Chaosas ir tapsmas

Žiūrėdama, kaip menininkai kuria ekspozicijas, turiu galimybę iš arčiau, iš labai arti pamatyti tą „kaip padaryta“, sužinoti įvairių receptų, kaip gaminamas kūrinys-paroda. Dainių Liškevičių visuomet laikiau labai racionaliu menininku, operuojančiu aiškiomis idėjinėmis struktūromis, sistemų kūrėju. Tačiau pamačiusi, kaip atėjęs jis tarsi visai intuityviai prie sienos priklijuoja mažutę nuotrauką ir „Muziejaus“ suvenyrą 2015-ųjų Venecijos bienalėje – degtukų dėžutę, kaip aplink šiuos taškus auga, šakojasi, gimsta naujas „Obeliskas“ (2008) ar „Labyrinthus“ (2014) , žinoma, jau kitu pavadinimu „1:∞“(2017), buvau priversta į šio menininko veikimo principus pažvelgti visai kitu kampu. Mačiau tik kūrybinės energijos verpetus, lyg kokius jūros išmestus pagaliukus susukančius jo sukauptus daiktus, – namų apyvokos reikmenis, lūženas, sendaikčius ir prabangiai įrėmintas fotografijas, visus, – buvusius kūriniais, jų fragmentais į vieną naują hibridą, lyg magnetinis laukas ar vėjas, dailiomis bangomis į vizualiai darnią sistemą išbanguojantis kopas. Net žmones, kaip performanse „Dėsnis“, vykusiame per parodos „1:∞“ atidarymą. Medžiaga buvo mano persona (mielai jos neminėčiau šiame tekste), menininkui davus ženklą, teko suktis dervišo suktuku, nutraukus rimtesnį ar lengvabūdiškesnį parodos atidarymo pokalbį, nieko neaiškinant.

Šis matomas ar tik nujaučiamas dėsnis suka ir galerijoje „Sodų 4“ ką tik veikusią Dainiaus Liškevičiaus parodą „On passe a l’orange“ (pereikime prie oranžinės). Nemalonu kartoti, kad parodai skirti tik dvi savaites – liūdna pasaka, net jei iš karto būčiau puolusi rašyti, vargu ar būčiau spėjusi su publikacija, o erdvė, užpildyta išardytais, perkonstruotais objektais, atpažįstamais iš buvusių autoriaus parodų, nesiuntė atviros žinutės. Recycle seniai tapo menininko kūrybiniu principu, savo pasikartojimu jau gluminančiu žiūrovą. Tas „ir vėl?“ atveria erdvę daugybei pamąstymų, tarkim, kad būtų visai įdomu nuosekliai kartoti tos pačios spintos, kitų parodų objektų perkonstravimą kokį dešimtį metų... 

Nors „On passe a l’orange“ nėra tapybos paroda, ne tik savo nuoroda į spalvą ji privertė prisiminti Gilles’o Deleuze’o tapybos teoriją. Tapyba Deleuze’o „išryškinama kaip specifinis tikrovės jutimas, saistomas medžiagos, per kurią įgauna išraišką ir reiškiasi kaip pačios materijos savaiminis atskleidimas.“ (Agnė Kulbytė, Tapyba kaip chaosą perkertanti plotmė. Gilles’o Deleuze’o tapybos teorijos įžvalgos, Intensyvumai ir tėkmės. Gilles’o Deleuz’o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste, sudarytoja Audronė Žukauskaitė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011). Manau, visai galimas filosofo įžvalgų taikymas visam menui, konkrečiai – Liškevičiaus parodai.

Galerijos apačioje, rūsyje, greta didžiulių garso kolonėlių mažame ekranėlyje galime matyti turbūt vieną iš „Obelisko“ versijų – greičiausiai menininko bute ant grindų suversti įvairūs daiktai, tarp kurių kartkartėmis pasirodo ir kažko ieškantis autorius. Tas chaosas galėtų būti vienu kertinių Liškevičiaus kūrybos punktų, kuriam suvaldyti ar atskleisti nuolat savo jėgas ir skiria autorius. Nors, atrodytų, kūrinys yra įgavęs aiškią struktūrą, tarsi perkurtas ir suvaldytas chaosas, iš tiesų jo ar ypač „Labyrinthus“ daiktų genezė nurodo atsitiktinumą, chaosą kaip atsiradimo būdą.

