AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Laikas yra klaikas

Prisiminimai, skirti Juozui Miliūnui

Ričardas Vaitiekūnas
Nr. 19 (1213), 2017-05-12

Mardasavas, 2016 m. balandžio 17 d.

Telefonu – nepažįstama moteris prašo parašyti apie Juozą Miliūną. Knygą žada išleisti, parašyti reiktų iki rugsėjo. Pažadėjau – nepažadėjau? Dzūkai sako: „Žadinys kaip sapne radinys.“ Pažadėjau ir užmiršau.

 

Mardasavas, 2016 m. gegužės 10 d.

Vakarop skambina Mantas Maziliauskas. Parodą daro kažkokiame mėsos kombinate, šimtai kvadratinių metrų ploto, didžiulę parodą! Pabaigoj pokalbio: „Juozas Miliūnas mirė, veža į Leliūnus laidoti – ketvirtadienį.“

 

Padėjau ragelį, uždegiau vaško žvakę, prisikimšau savo geriausią pypkę. Pirma mintis – Vincą (Vincas Kisarauskas, 1934–1988) irgi laidojom ketvirtadienį!

 

Dabar jau nebežinau, ar ką dar beparašysiu, ar reikia dabar rašyti – norėjau Juozapui parašyti. Visa apsivertė aukštyn kojom, viskas grimzta į nebūtį! Tačiau pasąmonė siuntė į sąmonę begalę vaizdinių. 1958 metai, Dailės instituto bendrabutis, Petro Cvirkos g. 44 (dabar Jokūbo Jasinskio g. 12, ir anksčiau Jokūbo Jasinskio).

 

Vienam kambary gyvenom, alkanystės pavasariai. Juozo lova prie krosnies, mėlynai dažyta, geležinė, virš lovos Van Gogho rugių laukas geltonas (gera reprodukcija). Devintas kambarys pirmame aukšte, už sienos tualetai, prausykla, šaltas kaip ledas vanduo, už durų laiptai į rūsį – bendrabučio komendanto raugintų kopūstų statinės ir „kipiatokas“. Užu lango anglių krūva. Pro langą nuo tos anglių krūvos įlipa Justinas Mikutis, paduoda mėlyną sąsiuvinį, kuriame jo ranka perrašytos Boriso Pasternako eilės.

 

Prabėga veidai kaip nebylaus kino juostoj – Vincas Kisarauskas, Algis Stankus, Justinas Mi-kutis, Vytautas Šerys, Julius Vertulis, Donatas Valatka, Romualdas Kunca, broliai Adolis ir Martynas Vainilaičiai, Alfredas Šimkus... Jie visi vyresni, baigė mokslus, išsivažinėjo – išsivaikščiojo po Lietuvą, daugelio jau niekada nebesusitikau. Netrukus ir mudu su Antanu Mar-tinaičiu išvažiavome į Kauną.

 

Unte (Antanas Martinaitis, 1939–1986) sakytų: „laikas yra klaikas!“ Atrodo, prieš šimtą ar tūkstantį metų klausėmės jų dainų, kalbų, ginčų, kartais iki paryčių... Dabar gi visi jie jau dausose – gal ir Juozapą gražiai pasitiko!? Visi mes mirštam po vieną, tačiau gyvename kartomis, tai yra kartu, ir kartais kartu, saldu, sūru ar dar kaip nors, visaip pasitaiko. Svarbu, kad nebūtų prėska. Su tais vyrais ir Juozapu tikrai nebuvo prėska!

 

„Simono Konarskio“ dailės mokykla (1978–1989)

Kad ir ką rašytum – vis vien rašysi apie save. Tai veik neišvengiama, nebent protokoluosi, tačiau ir čia galima savaip viską pakreipti ar kablelį ne vietoje padėti. Ką anksčiau surašiau, tik menki trupiniai to laiko. Mes, jaunesni, nors kartu gyvenome, daug ko nežinojome. Jie vyresni – arčiau karo, pokario.

 

Gerokai vėliau, po Vinco mirties, skaičiau Juozui adresuotus – Juozo publikuotus Vinco Kisarausko laiškus... kad Juozas tik iš trečio karto buvo priimtas į Dailės institutą, kad Vincas Kisarauskas ir Algis Stankus mokėsi Tekstilės fakultete, kad Vincas vargais negalais persikraustė į tapybą, kad Algio Stankaus neleido tapybon... Kad Juozas kažkur melioracijoj dirbo, griovius kasė, akmenis vertė prie kelio, kad klausėsi, kaip dangus su žeme kalbasi. 1978 metai, po dešimties metų aš vėl Vilniuje, Vilniaus keturmetės vaikų dailės mokyklos mokytojas. Juozapas Miliūnas – mokyklos direktorius! Radau čia dirbančius seniai pažįstamus bičiulius: Arvydą Šaltenį, Petrą Repšį, Vytautą Šerį, Antaną Galecką, Vyrūną Leką, Romaną Šaliamorą, Alfredą Šimkų... Juozas – puikus vadovas, jo dešinioji ranka – keramikas, akvarelės meistras Juozas Gecevičius – tvarkai, drausmei palaikyti. „Mažajam“ Juozui svarbu buvo pričiupti neklaužadą, bet bausti jam jau nerūpėjo.

