7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Laukinis kapitalizmas tęsiasi

Apie Misionierių vienuolyno ir platesnes paveldosaugos problemas su dailės istorike Birute Rūta Vitkauskiene kalbasi Monika Krikštopaitytė

Nr. 22 (1216), 2017-06-02
Dailė Kultūros tribūna Kultūra
Jan Bułhak, „Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas“. 1912–1913 m.
Jan Bułhak, „Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas“. 1912–1913 m.

Žmogui, nors kiek suprantančiam, kas yra paveldas, galų gale suvokiančiam, kad miestas yra sudėtingas organizmas, kuris turi savo istoriją, daugybę persipinančių gijų ir savo veidą, jau kuris laikas skaudu matyti nežabojamą kapitalo siautėjimą pačiame Vilniaus centre. Net paprastam žmogui akivaizdu, kad tai, kas dabar vyksta prie Misionierių vienuolyno, – vaizdingoje miesto vietoje, kuri, atrodytų, priklauso visiems, yra UNESCO saugomos visumos dalis, statomas agresyvios architektūrinės invazijos pavyzdys, miesto struktūros dalis verčiama privataus kapitalo ekonominiu vienetu privilegijuotiesiems, žalojama miesto vaizdui svarbi Išganytojo kalva, – yra akibrokštas, kuris kviečia kelti diskusiją apie mūsų mentalitetą, o gal net labiau apie atsakingų institucijų darbą. Per pastaruosius metus skandalai panašiomis temomis kyla vienas po kito – tai išduodamas leidimas Kuršių nerijoje, kuriuo vėliau suabejojama, tai Druskininkuose, Trakuose, Vilniuje pastumiamos nacionalinio parko ribos. Nusižengimų visuma verčia galvoti, kad paveldą ir visuomeninį interesą ginanti sistema, švelniai tariant, veikia su trikdžiais. Galbūt šis pokalbis konkrečiai apie Misionierių komplekso atvejį padės nors kiek priartėti prie problemų kilmės. Nors prabangių daugiabučių statybos laikinai sustabdytos, pagrindinė kova už pagarbą savo miestui ir jo istorijai tik prasideda.

 

Kokia dabar yra šio projekto situacija? Dėl ko diskutuojama?

Projekto istorija yra labai sena, trunka jau dešimtmetį. Po aptarimo gegužės 19 d. Seimo kultūros komitete, kur dalyvavo visos suinteresuotos pusės, galime apibendrinti taip: buvo nupirktas buvęs ligoninės pastatas (ne žemė), dabar jau nugriautas, kuris buvo pastatytas 1976 m. ir užėmė dvi skirtingas valdas. Viena jų – Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastatas, kuris neturėjo žemės į Misionierių vienuolyno pusę. Bet prieglaudą visą laiką kuravo vienuolynas ir savo veikla ji buvo susijusi su vienuolynu. Jau nuo senų laikų pastatas buvo klasifikuojamas kaip mažiau vertingas, o tai man labai keista, nes prieglauda buvo viena pirmųjų tokių įstaigų, įkurta XVIII a. paskutiniame ketvirtyje Jadvygos Oginskienės lėšomis, taip pat prisidėjo vyskupas Ignotas Masalskis. Tai klasicistinis pastatas. Tokių nėra daug. Juo labiau kad dailininkas Marcelinas Januševičius netgi nusprendė šį pastatą pavaizduoti savo akvarelių serijoje, skirtoje įžymesniems Vilniaus pastatams. Antroji valda – tai Misionierių vienuolyno sodas. Sovietinė ligoninė, kurią įsigijo statybas pradėjusi bendrovė, stovėjo dviejose valdose, nors tos valdos istoriškai-idėjiškai labai susijusios. Prieglaudos žemės buvo į Bastėjos pusę. Dabartinis projektas perima prieglaudos pastatą ir nori statyti tris kotedžų korpusus, kurie išsikiša ant šlaito. Norint pastatus nuleisti giliau, buvo nukasta dalis šlaito – faktiškai taip naikinant Vilniaus landšaftą. Prieš tai ligoninė stovėjo arčiau Subačiaus gatvės, buvo kuklesnė, ją dengė medžiai. Dabar norima užstatyti istorinius Misionierių sodų plotus, nors nupirkti buvo tik apleisti pastatai, ne žemė...