Sulig kiekvienu naujausiu Liškevičiaus kūriniu šio racionalaus įvaldymo vis mažėja, nyksta griežtas loginis struktūravimas, kaip „Obelisko“, dalyvaujančio šioje parodoje nuotraukos pavidalu, kur viskas suvesta į kubą, ar „Labyrinthus“, kuris visai nėra labirintas. Šioje parodoje vis dar juntama vizualinė sistema, kiekvienas objektas – išardytos spintos durys su išpjautomis kiaurymėmis, apklijuotos fotografijomis iš ŠMC neseniai veikusios Roberto Narkaus parodos „Nešėjas“, susišaukia su polaroidu ant sienos, kurio vaizde – sulaužyti rėmai (muitinės dokumentacija apie gabenamam kūriniui padarytus nuostolius) ir visai net nesvarbu, kokiu kūriniu jie buvo anksčiau, čia daug reikšmingesnis oranžinis fonas, tuoj atsakantis dar vienai centrinei figūrai – madų žurnalo puslapiui su manekene, apipieštam menininko. Štai ten tas oranžas, tas prancūziškas tekstas, tačiau spalva vėl keliauja į ne iš karto pastebimą oranžinę raidę C, priklijuotą šiek tiek virš grindjuostės. C likusi iš žodžio CULTURE, bet dabar ji gali būti ir copyright, ir cycle, arba ciklas. Kiek pasviręs į žiūrovą, tarsi kviečiantis ką nors įmesti šiukšlių dėžės kūgis taip pat yra iš apgaulės sistemos, nes daug svarbesnė čia jo forma, susijusi su pjedestalo, naudoto skulptorių ar keramikų apimtinių objektų lipdymui iš molio, sukimusi. Vis tie dervišų suktukai. Taip, visi objektai turi savo vietą sistemoje, tačiau greičiau vizualinę, intuityviai nujaučiamą, tarsi nematomų magnetinių, oro, vandens, bet kokių bangų veikimu būtų jų nusviesti stovėti ten, kur dabar ir stovi. Lyg bando susiformuoti naujos struktūros, hibridai iš buvusiųjų nuolaužų (kas iš esmės yra visa paroda) – raudona plyta su stogeliu lyg imituoja inkilą arba parodijuoja Alytaus namelį, tuo labiau kad stogelis – iš garsiosios Redo Diržio ir Kęstučio Šapokos knygos „Alytaus avangardizmas: nuo gatvės meno iki visuotinio psichodarbininkų (meno) streiko“. „Pro vamzdelį galima parūkyti“, sako autorius. Ši struktūra lyg ir susijusi su architektūra, serijiniu privačių gyvenamųjų namų statybos diskursu, antrindama visai su Bauhaus pavadinimu susijusiai temai (į parodos erdvę kas kelias sekundes įsiveržia garso takelis – Bauhauzo postpanko grupės kūriniai, sudėti vertikaliai, ir išpjautas fragmentas, pavirstantis noise’u). Bet tas diskursas toks neryžtingas, giliai paslėptas, kaip ir institucinės kritikos, kai formaliai galima įžiūrėti dviejų – privačios ir institucinės erdvės bei jose veikiančių strategijų supriešinimą, tuoj pat trinant jų ribas ir suliejant. „Inkilėlis“ yra greičiau peleninė, šiukšlių dėžės giminaitė, kuri irgi neskirta šiukšlėms, o tik atstovauja kūgio formai.

Toks pat „pablukęs“, formalus ir politinis diskursas – kaip teigia Liškevičius, „parodos manifestas prancūzų kalba – „On passe a l’orange“ (pereikime prie oranžinės) – deklaruoja mano politines nuostatas. Nebėra kairės ir dešinės, viskas apversta aukštyn kojom ir atsiranda kažkas kita. Atsiranda oranžas – išblukusi raudona“ (Dainius Liškevičius apie destrukciją, dekontrukciją ir parodą „On passe a l’orange“, www.15min.lt, 2017-05-11).

Sakyčiau, šis Liškevičiaus bandymas įprastesnius šiuolaikiniam menui konceptus prikabinti savo sukurtoms sistemoms buvo justi jau „Muziejuje“, kur herojų, tokių kaip paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis ar Bronius Maigis, apipylęs Rembrandto „Danajos“ paveikslą sieros rūgštimi, pateikimas kaip performanso menininkų, Žanas Polis Sartras Nidoje ir paties autoriaus performansų dokumentacija dar turėjo, nors ne iš pirmo žvilgsnio matomų, tarpusavio sąsajų, tačiau kuo toliau, tuo labiau šie konceptai tampa panašūs į rudimentus, redukuojami iki „retrospektyvos“, o šioje parodoje aiškiai nurodo į patį procesualumą, tapimą „kažkuo kitu“. Dėsnio jėgos paveiktos iškonstruotos dalys atsiduria viena kitos teritorijose, susilieja vieša ir privatu, trinasi kūrinių atsiradimo data, nebėra kairės ir dešinės, prarandamos bet kokios nuorodos į realybę, viskas virsta vienodai reikšmingų dalykų grandinėmis. Lieka tik tapsmo jėga. Oranžinė spalva čia irgi turi politinę konotaciją tik formaliai, ji taip pat praradusi savo reprezentacinę galią.

Aš nežinau, kur link pasuks Dainius Liškevičius, nes paroda siūlo tikrai ne vieną kelią. „Tačiau konceptualus menas, pasak Deleuze’o, yra būtent galimų, o ne patiriamų pasaulių produkavimas. Deleuze’as tai vadina „konceptų jutimu ir įrodo, kad empirinės kategorijos gali būti paverčiamos konceptualiais įrankiais“.“ (Agnė Kulbytė, ten pat).

Liškevičiaus parodą galima tiesiog įvardinti deliozišku judesio erdvės atvėrimu, juntamu didžiuoju sprogimu, išardžiusiu viską aplink ir suktuku įsukusiu mus, žiūrovus. Vis dar jungianti, auginanti jėga. „Deleuze’o teorijoje vizija yra tapsmo jėga, nebeturinti „vidujybės“. Ji nėra racionali jėga, neformuoja vaizdinio, išnyra iš chaoso ir vėl į jį panyra, palikdama destruktyvius pėdsakus. Kaskart konstruktyviai atveriama tikrovė, tačiau ji ir vėl savo ruožtu produkuoja chaoso viziją.“ (Agnė Kulbytė, ten pat).

Paroda veikė iki gegužės 26 d.