AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Prievartos observatorija

Valentyno Odnoviuno paroda „Stebėjimas“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 20 (1214), 2017-05-19

Kai Valentynas Odnoviunas man pirmą kartą parodė šias savo fotografijas, valandėlę maniau, kad tai – planetos. Lyg ir Žemė. Lyg ir Marsas. O gal Mėnulis. Vienoje fotografijoje tos lyg ir Žemės kraštą jau nusklembia tamsa – užtemimas, o gal delčia. Tačiau netrukus šioje kosminėje poetikoje išryškėja įtrūkimai – žemynų pavidalai išskydę, rausvasis Marsas subraižytas, žydrojo apskritimo kraštas ne nudilęs, o atluptas lyg skardinė, Saturno gintare ryškėja kambario kontūrai. Vaizdas tarsi išsiverčia – pūsta kamuolio forma virsta skyle, į kurią įstatytas storas stiklas. Pro jį turėtų kažkas matytis, jei prieitum arčiau, bet fotografas neprieina, susifokusuoja į stiklą, į jame sutirštėjusias patirtis, kažko pėdsakus. Kažko negero – marsietiški rausvumai gali būti kraujas.

 

Pavadinimai išsprendžia fotografines mįsles – tai KGB ir „Stasi“ kalėjimų akutės Vilniuje, Rygoje, Cėsyje, Lvove, Berlyne. Pro jas buvo stebimi politiniai kaliniai. Dizainas universalus, bet kiekvieno patalpos tipo stebėtojų „akys“ – skirtingos spalvos, tarsi būtų svarbu išreikšti tapatybę. Vilniaus KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemams stebėti skirtos akutės baltos – lyg Žemę būtų sukaustęs ledynmetis. Gintarinė – tai kalėjimo vienučių spalva Lvove ir Cėsyje, o kelios jų melsvos, net pilkos akutės suskaldytos ir užterliotos – tarsi jau savo gyvenimą baigiančios planetos. Nuteistųjų mirti kamera Lvove – niūriai mėlyna, jos išdraskytame kūne – atviri kraujuoti griaučiai. Žydrosios akutės „Stasi“ kalėjime Berlyne atrodo kaip dangus, nuo kurio lieki atribotas grubiai nudažyta balta siena. To paties kalėjimo „U-Boot“ požeminio skyriaus stikliukus fotografas stebi tarsi pro erdvėlaivio iliuminatorių iš dar didesnio atstumo.

 

Nuo kosminių asociacijų neatitrūkstu, nes tai – vaizdo poveikio dalis. Apskritimas visada buvo tobulybės ir dieviškumo ženklas. Ši geometrinė figūra atsirado iš Saulės ir Mėnulio stebėjimų – tarsi dangaus kūnų projekcija Žemėje, kuri tebebuvo plokščia. Mėginimas suprasti apskritimą siejo geometriją, astrologiją ir astronomiją. Tarsi atkurdamas tą sąsają, Odnoviunas fotografuoja kalėjimų akutes lyg švytinčius, tamsoje klaidžiojančius praeities pasaulius. Jis sugrąžina mintį į dangų, bet jau apsunkusią nuo žmonijos išrastų prievartos sistemų istorijos. Ši sandūra – nežemiško grožio ir žinojimo, iš kokio žemiško purvo jis padarytas, – įsiurbia žvilgsnį į kiekvieną fotografiją. Nesistebiu, kad šis Vilniuje gyvenančio ukrainiečio ciklas laimėjo 2016 m. „Debiutų“ konkursą „Prospekto“ galerijoje – jis atrado simbolinę mūsų kolektyvinių traumų išraišką. Ištraukė tuos simbolius iš kelių šalių okupacijų materialinio palikimo, o kartu ir mums siūlo atsikratyti aukos solipsizmo – pasikartojanti stebėjimo forma leidžia į save pažvelgti iš objektyvesnės perspektyvos, įveikti savanorišką izoliaciją.

 

Akučių stiklus išmarginę įbrėžimai, sutepimai, surūdijimai veikia tarsi smurto įrodymai, nors naivu tikėtis atsekti jų konkrečias priežastis. Bet vaizduotei to ir nereikia – tarsi pagreitintame filme bėga kadrai iš dokumentinių filmų ir pasakojimų apie KGB naudotus tardymo metodus. Už stiklo matau daužomus kūnus, taškomą kraują. Nors gal būta priešingai. Galbūt stebimasis taip ginasi nuo žvilgsnio – subraižo stiklą, išdrasko stebėtojui akis. Menami agresijos proveržiai primena, kad pro šias akutes stebėtųjų patirties neįmanoma lyginti su neutralizuotu stebėjimo kamerų poveikiu šiais laikais. Akučių stiklas yra membrana, sugerianti žvilgsnį, neleidžianti įniršiui prasiveržti, bet išsauganti kovos pėdsakus, kurie kartais primena žemynus ir kraterius... Vaizduotė vėl nuslysta nuo siaubo į kosmosą, sužadinta šiurpaus grožio, įtempta tarp oksimorono polių.