 

Pirmas investuotojo bandymas pastatyti šioje vietoje viešbutį nepavyko dėl daugelio priežasčių, tarp kurių buvo ir korupcijos skandalas, kurio detalės yra paviešintos. Kadangi investuotojų apetitas didelis, nėra ir noro taikyti apribojimus, kurie pritiktų šiai vietai. Misionierių sodų valda tuo laikotarpiu buvo konservacinės paskirties, t. y. vieta įvardijama kaip vertinga vienuolyno savybė, tai užfiksuota inventorizacijos dokumentuose, nes sodai ir vienuolynas su bažnyčia istoriškai buvo vienas vienetas. Vilniaus senamiesčiui suteiktas UNESCO statusas apima ir čia aptariamą Išganytojo kalvą kaip svarbų senojo miesto landšafto elementą.

 

Antru bandymu investuotojas elgiasi gudriau – siekia atskirti sodų valdą nuo vienuolyno, nes jis turi aukštesnį saugojimo lygmenį, ir prijungti prie prieglaudos, kuriai nustatytas žemesnis saugojimo lygmuo. Sprendimą jiems pasiūlė patys senojo Vilniaus specialistai, nes tik jie galėjo žinoti, kad sodas XIX a. laikinai buvo priskirtas miestui. 1844 m. vienuolynas uždaromas, nes Rusijos imperija Europos tautų pavasario akivaizdoje siekė mažinti, jos manymu, kenksmingą katalikų įtaką; ta proga buvo uždaryti dominikonų, basųjų karmelitų prie Šv. Teresės bažnyčios, misionierių vienuolynai. Misionierių sodas priskiriamas prieglaudai, bet ką reiškia „priskiriamas“? Juk 1845 m. inventorizacijos daromos dėl mokesčių, jose nurodyta, kad sodų žemė priklauso miestui, ji suvalstybinta ir atiduota stačiatikiams. Prieglauda paversta stačiatikiška. 1848–1849 m. kurti projektai Misionierių vienuolyne įsteigti stačiatikių dvasinę kolegiją, ir nors jie nebuvo įgyvendinti, brėžiniuose sodas priskirtas kolegijai. Po 1920-ųjų, misionieriams grįžus ir vėl atnaujinus veiklą, sodas vėl priklausė vienuolynui ir bažnyčiai. Sklypo dokumentai buvo atkurti, ir šie dokumentai projektuojantiems architektams tikrai yra žinomi.

 

Investuotojui sodo statusas buvo nepalankus. Istorinius tyrimus atlikusios istorikės Laimos Vileikienės parengto teksto mes nematėme, bet iš jų ištraukos (vadinamos istorinės raidos analize, pridedamos prie specialaus planavimo dokumento) matyti, kad Misionierių vienuolyno istorija tik apžvelgiama, o pagrindinis tyrimo objektas buvo prieglauda. Todėl pažymoje nėra informacijos, koks buvo misionierių sodas, priešingai, klaidingai nurodoma, kad jo teritorija XVIII a. buvo užstatyta, ir tik XIX a. pradžioje paverčiama sodu. O iš tikro 1793–1798 m. Vilniaus planuose matome šioje vietoje didelį sodą iki pat Vilnios upės, kuris detaliai aprašytas 1844 m. vienuolyno inventoriuje, išvardijant jame augusius medžius ir jų skaičių (115 obelų, 125 kriaušės, 22 slyvos, 13 vyšnių). Taip specialiojo plano rengėjas niveliavo sodo vertę. Paveldotvarkinė kolizija ta, kad visus tyrimus užsako projekto vystytojas. Valstybės reikalavimas įvykdytas, bet kai moka užsakovas, panašu, kad tyrimus įmanoma pakreipti reikiama kryptimi...

 

Iš santraukos, pridėtos prie specialiojo plano, matome, jog vienuolyno žemės nusavinimo aktas tapo pagrindu sodą priskirti prieglaudai. Net nepaminima, kad tarpukaryje jis buvo grąžintas. Platesnio išaiškinimo man nebuvo progos pamatyti, tačiau toks sprendimas be konteksto neatrodo pakankamai įtikinamas.

 

Taigi pirmiausia nupirkti seni pastatai, o dabar norima užvaldyti ir visą žemę, neva priklausiusią prieglaudai?

