonę.

Aidas Bareikis renkasi instaliaciją, kurios rezultatu tampa „Aido kondicionierius“, atliktas mišria technika, sudarytas iš mistinių pastatų, sudužusių lėktuvų, neaiškios paskirties daiktų. Pagrindinis instaliacijos akcentas – tamsios fantasmagorinės figūros, iš pažiūros lyg ir turinčios žmogui būdingų bruožų, tačiau kartu ir nežemiškos, nepažintos. Instaliacijos teikiamais privalumais naudojasi ir Žilvinas Kempinas, darbuose „Propus“ ir „Betria“ (iš ciklo „Žvaigždės“) kurdamas ir neįprastus dangaus kūnų įvaizdžius, ir savotiškas postmodernias mandalas.

Kempinas bando prisiliesti prie astronomijos, o Ievą Martinaitytę-Mediodią domina biologinių ir fizikinių aspektų variacijos darbuose „Plazminės liekanos“ ir „Audros iškrova“. Kūriniuose labai stipriai juntama erdvė – naudojant skirtingas technikas ji tarytum gula sluoksniais, ant kurių išsidėlioja skirtingi objektai, kaip kad baltasis „robotukas“ ir mokslinius brėžinius primenančios linijos „Audros iškrovoje“.

Paskutinėje salėje Rūta Jusionytė, kaip ir Bareikis, įneša į parodą trimatiškumo bendrąja prasme, tačiau menininkės priemonė – skulptūra. Vėlgi, galima atrasti fantasmagorijos priemaišų, ypač „Pabaisoje“, sietinoje ir su mitologiniais padarais, ir su pasakų pasauliu, nes šalia šio objekto lankytojas aptinka „Gražuolę“ – šiam terakotiniam duetui pavadinimai suteikia žavesio ir ironijos.

Ray Bartkus formuoja savitą mistiką šviesų instaliacijoje „Šventasis/žmogus“ ir akimirkai apakina priešais savo/nesavo universalų atspindį sustojusį stebėtoją, o „Nupieštame pasaulyje“, atliktame mišria technika, kuria spalvingą ir šmaikštų Andy Warholo, Marcelio Duchamp’o ir abstrakčiojo ekspresionizmo hibridą. Bartkaus pasaulis iš tiesų spalvingas, net jei kalba pasisuka apie pomirtinį gyvenimą, kaip kad to paties pavadinimo darbe.

Tačiau vis tiek galiausiai grįžtama prie žmogaus. Parodą ir pradėjo, ir užbaigia fotografijos, šiuo atveju – nespalvoti Vytenio Jankūno darbai, vaizduojantys skirtingų rasių, lyčių, tautybių žmones, visus atsidūrusius vienoje vietoje – Niujorko viešajame transporte. Kezys vaizdą stebi per stiklą, o Jankūnas jau drįsta užeiti į vidų. Lietuvis užsienyje jau nebesijaučia svetimas, o kosmopolitiškoje visuomenėje ir mene tapatybės ieškojimai neretai išeina iš gimtinės, tautybės ribų. Tai nereiškia, jog gimtoji šalis lieka užnugaryje, pamiršta ir nereikalinga, tačiau pasikeitus istorinėms, politinėms aplinkybėms, žvelgiama globaliau – nebėra būtinybės vaizduoti stogastulpius, norint parodyti meilę Lietuvai. Parodoje eksponuojami menininkai neretai lieka mūsų dailės istorijos užribyje kaip nebepriklausantieji vietai, todėl ji – puikus priminimas, jog ir svetur yra talentingų ir įdomių mūsų menininkų.

Paroda veikia iki rugsėjo 10 d.

Vytauto Kasiulio muziejus (A. Goštauto g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val., sekmadieniais 12–17 val.