AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Akademiškumas versus kūryba

Vilniaus dailės akademijos ir A. Stieglitzo dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda „Dvi akademijos: vaizdas medžiagoje“ Sankt Peterburge

Vidas Poškus
Nr. 21 (1215), 2017-05-26

Mąsčiau, ar rašyti savotišką ataskaitą (o ne parodos recenziją) apie dviejų akademijų parodas vienoje iš jų, nes iš karto susidūriau su keliomis ne tik asmeninio pobūdžio problemomis. Viena jų – tai kuratoriaus savireflektavimo klausimas, kita – politinio pobūdžio. Dar 2016 m. rudenį VDA delegacija lankėsi Sankt Peterburge ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Stieglitzo dailės akademija. Vienas iš pirmųjų bendro darbo punktų ir buvo paroda. Tad man kilo šiokia tokia dilema mąstant apie politinį kontekstą – žinant, kad viešajame gyvenime politiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai išgyvena ne pačius geriausius laikus, parodinis sumanymas atrodė šiek tiek paradoksalus. Šis keistumas lydėjo visą laiką iki parodos atidarymo, tačiau tam tikri dalykai, išryškėję per bendrą darbą, savaime atsakė į klausimus, kurie iš pradžių regėjosi labai komplikuoti.

 

Per keletą mėnesių teko ne tik sugalvoti koncepciją, bet ir surinkti kūrinių kolekciją. Pirminė mano, kaip kuratoriaus, vizija buvo dedikuota disciplinos fenomenui, artikuliuojant, jog lotyniškai disciplina reiškia „mokymą“, „mokslą“, o discipulus – „mokinį“. Pagal tai ir turėjo būti sukamas visas naratyvinis siūlų kamuolys. Tačiau per tą trumpąjį parodos rengimo laiką daug kas keitėsi – nuo terminų iki bendro fono (sakykim, pasikeitė Stieglitzo dailės akademijos rektorius bei dalis administracijos, su kuria prieš tai teko komunikuoti). Galop kvietusioji pusė išreiškė norą daryti bendrą parodą (o ne vien mūsų Akademijos) didžiojoje tos garbios aukštosios mokyklos salėje ir pageidavo, kad tai būtų daugiau taikomojo pobūdžio kūriniai.

 

Su pirmąja sąlyga teko sutikti – ir manau, kad čia buvo šiokio tokio pozityvaus grūdo, nes lyginamoji analizė visuomet yra gerai (kita vertus, dėl to sugriuvo pirminė koncepcija ir komplikavosi ekspozicijos architektūra – ypač turint omenyje, kad teko taikytis prie šeimininkų pasiūlytų konstrukcijų – nerangių, masyvių, dominuojančių erdvėje). Antrosios sąlygos subtiliai teko nepaisyti ir laikytis įsitikinimo, jog mūsiškė Dailės akademija yra ne tik dizaino aukštoji mokykla. Tad lietuviškąjį parodos segmentą sudarė keletas „taikomųjų“ ir „vizualiųjų“ (šis atvejis tik dar kartą atskleidė, jog toks skirstymas, bent jau mūsų platumose, yra praradęs prasmę) katedrų dėstytojų ir studentų darbai – koordinuojant veiksmus su VDA Keramikos kūrybiniu centru ir jo vadovu Tomu J. Daunora buvo suformuotas keramikos rinkinys (sudarytas tiek iš Vilniaus, tiek iš Kauno fakultetų akademinės kūrybos pavyzdžių), tapybai (dėl paprotinės inercijos – dar nuo Justino Vienožinskio laikų – tai juk elitinės pajėgos) atstovavo Kauno fakulteto dėstytojai ir studentai, taip pat Monumentaliosios tapybos katedra, kauniškė Stiklo katedra davė savo darbų, gausiai buvo pristatyti Vilniaus ir Kauno tekstilės padaliniai. Beje, būtent rengimo metu man asmeniškai kilo minčių apie ne visai tikslų Vilniaus dailės akademijos pavadinimą (nors gal dabartinių aukštųjų mokyklų reorganizacijų kontekste tai atrodo naiviai?) – net keturis Lietuvos miestus apimanti institucija iš tiesų turi teisę vadintis Lietuvos dailės akademija.