Kai buvo padarytas specialusis planas (2015 m.), sodo valdos apsaugos reikalavimai, naudojantis istorine sąsaja su carinės Rusijos pertvarka, buvo pakeisti. O tai reiškia, kad jis prarado tam tikrus apribojimus, vietinės reikšmės objekte galima laisviau elgtis. Plano, parengto architektės Giedrės Miknevičienės, irgi nebuvo progų giliau paanalizuoti, bet naujas sklypo apsaugos lygmuo, kuriame buvo ligoninė, leido sujungti dvi valdas ir pradėti vykti tam, kas vyksta dabar.

 

Dabar ginčuose iškyla du keisti argumentai. Pirma: statytojams atstovaujantys asmenys pasakoja, kad Marcelino Januševičiaus piešinys, vaizduojantis prieglaudos fasadą, sodo nerodo ir atseit ten jo ir nebuvo... Palaukite, turime ne vieną dokumentą, įrodantį, kad sodai buvo ir dargi garsėjo savo tvarkingumu. Užtektų perskaityti Romano Firkovičiaus 1989 m. parengtą Misionierių vienuolyno istoriją, kur panaudojant 1830 ir 1844 m. inventorius aiškiai nurodoma, kad į prieglaudos pusę buvęs pasivaikščiojimo sodas driekėsi žemyn nuo šlaito, prie kūdrų buvę du daržai (beje, dabar kartais girdime atvirkščiai, esą prie kūdrų buvo landšaftinis parkas), o už Subačiaus g., priešais bažnyčią, buvo dar vienas misionieriams priklausęs sodas. Specialistams tie inventoriai tikrai yra žinomi. Antra: teigiama, kad nepalikus bažnyčiai jokios apsaugos zonos, galima greta statyti visiškai modernius pastatus ir jie derės prie barokinio statinio. Tokią mintį mes girdime nuolat – taip teisinamasi naujos architektūros nederinimu prie senamiesčio užstatymo.

 

Kapitalo investuotojams buvę sodai, ko gero, atrodo tik kaip bereikalingi sentimentai?

Taip, jų atstovai taip ir sako: „Kaip Jūs galite saugoti tai, ko čia nebėra, o gal ir nebuvo.“ Bet tada kyla klausimas, kodėl mes atkūrėme Bernardinų sodą? Kodėl atstatyti Valdovų rūmai? Juk nieko nebebuvo, buvo sunaikinta, bet mes tas vertybes atkūrėme, nes jos mums atrodė svarbios.

 

Išganytojo kalva yra vertybė ir ji buvo vertinama jau XIX a. antroje pusėje, kai net nebeveikė vienuolynas. Buvo pabrėžiama Vilniaus žaliojo žiedo samprata. Žaliasis žiedas prasideda ant Gedimino kalno, tęsiasi per Bernardinų sodą, toliau per Paplaują ir ant Išganytojo kalvos. Ši kalva turi kvėpuoti ir būti žalia. Žaliasis žiedas, juosiantis miestą, išnyks, jei mes toliau leisime panašiai elgtis. Dings žalio miesto idėja, kuri reiškia komfortą, kai ką priešingo industriniams, tankiai užstatytiems rajonams, kur vien asfaltas. Turime galvoti apie bendrą vaizdą.

 

Beje, 1968 m. „Kultūros baruose“ apie šį Žaliąjį žiedą labai įdomiai rašė kraštovaizdžio architektė Dainora Juchnevičiūtė. Jau tada kalbėta, kaip svarbu saugoti šią miesto-sodo idėją, kuri ateina iš XIX amžiaus. Juk Vilnius yra šia prasme kaip Roma – miestas tarp septynių kalvų, kur tankiai užstatytą senamiestį kaip karūna vainikuoja Pinčio parkas...

 

Manau, kad institucijos, kurios privalėjo atsižvelgti į kontekstą ir saugoti kultūrinį, istorinį landšaftą – tai, kas buvo vertinama jau daugiau nei šimtą metų, – to nepadarė. Viskas niveliuojama, bandoma įtikti investuotojui.

 

Jų argumentas turbūt būtų, kad negi dabar sustingdysime viską kaip yra, juk „gyvenimas eina į priekį...“

Nesakau, kad toje teritorijoje nieko negalima pastatyti. Bet reikia labai protingai elgtis: patraukti nuo šlaito pastatus, projektuoti juos mažesnius. Toje vietoje nebuvo pastatų, aukštesnių nei dviejų aukštų, ir jie niekada nebuvo prie šlaito. Parduodant tokius objektus turi būti išaiškinimas, kas galima ir kokios yra sąlygos. Dabar investuotojai nepaiso istorijos ir dar tvirtina, kad jokio miestui svarbaus sodo čia nebuvo. Jei jie nesibrautų į šlaitą, susimažintų, jie niekam nemaišytų, tačiau trukdo apetitas.