 

Grąžinu save į KGB ir „Stasi“ kalėjimų tikrovę. Kadangi pro šias akutes nieko nesimato, stebiu save stebinčią. Stoviu ilgokai priešais kiekvieną. Taip, ir mano žvilgsnis čia dalyvauja, bet kurioje pusėje esu – stebinčiojo ar stebimojo? Atsakymas nulemtų kūrinio prasmės skaitymą. Suvokiu, kad automatiškai žiūriu iš stebinčiojo pozicijų, tarsi stengčiausi įžiūrėti, kaip atrodo kamera ar kiemas pasivaikščiojimams, pamatyti tą kalinį iš praeities, kaip vabzdį įklimpusį stikle. Spėju, kad fotografuota tikriausiai irgi iš stebėtojo pusės. Galimybė šnipinėti suteikia galią ir įjungia fantaziją. Matydamas kito kūną kaip žvėrį narve gali skaityti jo mintis ir kančias, jo baimę ar nuobodulį, įsivaizduoti, kaip dar galima sustiprinti vujeristinį malonumą.

 

Tai saugesnė pozicija – baisėtis kito čia stovėjusio žiaurumu ir pačia stebėjimo sistema lengviau nei įsivaizduoti save anoje akutės pusėje. Bet fotografijų abstraktumas reiškia, kad situaciją galima apsukti, kaip ne kartą atsitiko keičiantis tas akutes tebesaugančių pastatų šeimininkams. Pavyzdžiui, vilnietiškame KGB pastate veikė vienas iš carinės Rusijos teismų, per pirmąjį pasaulinį karą čia pakaitomis buvo įsikūrę vokiečiai ir bolševikai, paskui Vilnių okupavę lenkai, po to – NKVD, tada – gestapas, po to – KGB, dabar – vėl teismas ir Genocido aukų muziejus. Uždarytos muziejuje, neteisybės turėtų saugiai numirti – su garantija, kad istorija nebepasikartos. Bet 2014-aisiais Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir kiti dabarties seisminiai pokyčiai primena, kiek nedaug reikia, kad viskas prasidėtų iš naujo. Fotografuodamas kalėjimų kiemų ir kamerų akutes Odnoviunas tiekia įrodymus, kad prievartai sukonstruotos erdvės tebetyko, išalkusios tikro veiksmo.

 

Taigi šitos akys yra laiko kapsulės. Bežiūrėdama suskaičiuoju tris to nuvalkioto termino reikšmes. Pirmoji – įprastinė. Stiklas surinko ne vieno kalinio ar stebėtojo rašmenis. Asimetrišką jų opoziciją lėmė vis kitusios ideologijos ir tiesos, bet palikti pėdsakai sulydyti į neiššifruojamą gniutulą. Kitaip nei paminklai, šios akutės netyčia išsaugotos dabarčiai, kad jų neapibrėžtumas primintų sovietmečio totalinio stebėjimo sistemą jau nebekartojant žinomų tiesų. Neparodyta išdavystė, neįgarsintas smūgis, nepapasakotas skausmas gali veikti stipriau, ypač kai visa tai sukoncentruota į apskritimą.

 

Antroji reikšmė. Sėdėjimo anoje akutės pusėje laikas buvo ilgas – ar kas nestebėtas įsivaizduoja buvimą kameroje vien su savimi pačiu galbūt amžinai, kai ta nepermatoma akis – vienintelis ryšys su kitu, o tas kitas – tave čia įkalinusios sistemos anoniminis atstovas? Kiekvienoje akutėje laikas susisuka apie kenčiantį, o gal atgailaujantį, o gal nuobodžiaujantį „aš“ tarsi į nykios dabarties kamuolį, nenusitęsdamas į jokią ateitį, tirpstant praeities uodegai.

 

Trečioji reikšmė – jei susigrąžinsime mąstant apie kalėjimo vienutes prarastąjį kosminį vaizdinį, konkretybės nutols. Parodoje apsupta šių žydrų, geltonų, baltų, rausvų akių jaučiausi lyg patekusi į prievartos ir skausmo observatoriją. Istorinės aplinkybės nesvarbios, nes geismas sunaikinti neparankų kitą, žvilgsniu priversti jį paklusti savo valiai yra amžinas. Šia prasme „Stebėjimas“ yra universalus ir perskaitomas ne tik mūsų nuo sovietų prisikentėjusiame regione, bet gal ir visoje Žemėje.

 

Paroda veikia iki birželio 3 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