 

Būtina pasakyti, jog vieta, kurioje vyko paroda, – barono Aleksandro von Stieglitzo (1814–1884), žymaus Baltijos vokiečių kilmės finansininko ir mecenato projektas, realizuotas 1876 m. kaip Centrinė techninio piešimo mokykla. Ne mažiau reikšmingas šios institucijos formavimuisi buvo pirmojo rektoriaus ir architekto (be abejo, suprojektavusio statinį) – Maximiliano Messmacherio (1842–1906) indėlis, jo dėka įstaiga įgijo savo charakterį ir esminius bruožus (tarp jų ir tokį įspūdingą padalinį kaip muziejus, kurio kolekcijos lenkia mūsiškių nacionalinio statuso muziejinių institucijų fondus. Dar galima prisiminti, jog sovietiniais laikais ši įstaiga buvo pavadinta Veros Muchinos aukštąja dailės ir dizaino mokykla. Vietos menininkai ją iki šiol meiliai vadina „Mucha“. Galop svarbu pažymėti, jog Stieglitzo mokykloje studijavo visas Latvijos dailės žiedas (valstybinės vėliavos kūrėjas Ansis Cīrulis, herbo autorius Rihardas Zariņšas, tokie klasikai kaip Kārlis Miesnieks ar Oto Skulme). Iš lietuvių dailės istorijos korifėjų paminėtini Barbora Didžiokienė ir Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas, Adomas Varnas...

 

Didžioji Messmacherio suprojektuota Akademijos salė pati yra kaip kūrinys – įsivaizduokite Eglės Ridikaitės akiratin patenkančias mozaikines grindis, Alumnato pobūdžio arkines dviejų aukštų lodžijas (tik dvigubai didesnį atriumą) ir Luvro piramidę savo masteliu ir amžiumi (vis dėlto šimtmečiu senesnė) primenančią geležies bei stiklo kupolinio stogo konstrukciją. Visuomet, matydamas vėlesnėms kartoms atstovaujančio meno invaziją į tokias erdves, pirmenybę atiduodu pastarosioms. Būtent tokią savo asmeninę nuostatą pasitikrinau tuo pačiu metu kaimynystėje, Ermitaže, veikusioje belgų menininko Jano Fabre’s parodoje „Knight of Despair / Warrior of Beauty“, kurios principas – įsiskverbimas į nuolatinę ekspoziciją ir lyginimasis su meistrais – regėjosi labiau neskoningas nei provokuojantis ar šmaikštus.

 

Dėl rusų kolegų pasiūlyto principo parodos struktūra priminė tinklinio ar teniso aikštyną. Tas puikiai atsispindėjo režisuojant visą ekspozicinį kūną: viena salės pusė – jų, kita – mūsų. Rusiškosios dalies kuratoriai (o jais ten dirbo kiekvienos demonstruojamos katedros vedėjai) nusprendė laikytis veidrodinio atspindžio principo. Jis labai gerai buvo matomas pradiniame etape – mums tik pradėjus krauti krovininį autobusiuką, ėmus dėliotis kūrinius. Konkuruojančioje dalyje kilo šiokia tokia panika dėl svečių atsivežto eksponatų kiekio (mat prieš tai buvo garantuota – „vežkite, kiek turite, viskas tilps“) ir tam, kad priimančioji pusė nenusileistų gausa, buvo mestos naujos pajėgos, kurios iš visų pašalių sutempė tokį patį skaičių. Darbo metu nusprendėme šiek tiek „apkapoti“ ekspoziciją – nors perteklinio įspūdžio galutinai ir nebuvo atsikratyta (pagalvojau, prisimindamas ir Londono Karališkosios dailės akademijos metines parodas, kad tokia turbūt yra dailės akademijų parodų karma), tą patį padarė ir kita salės pusė.

 

Lyginimo(si) simboliu galėtų būti du kūriniai – Keramikos katedros profesoriaus Arvydo Ališankos baltas „Besmegenis“ (sukurtas iš rankų darbo popieriaus) ir jam oponavęs gipsinės mergaitės su pilote (o joje – penkiakampe žvaigžde) biustas.