 

Dar kas mane labai jaudina – neramu, kad statybos kelia grėsmę bažnyčiai.

Bažnyčia yra neremontuota... bijau pasakyti tiksliai, bet turbūt nuo Antrojo pasaulinio karo. Gražusis jos vėlyvojo baroko tambūras jau trupa. Tai vyksta ir dėl padidėjusio eismo, nes į statybas pradėjo važinėti sunkusis transportas. Statybvietėj iškasta milžiniška duobė, kuri iš kitos pusės veikia labai trapią bažnyčią. Kalno šlaitu tekėjęs šaltinis užkirstas, bet vanduo juk niekur nedingsta, neaišku, kur jis nueis ardyti grunto. Viskas vyksta šalia vertingo pastato su labai trapiais bokštais... Bažnyčia apleista, kaip ir Augustijonų Savičiaus g. bei Vizičių. Jeigu pastatas sugrius, sakys, čia gi ne mes. Būsime patys kalti, kad neapribojome veiklos aplink, kad nepritraukėm lėšų remontui ir pan.

 

Reziumuokime.

Ydinga yra pati šios istorijos pradžia. Nebuvo tvirtai išaiškinta ir parašyta, kokios yra vertybės. Tai turėjo būti parašyta parduodant pastatus arba po to, kai buvo sustabdytas pirmasis viešbučio projektas. Už kultūros paveldą, kiek man žinoma, atsako Kultūros ministerija ir jos ministras – aukščiausia institucija, turinti ir žemesnes institucijas tiems klausimams: departamentą, teritorinį Vilniaus padalinį, inspekciją. Jie visi susidūrė su šiuo klausimu, jie turėjo pasitelkti istorinius dokumentus, pasigilinti ir išaiškinti investuotojui, kas galima, ko negalima. Ir Seimo kultūros komitete per aptarimą buvo pasakyta, kad ši kebli situacija yra institucijų problema. Įvyko taip, kad institucijos, įkurtos paveldo saugojimui, užuot apsaugojusios kalvą, padarė ją mažiau vertingą ir prieinamą agresyviai invazijai. Kaip galėjo atsitikti, kad vienas žymiausių paminklų, matomas iš daugelių pusių, grožiu neprilygstamos panoramos dalis su tarptautinės reikšmės baroko bažnyčia, liko toks apleistas, kad nepakankamai vertinama jį supanti aplinka? Negi mes dabar imame ir atsisakome vertės, už kurią esame įrašyti į Pasaulio paveldo sąrašą?

 

Teikia vilties tik tai, kad statybos bent laikinai sustabdytos, nors ir ne dėl istorinių-kultūrinių, o kitų – teisinių neaiškumų. Labai užgaulu skaityti, kad „gruzinų verslininkas Romanas Pipia tokius Statybos inspekcijos veiksmus traktuoja kaip šališkus, pataikaujančius keleto asmenų, pasiskelbusių bendruomene, įnoriams ir interesams [...]“ (15min.lt, 2017-04-24, 09:08).

Nieko panašaus, pasipriešino labai rimtos institucijos: Lietuvos UNESCO komitetas, Lietuvos kultūros paveldo komisija prie Seimo, Dailės istorikų draugija, daug kultūros žmonių ir miesto gyventojų grupių. Mūsų draugijoje yra į problemą įsigilinusių mokslininkų. Pavyzdžiui, aš daug dirbau prie senųjų Vilniaus miesto planų ir žinau planavimo istoriją, ypač gerai XIX a., visą kontekstą, todėl negaliu sutikti su minėtomis išvadomis. Projektui jau pasipriešino ir Statybų inspekcija, Senamiesčio visuomeninė organizacija. Žmonės susirūpinę. Girdėjau daug nerimo ir iš turizmo atstovų, jiems kyla klausimas: „Ką gi mes čia rodysime atvykusiems svečiams?“ Bet projektą remia ar, teisingiau sakant, – jam nesipriešina, Kultūros ministerijos atstovai, Kultūros paveldo departamento atstovai.

 

Ministras pirmininkas irgi minėjo, kad nesupranta, kas yra vizualinis užterštumas...

Jam taip pateikta. Atėjus iš kitos srities, kultūros klausimais būtina turėti rimtą grupę gerų patarėjų, nes šie klausimai labai jautrūs.