 

Ūkio dalį, buhalteriją puikiai tvarkė Vytautas Degutis, modelių kabinetą prižiūrėjo Antanas Sluckas. Netgi legendinį grafikos meistrą Juozą Davainį radau plušantį grafikos patalpose. Mokytojų kambaryje ant stalo voliojosi iš Maskvos atsiųstos mokymo programos, tačiau tai buvo tik formalumas. Svarbi mokymo ir mokymosi dalis – vasaros praktikos. Jau gegužės mėnesį abu Juozai išvažiuodavo bazių ieškoti, žinia, į Aukštaitiją. Kirdeikiai, Ignalina, Sudeikiai, Alanta, Adutiškis.... Viskuo būdavo pasirūpinta – nakvynė, valgykla, autobusai – nuvežti ir parvežti.

 

Išvažiuojant svarbus instruktažas – kad vaikai prie šulinių nesipraustų, kad atolo neišbraidytų, kad skenduolių neparsivežtume. Didelių bėdų niekada neturėjome, darbų (tapybos, piešinių) parsiveždavome daugiau ir geresnių nei klasėse per mokslo metus padarydavome. Tai buvo tikra „Barbizono“ mokykla. Po praktikos ir modelių kabinetas gerokai praturtėdavo, įvairiausių buities rakandų parsigabendavome.

 

Modelių kabinetas – išskirtinė vietelė. Susirinkdavome visi rūkaliai, Juozas irgi rimtas rūkalius. Antanas Sluckas papsi pypkutę, sėdim tarp senų rakandų, gipso galvų. Kažkaip kalba pasisuko apie Lietuvos istoriją, apie Adolfą Šapoką, Česlovą Gedgaudą, Simoną Daukantą, Joną Basanavičių, Joną Lasickį... Regis, Vyrūnas Lekas leptelėjo: „Visi mes iš rymijonių (romėnų).“ Juozapas žvilgt į Verrocchio sukurtą Venecijos karžygio Bartolomeo Colleoni gipsinę galvą: „Kaip iš akies luptas mano tėvas!“ Aš nužvelgiau Juozapo profilį: „Kaip iš akies luptas tėvo sūnus!“

 

Per tą dešimtį metų visko būta. Mūsų mokyklėlė Simono Konarskio gatvėje. Visi taip ir vadi-no – S. Konarskio dailės mokykla. Sąjūdžio priešaušryje reikėjo mokyklai vardą išrinkti. Tarėmės, diskutavom. Buvo nominuoti  Antanas Gudaitis ir Justinas Vienožinskis. Regis, abu verti, tačiau nutarėme, kad Gudaitis buvo Justino Vienožinskio mokinys. Nugalėjo Vieno-žinskis.

 

Juozo Miliūno paroda „Arkos“ galerijoje (2015 03 03–21)

Mardasavas, 2015 m. kovo mėn.

Telefonu Juozas Miliūnas: „Parodą „Arkos“ galerijoje pakabinau, norėčiau, kad pamatytum.“ Pažadėjau atvažiuoti, sutarėm susitikti parodoje. Didžiausioje „Arkos“ salėje – kelios dešimtys Juozo pastelių, daugiausia peizažai. Dairiausi, prie ko galėčiau „prikibti“, – nerandu! Jokio panašumo su kitų menininkų kūryba. Tai Juozo pasaulis, gali patikti ar nepatikti, bet tai visiškai nebesvarbu. Nieko gero ir nieko blogo tąsyk Juozui nepasakiau. Pasidžiaugėm, kad dar krutam, kad... ir atsisveikinome. Palikau Juozą parodoje su kurso draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku. Kaip visada pavėluotai nušvinta! Leliūnų ir Vabalninko peizažų šviesa „Arkos“ galerijoje!

 

Peizažą galima pamatyti, išgirsti ir netgi skaityti!

1. Balta šviesa juodoj nakty

2. Tarp medžių kabo prieblanda vakarė...

3. Nematomas ošimas žalio klevo...

4. Rugpjūtis krito kaip žmogus nušautas...

5. Už sodo driekias žalios pievos...

6. Blausi padangė vos boluoja...

7. Gal su žeme kalbi dangau...

8. Tas langas lyjant išverkė mane...

9. Atsisveikinimas su motina

 

Tai devyni Jono Strielkūno eilėraščiai – pirmos jų eilutės ir pavadinimai. O gal tai „raktiniai žodžiai“ visai Juozo Miliūno kūrybai, gal tai tikrieji Juozo paveikslų pavadinimai?! Nežinau, ar Juozas šituos išsirinktų? Žinau tik, kad Juozas šiuos eilėraščius skaitė, jais žavėjosi. Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Jono Strielkūno eilėraštis „Atsisveikinimas su motina“ ir Juozo Miliūno natiurmortas su motinos daikteliais-reliktais visiškai tapatūs! Maldaknygė, rožančius, lango rėmas ir žodžiais nenusakoma šviesa. Retai kam pavyksta taip pamatyti ir kitiems parodyti!

 

Vilnius, 2017 m. kovo 10 d.

Į viršųĮ VIRŠŲ