 

Toks ekspozicinis „lyginimasis“, tegul ir šiek tiek iliustratyvus, konceptualiai pasirodė vykęs, o akademine prasme netgi naudingas. Jis parodė visai paprastą dalyką – kad mokyklos labai skirtingos. Trumpai formuluočiau taip: mūsų – laisvė ir kūryba, jų – akademiškumas ir disciplina. Abi šios priešingybės turi ir stipriųjų, ir silpnųjų savybių. Laisvė skatina kūrybiškumą (ir atvirkščiai), bet prarandami kai kurie techniniai įgūdžiai, galiausiai – disciplina. Šis momentas ypač gerai atsiskleidė vaikščiojant po antrojo salės lodžijų aukšto galeriją – ten parodos nebuvo, tačiau net vos ne atidarymo metu per visą perimetrą išeksponuotas chrestomatinių Pergamo altoriaus reljefų (originalai saugomi Berlyne) kopijas studijavo (t.y. anglimi arba pieštukais piešė) kad ir rūbų modeliavimo ar grafinio dizaino studentai. Ir darė taip puikiai, kad to pasimokyti galėtų net didžiausi mūsų piešimo grandai. Dirbdamas saviškėje alma mater ir matydamas, kaip laisvė bei kūrybiškumas kartais veikia tiesiog demoralizuojančiai, pagalvojau, kad tas akademinis muštras kartais yra labai pozityvus – tau nereikia galvoti apie nuotaikas ar nenuotaikas, o tiesiog dirbti. Dirbti tam, kad užvėręs akademijos duris (beje, Stieglitzo akademijos oficialiosios durys simboliškai yra labai sunkios ir su sena klasikine spyruokle) daug ką iš tokių išmoktų dalykų pamirštum. Ir čia kaip iliustracija puikiai suveikė mūsų (sakyčiau, ypač dėstytojų) parodos segmentas. Vis dėlto net rusų kolegos savo poakademinėje kūryboje jau ieško savęs ir personalinio kūrybinio mąstymo. Stieglitzo dailės akademijos profesoriai menininkai, o ir studentai, atsiribojantys nuo akademinio proceso, tą konceptualizuoja (o gal tiesiog realizuoja?) dviem būdais: 1) dekoro ir ornamentavimo būdu (turėkime omenyje, kad kalbame apie dizaininio, taikomojo pobūdžio akademiją) – tad šiuo atveju padvelkia slaviškuoju spalvingumu arba 2) reflektuodami, komentuodami, netgi aproprijuodami XX a. pirmosios pusės rusiškojo avangardo klasiką (nuo „Meno pasaulio“ grupuotės iki suprematizmo). Toks sprendimas man regėtųsi priimtinesnis, tačiau, pavyzdžiui, keistoka matyti suakademintą Natalijos Gončiarovos ar Michailo Larionovo „lučistinę“ laisvę... Pastaruoju punktu mūsiškiai, vėlgi pakartosiu, vis dėlto reprezentavo daugiau kūrybinės demokratijos ir meninės laisvės. Tokių dėstytojų, kaip Eglė Ganda Bogdanienė, Gintaras Palemonas Janonis, Lina Jonikė, Aldona Keturakienė, Eimutis Markūnas, Žydrė Ridulytė, Aušra Vaitkūnienė, Jovita Varkulevičienė, Monika Žaltauskaitė-Grašienė, darbuose šio aspekto tikrai yra be galo daug ir, svarbiausia, jis pasiteisina.

 

Reziumuojant ir bandant atsakyti į du klausimus: 1) kiek šiame projekte būta ir esama politikos bei 2) „o kas toliau?“, manyčiau ir vilčiausi dvejopai. Taip, politikos dviejų institucijų santykiuose esama. Tai savaime yra politika. Jau vien kažkoks bendradarbiavimas politiškai miglotais laikais kėlė ir kels klausimų. Lyg ir būtų naivu sakyti, kad menas tokiuose dalykuose nedalyvauja. Tik šio projekto atveju tokių dalykų patirti neteko. Apsistatyti sienomis bei barikadomis ir nekomunikuoti yra dar blogiau. Asmeniškai tikiuosi, kad menas be jokių politinių aspiracijų ir, sakykime, aukštosios jo formos, turi perspektyvas – megzti dialogus ir statyti tiltus. Juolab kad, kaip parodė ši paroda, naudinga keistis dvejopa patirtimi – rusų kolegos puikiai gali priminti, kas yra akademiškumas (akademijos iki šiol egzistuoja dėl šio konceptualaus fundamento), mūsų pusė – pristatyti kūrybiškumą ir laisvę. Tam juk ir bendradarbiaujama.

Į viršųĮ VIRŠŲ