Pasyviai agresyvus

Svajonė ir Paulius Stanikai gyvena ir kuria ne Lietuvoje. Todėl dažnai kalba pranašo balsu. Neretai tai daro įspūdį. Bet dabar, kai visi visur pakeliavę ir norėdami gali tai pakartoti, užsienio efektas mąžta.

Stanikai moka piešti kaip senieji meistrai ar bent kuria tokį įspūdį tyčia suteikdami popieriui pageltimo efektą, rinkdamiesi kuo didesnį formatą. Klasiškumo įspūdis padeda žiūrovui jaustis saugiam, kad prieš jo akis tikras menas – toks, kurio jis pats nepakartotų.

Stanikų kūryba yra agresyvi – visada kaip dešimt Holivudo kulminacijų atakuoja visas jusles: groja įsismelkianti muzika, pritemdomos šviesos, kad kūriniai būtų ryškesni, motyvai dramatiški, trikdantys, būtinai bus keistos erotikos, sekso scena gali atsirasti šalia kūdikio veido, kad tik sugriautų žiūrinčiojo atstumą su kūriniu. Kaip kokios sunkiai pakeliamos kriminalinės žinios.

Menininkų pora tyčia jungia aukštąjį meną su net ne meno, o pigaus, yrančio pasaulio artefaktais, pavyzdžiui: kapinėse naudojami plastikiniai gėlių laikikliai ar vienkartinių pirštinių gumulas pritaisomi prie klasikinio piešinio, seno čiužinio viduriai gretinami su skulptūra. Tas pats daroma su turiniu: veidas iš pornografinio filmo piešiamas lyg madonos, greta juokiasi vaikai, ir mums neramu, nes galbūt tie vaikai ne iš kokio kito filmo.

Menininkai nekovoja už nieką konkrečiai, nors atrodo taip, lyg kritikuotų Bažnyčią, miesčioniškumą, moralinę veidmainystę, demonstruotų moralinį ir kultūros išsigimimą, idealų iškrypimą. Jie apsėsti giluminio nuobodulio. Kaip sakė interviu per Lietuvos radiją, „viskas vėl taip pat. Atrodo, kad pavasaris, nauja pradžia, bet vėl viskas taip pat.“ Ir nuovargio. Jų agresija pasauliui yra jau kaip nepagydomas užkratas, pasyvi, kelianti pasišlykštėjimą sau ir kitiems. Atrodo, kad gausybės tų stiprių dirgiklių labiausiai reikia jiems patiems ir jie rausia „klasikos skrynutę“, mėgindami vis rasti dar ką nors paveikaus.

Tik jau nepagalvokite, kad čia juos taip kritikuoju kokiu nors moraliniu aspektu. Abjekto estetika yra seniai įteisinta, niekam nenauja. O pasišlykštėjimas yra nuolatinė Stanikų darbo priemonė. Jo dalykiškai ieškoma fotografuojant bjauriai apšviestą Svajonės veidą. Kartais ji atrodo kaip ligonė, kartais kaip šmėkla, kartais kaip šlykšti pagiežinga boba, kartais kaip išniekinta auka ir taip toliau.

Šįkart šalia šmėklinių atvaizdų, išnyrančių įvairių darbų kompozicijoje, Svajonės veidas rodomas išdidintas, pateikiamas kaip „paprastas“ portretas (aišku, šalia Pauliaus videoatvaizdu, kur jis šoka prieš veidrodį, pagal dainą, kuri, reik manyt, vokiškai porinama apie pavasarį). Nuotraukoje negailestinga šviesa eksponuoja glembančią, raukšlėtą, porėtą odą. Mus tai trikdo kaip per didelis atvirumas ne vietoje. Kitu atveju būtų nemandagu tai pastebėti ir apie tai kalbėti. Bet viskas man sako, kad esu trikdoma tyčia, o nuo visų trikdymų galima gintis tik įvardinant.

Gerbiu šią meno dalį, kurią galima vadinti maištu tvarkai. Ji yra būtina. Be maišto nesusiformuoja asmenybės. Be maišto neapnuoginama tiesa, skausmingi nuplėšimai dažnai leidžia išsivalyti pūliams, atlėgti skausmui ir pradėti gyti. Kartais ir Stanikų kūriniai labai taikliai suveikia pačiupdami už gerklės tavo mirties, senėjimo, ligos, paslėptos agresijos baimei. Jie dažnai reprezentuoja žiūrėjimą baimei į akis. Kartais, atrodo, jie tuo mėgaujasi, o kartais dirbtinės pastangos priveda prie to, kad niekas nebeveikia, kaip ir tas garso takelis siaubo filme, kuris aiškiai diktuoja: „verk ir jaudinkis“. O tik dirgina.

Dabar veikianti Stanikų paroda „Pavasaris“, jei vertintume visame jų parodų kontekste, yra normali, tipiška jų paroda. Nieko netikėto neįvyko. O jei vertinsime iš tos pozicijos, kad menininkai norėjo kalbėti apie užsiciklinimą, nuovargį, kuris ateina nuosekliu ciklu kaip pavasaris – reikalauja iš tavęs gaivos, vilties, kurios šiuo metu neturi ir nenori, tai paroda jiems puikiai pavyko. Stanikų piešiniai, kraupi erotika, aukšta ir žema, žlugdančiai viltinga, nuobodžiai bjauru kartojasi kaip pavasariai, kaip blogos dainos per radiją, kaip gėda, lendanti iš veidrodžio, kaip niekam nereikalingos televizinės atvirumo akimirkos ir kiti „tikro“ gyvenimo atributai.

Paroda veikia iki birželio 10 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.