 

Taip, tai ne mokesčiai, kuriuos suklydus vėliau bus galima sugrąžinti...

Nereikia tikėtis, kad miesto nežinantis investuotojas supras, ką daro, kad jam rūpės mūsų identitetas, istorija. Problema, kad mūsų institucijos davė leidimus.

Neaišku, kaip dabar tai išspręsti. Dalis paveldosaugininkų palaiko projektą. Man labai keista, kad nepasisako kraštovaizdžio asociacija, o ICOMOS komitetas net palaiko.

 

Tada kyla klausimas, kokia dar nesąmonė turi nutikti, kad paveldą saugančios įstaigos keistųsi?

Labai sudėtingas klausimas. Ko gero, reikėtų pasikviesti ekspertų iš šalies, tarptautinę komisiją. Yra tokių idėjų. Ar bus kas nors padaryta saugant kalvą nuo daugiabučių – tai politinės valios klausimas. Norint dar įmanoma perdaryti planus, derinti juos iš naujų pozicijų, o ne iš investuotojo ambicijų pusės. Padėtis sudėtinga, nes investuotojas galimai turi lėšų bylinėjimuisi. Tiesą sakant, reikėtų pertikrinti komisijų narių, kurie pritarė tiems leidimams, pozicijas. Beje, tokiose komisijose dominuoja architektai... Tai yra atskira problema, kad menotyrininkų būna mažai ir objektai suvokiami be kitos, vertybinės perspektyvos.

 

Iš tiesų, Lietuvos architektai į projektus dažnai žiūri kaip į ekonominį vienetą su kvadratinio metro kaina, kaip į galimybę pasipelnyti, ir moralė čia ne tiek svarbi, nes jei vienas atsisakys, ateis šimtas kitų. Negirdėjau jų pasisakymų... Architektų sąjungą matau tik kaip konkursų skelbimo platformą, negirdžiu jokių vertybinių nuomonių. Išvis nežinau, ar yra architektųs su vertybinėmis nuostatomis, ar tik užsakymus vykdantys amatininkai. Jei daugumą tokiose komisijose sudaro architektai, priimantys tokius sprendimus, kyla labai rimtas komisijų sudarymo klausimas. Blogai, kai nuo užsakovų priklausantys, kolegų nelinkę kritikuoti architektai patys vertina savo profesijos atstovus.

Ekspertų komisijų sudarymo klausimas labai opus. Ir iš tiesų atrodo, kad mes dar esame laukinio kapitalizmo stadijoje. Problema ta, kad dabar visiškai nėra architektūros kritikos, net pavienių atvejų. O ir architektūros studijos labai silpnos, bet architektų ambicijos, cinizmas, įtaka dideli. Jie palaiko vienas kitą. Tai didelė ir atskira tema.

 

Naujų atvejų bręsta daug daugiau: prie Vizičių bažnyčios atsilaisvina plotas, Paplauja, Užupis. Daugelyje šalių toks laukinis etapas jau yra praėjęs, ir dėl verslo užmačių jie savo miestų tikrai negriaus.

 

Ačiū už pokalbį ir tikėkimės, kad gilesnis miesto supratimas padės ir institucijoms, ir architektams, ir miestiečiams geriau jį suvokti, o žodis „saugoti“ priartės prie savo tiesioginės prasmės.

Jan Bułhak, „Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas“. 1912–1913 m.
Jan Bułhak, „Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas“. 1912–1913 m.
Jan Bułhak, „Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas nuo tvenkinių. Kairėje – Švč. Jėzaus širdies bažnyčios bokštas“. 1912–1915 m.
Jan Bułhak, „Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia ir misionierių vienuolynas nuo tvenkinių. Kairėje – Švč. Jėzaus širdies bažnyčios bokštas“. 1912–1915 m.
Birutė Rūta Vitkauskienė
Birutė Rūta Vitkauskienė
„Google Earth“ pateikiama nuotrauka iš palydovo, kurioje matyti buvusios ligoninės pastatai
„Google Earth“ pateikiama nuotrauka iš palydovo, kurioje matyti buvusios ligoninės pastatai
Teritorijos vystymo raidos analizė
Teritorijos vystymo raidos analizė
Projekto „Misionierių sodai“ vizualizacija, pateikiama projekto vystytojo svetainėje
Projekto „Misionierių sodai“ vizualizacija, pateikiama projekto vystytojo svetainėje